Prieššventinis šokas arba kaip aš kepiau varškės apkepą...

Jau turbūt pasibaigus šventėms galiu tokius dalykus rašyti...

O buvo taip...

Mažoji M kokias tris dienas zyzė išketi varškės apkepą su padažiuku :) Mamai, žinoma, tai varškės, tai kiaušinių, tai laiko pritrūksta... Na, susiruošiau vieną kartą, jau kepsiu, viską susimaišiau, pradėjau plakti kiaušinių baltymus ir pabandžiau įjungti orkaitę... O siaube! Neveikia! Ką daryti? Panika neeilinė :) Susipyliau į skardą visą masę ir pradėjau vojažą per kaimynus, gal kas susimils, užjaus ir paskolins orkaitę... O dar šventės priešaky, dar planuojami pyragai, sausainiai ir visokios kitokios mėsiškos-nemėsiškos gėrybės... Viskas nuplaukė :(

Kaimynų (tų, iš kurių galiu tikėtis užuojautos) nė vieno namie neradau, pas kitus specialiai nėjau, nes žinojau, kad prašymo nesupras... Parėjau namo, nevilties apimta paskambinau didžiajam V. Spėkit, ką jis man pasakė? Ogi naktį buvo dingusi elektra, numušė orkaitės laikroduką, o jis ir yra atsakingas už jos įsijungimą! Tereikia nustatyti laikroduką, ir viskas bus geraiiiiii, viskas bus geraiiii :) Pasiėmiau viryklės instrukciją ir pabandžiau nustatyti tą kartais į neviltį varantį laikrodį. Didžiam savo džiaugsmui, galų gale įsijungiau viryklę ir iškepiau išsvajotąjį varškės apkepą su padažiuku.

Beje, už receptą dėkinga Ramunės močiutei. Tikrai puikus. Paprastas, bet efektingas...

Varškės apkepas

pusė kg varškės
4 kiaušiniai
2-4 šaukštai sviesto
2-3 šaukštai cukraus
2-3 šaukštai manų kruopų
pusė stiklinės grietinėlės
žiupsnis druskos
vanilės esencijos

Kaip darau: manų kruopas užpilu grietinėle, jos išbrinksta, kol visa kita paruošiu. Kiaušinių trynius išplaku su cukrumi, sudedu varškę, mažais gabaliukais supjaustytą sviestą, manų kruopas, supilu kelis lašus vanilės esencijos ir viską labai gerai ištrinu. Į šitą masę įmaišau išpkaltus baltymus ir sukrečiu ją į sviestu ir džiūvėsėliais pabarstytą skardą. Kepu 25-30 min. 175 °C orkaitėje.

Valgau su uogiene, grietine arba padažiuku (sviestas, grietinė, šlakelis pieno ir cukrus pakaitinami keptuvėje iki vientisos masės, vanilė čia irgi nemaišo).

Senas, 100+1 kartų patikrintas receptas.

Šventinis valgiaraštis

Visus su šventėmis :) Su praėjusiomis ir ateinančiomis, jaukiomis ir triukšmingomis, apšviestomis slėpininga žvakių šviesa ir akinamu fejerverkų lietumi. Su pasidalyta šiluma, su ramybe širdyje ir stebuklo laukimu... Su naujais pažadais, su skubėjimu ir atokvėpio akimirkomis...

Per pasiruošimo šventėms šurmulį šiemet vos nepamečiau savęs... Kai susizgribau, supratau, kad nieko daug nereikia, tik sudėlioti chaotiškas mintis, pvz., ką čia skanaus iškepus, ką sudėti į gražius šventinius lauknešėlius, kaip dar kitaip nei įprastai pagaminti silkę, į lentynėles ir tiesiog mėgautis palaimintu laukimu... Nuvelti kokią smulkmenėlę draugui, supakuoti skanumynus gardumynus bendradarbiams, pabūti drauge su esančiais ir prisiminti išėjusiusiuosius... Padėkoti tiems, kurie visada yra šalia ir pasirūpina, kad ant stalo būtinai būtų 12 valgių :) Susitaikyti ir nesinervinti dėl niekų, nusišypsoti ir užmigti savo vaikystės lovoje...

Ir nieko doro iš to mano kalėdinio valgiaraščio šiemet, tik šokoladinis pyragas pagal Nigellą (neišsigąskite, pyragas kepamas ne nuo pat filmuko pradžios, turėkite kantrybės palaukti arba tiesiog prasukite, jį dar aprašysiu čia), imbieriniai sausainiukai pagal Julią Vysockają (nuotraukoje - pagal Julią) ir Bri, keptas kalakutas pagal Arvi (ir nesijuokite, labai skanus ir ne namie keptas, svarbiausia, kad šeimininkė nenusivariusi nuo kojų, beje, puikus kepto kalakuto receptas yra čia), slyvos šokolade, šiluma, ramybė ir meilė artimui pagal mane pačią.

Slyvos šokolade

Didelis maišelis džiovintų slyvų (būna mažesni ir didesni, tai tas didesnis)
Gero konditerinio šokolado plytelė (250 g)

Kaip darau: šokoladą ištirpinu garų vonelėje (į puodą su vandeniu statau dubentšį su sulaužytu šokoladu ir jis labai gražiai sutirpsta. Svarbu, kad dubens dugną siektų tik garai, o ne verdantis vanduo). Slyvas nuplaunu, nusausinu ir pamerkiu į karštą šokoladą. Ištraukiu (tą geriausiai daryti su šaukšteliu), dėlioju ant kepimo popieriaus ir nešu į balkoną, kad sustingtų. Niekada nežavėjo pirktinės slyvos šokolade, bet tokios naminės – apsivalgymas.

Visiems - to paties paties didžiausio, labiausiai jūsų laukiamo stebuklo Naujaisiais metais :)

Spurgos iš vaikystės

„Ką tu dar šiandien darysi?“ – paklausė manęs didysis V, dėdamasis kuprinę naktinei pamainai. „Kepsi spurgas? Aš tai geriau pailsėčiau. Norėčiau kokias tris dienas nieko neveikti, kojas ištiesęs pagulėti...“ Ir išėjo dirbti tėvynės ir šeimos labui... Jis net neįsivaizdavo, kad pailsėsiu nerealiai... Visą vakarą kepsiu nepakartojamas vaikystės spurgas ir skaitysiu naują kulinarinę knygą, parašytą gerbiamos šaunuolės mamos, žmonos, žurnalistės, tinklaraštininkės ir tiesiog puikios virėjos Beatos.

O paskui abi su mažąja M nusiprausim, ji užmigs, o aš nauju įrašu papildysiu savo tinklaraštį, skaitysiu Laurą Sintiją Černiauskaitę, vis kokį mandariną sukrimsdama... Tiesiog rojus...

Varškės spurgos

pusė kg varškės
miltų kokie 10–12 šaukštų (tešla turi būti labai varškinė, minkšta)
3 kiaušiniai
keli šaukštai cukraus (kas mėgsta saldžiau – daugiau, kas ne – mažiau, man asmeniškai skaniau, kai pati spurga nesaldi, bet ant jos daug daug daug cukraus pudros)
1 a. š. kepimo miltelių (mama dėdavo rūgščia grietine ar kefyru nugesintos sodos, bet man patogesnis šis variantas)
saulėgrąžų aliejaus kepimui
cukraus pudros pabarstymui...
Anksčiau visada – šlakelis degtinės į tešlą, sako, padega spurgoms kepti, nepritraukia riebalo tada. Dabar vietoj to pilu savos gamybos vanilės esencijos.

Varškę patrinu su šakute, įmušu kiaušinius, supilu cukrų, dedu miltų ir kepimo miltelių, vanilės esencijos . Viską sumaišau, įkaitinu puode aliejų, šlapiomis rankomis formuoju nedidelius rutuliukus ir kepu, vis apversdama. Namai pilni vanilės kvapo, kaimynai būriuojasi prie durų, vaišinami netikėti svečiai, cukraus pudra dažoma iš lėkštės... Va taip...

Beje, spurgos ir visokie žagarėliai yra nedėkingi padarai...Kepi kepi, o parodyti nėra ką... Pas mamą namie virtuvė buvo su durimis, tai užsidarai, būdavo, ir neleidi visokiems prašalaičiams nebaigtų kepti žagarėlių vogti... Dabar nei pas mane, nei pas mamą virtuvėje durų nebėra, tai ir dingsta iškeptas gėris iš lėkštės, kol nauja partija aliejuje vartosi...

Supykusi ir norėdama nufotografuoti, paėmiau ir užmaišiau naują partiją tešlos :) Ir tik papildžiusi tinklaraštį atsiverčiau Beatos knygos psl. su spurgomis :) Mistika kažkokia...

Kas mano šaldytuve?

Ir man smalsu, kaip kiti gyvena, ir man įdomu, ką veikia vakarais užsitraukę užuolaidas. Kažkada vaikystėje mano mama sakė, jog jai geriausios akimirkos būdavo tada, kai jaunystėje važiuodavo namo autobusu per miestą ir stebėdavo vakarėjantį miestą ir užsižiebiančius langus. Ypač tuos, kuriuose nespėta ar nenorėta užsitraukti užuolaidų... Šiandien pati gyvenu be užuolaidų (tik su roletais, kurie iki galo retai kada būna užtraukiami), todėl priešais eančio namo gyventojams kartais būname kaip ant delno. Galim netgi vyno taurėmis pasveikinti vieni kitus, jei tik noro yra.
Šiandien leisiu įkišti nosį į savo šaldytuvą. Prisidedu prie Vyganto iš skaniai.lt iniciatyvos...

Apačioje – daržovės: morkos, trys porai (vis laukia bulvių ir porų sriubos laiko), marinuoti agurkai (naujas pvykęs receptas), vienas mažas čiliukas, jau apipjaustyta ir dabar labai reikalinga imbiero šaknis (dvi citrinos, 300–400 g lupto imbiero ir 500 g medaus (viską sutrinti, sumaišyti, bus litras) – mano panacėja šiuo metu.

Durų lentynėlėse – pomidorų pasta, pienas ir degtinė (jau kokie treji metai stovi ir laukia, laukia :), kiaušiniai, mielės, kokosų aliejus, pora tuno aliejuje skardinių.

Kameroje: pusė naminės vištos, faršo kokie trys gabalėliai (nupirkti greitam gaminimui, o atsidūrę kameroje), naminės varškės gabalėliai (nesuvalgėm visos iš karto iš kaimo parsivežtos, tada paprotino mane užšaldyti, ir tikrai, puikiai elgiasi atšildyta), žuvies upėtakio kepsneliai, mišinio šaltibarščiams (krapai, svogūnai, agurkas) indeliai, šaldyti krapai, bazilikas, kiškio taukų indelis (gerai gydant plaučių uždegimą), du geruliai gabalai šaldyto naminio sultinio (skubioms sriuboms, risottui).

Lentynose – kasdieniai produktai. Be sviesto ir grietinėlės niekada neapseinu, to gėrio visada turiu. Kietojo sūrio gabalėlis, brie, lašinių gabalėlis, net du indeliai majonezo (nesusitarę nupirkom), atitirpusi braškių uogienė, virta braškių su pelėsiu (vis neprisiruošiu išmesti), pašteto indelis, džiovinti pomidorai, petražolės iš sodo, rauginti kopūstai. Oi, dar faršo gabalėlis sriubai su mėsos kukuliukais. Planuoju šiandien išvirti.

Žodžiu, jei ateitų vaiko teisių apsaugos specialistai ir patikrintų šaldytuvą – tai pas mane nėra ko valgyti :( Nes nėra nei vakarykščių kotletų, nei dvi dienas puode valgytojų laukiančios sriubos, nei virtų bulvių...

Geriausias ir greičiausias valgis dabar, mokslo sezono metu – galabėlis elnienos dešros, prie viryklės džiūvančios lėčiau nei ji suvalgoma, ir spaghetti su pesto arba pomidorų pastos padažu (alyvų aliejus, česnakas, pora šaukštų pomidorų pastos arba keli – konservuotų pomidorų, raudonėlis, pipirai, druska, viskas į keptuvę iš eilės ir ant makaronų, mmmm su tarkuotu sūriuku).

O kas pas jus?..

Šiltas savaitgalis ir comfort food

Kažkas, primenantis vaikystę. Paprastas, naminis ir atsineštas iš tų dienų, kai tilpai po virtuviniu stalu. Man tai – su lupenomis virtos bulvės, užteptos sviestu ir pabarstytos druska, marinuota silkė su svogūnais, troškintais pomidorų padaže, kepta višta (ir dabar dar niekas taip skaniai neiškepa, kaip mama), burokėlių sriuba, bulviniai blynai, kugelis, cepelinai, bulvės su varške, naminis mėsos vyniotinis, troškinti kopūstai su bulvėmis, tradicinė bulvienė. Vasarą – šaltibarščiai kas antrą dieną, juodos duonos mekerys (dar vadinamas ubagiene) ir svogūnų laiškų salotos. Neturint laiko – namie rūkytos dešros ar kumpio gabaliukas su agurku, ant juodos duonos užteptas užkulo kąsnelis. Per šventes – mėsos gabalas, marinuotas mažiausiai parą ir keptas kartu su bulvėmis, kartais – kepta žąsis su obuoliais. Desertui – želė, žagarėliai, spurgos, kartais – meduolis arba kaimynės konditerės keptas tortas. Dar – indelis kondensuoto pieno, vogčiomis nugeriamas mažais gurkšneliais ir o, šventas naivume, tuščias slepiamas už šaldytuvo, kad šiukšlių dėžėje niekas nerastų... (deficitas juk buvo, iš Latvijos veždavo). Visi mes turim tokių prisiminimų. Kiekvienam savo. Mano vaikystės virtuvė toli nuo molekulinės virtuvės šedevrų. Savaitgalį paskyriau maistui, primenančiam vaikystę. Žinoma, jau su savo pakeitimais (visokiais alyvuogių aliejais, sojų padažais, citrinos žievelėmis :) Gerai kompanijai gaminau kiaulienos sprandinę su pievagrybių padažu ir orkaitėje keptomis bulvėmis. Desertui – naminis Napoleono tortas su vaniliniu kremu ir juodųjų serbentų uogiene. Orkaitėje keptų bulvių idėją pakuždėjo mano gerbiamas Oliveris. Sprandinės marinatas – mano fantazijos reikalas.

Kepta sprandinė su bulvėmis

2 kg sprandinei marinuoti reikės:
geros saujos grūstų juodųjų pipirų
daug kapoto česnako
rozmarino
čiobrelio
mairūno
raudonėlio
alyvų aliejaus
sojų padažo (geriau toks, kuriame mažiau druskos, naudoju Kikkoman, pirkau Maximoj, mačiau ir IKI)
druskos aštrumui – čili miltelių (aš barsčiau Piri Piri prieskonius iš Portugalijos, kuriuos parvežė lauktuvių ta pati gera kompanija, ten su jais, sakė, nuostabai aštrūs viščiukai kepami)

Kaip marinuoju: mėsą subadau, prikemšu į skylutes ir ne tik ten česnakų, įtrinu mėsą pipirais, visomis tomis žolelėmis (po gerą saują mairūno, raudonėlio, kiek mažiau – čiobrelio, rozmarino), pabarstau magiškais Piri Piri dėl aštrumo, sumaišau aliejų su sojų padažu (dvi dalys aliejaus, dvi dalys sojų padažo) ir ištrinu šiuo marinatu mėsytę. Įdedu į kepimo rankovę, užrišu ir palieku marinuotis per naktį. Druska pabarstau tik prie kepimą. Kepu 200 °C orkaitėje 1,5 val., prieš kepimo pabaigą atidarau maišą ir apskrudinu.

Bulvėms pagal Oliverį reikės

bulvių
mažų morkyčių (originale – dar ir petražolių šaknies)
česnako
rozmarino
grūstų pipirų
citrinos žievelės
alyvų aliejaus (pagal originalą – paukštienos taukų)
druskos

Kaip gaminu: apverdu bulves ir morkas, keptuvėje alyvų aliejuje apkepu česnaką ir rozmariną, supilu aliejų su česnakais ir rozmarinais į skardą, sukrečiu apverstas bulves ir morkas, išmaišau, kad aliejumi ir rozmarinais pasidengtų, pabarstau druska, pipirais, užtarkuoju citrinos žievelės ir pašaunu į orkaitę kokiam pusvalandžiui, kad gerai apskrustų (kepdama dar pašlakstau kepamos mėsytės sultimis). Originalą pernai buvau radusi youtube tą laidos Jamie at Home ištrauką Roasted Garlic Potatoes, dabar nerandu. Jei rasit, neišsigąskit, ten iš pradžių ilgokai kalba apie žąsis ir kalakutus Kalėdų stalui.

Ilgokas įrašas išėjo, bet pasitreniruoti prieš Kalėdas kepti šį gėrį apsimoka. Beje, kepsnys skanus ir šaltas.

Miltų ir mielių terapija

Netikėtumai grūdina. Išmoksti prisitaikyti prie situacijos. Sugebi reaguoti tinkamai. Imi viską vertinti iš šalies ir nebebijai, kad netikėta situacija išves iš pusiausvyros. Puikiai išmoksti pasislėpti.

Keistas jausmas, kai žmogus atiduoda dalį savęs. Dar keistesnis, kai tos dalies negali priimti taip, kaip jis to norėtų. Tada atleidi sau už mintis, kurios sukasi tavo galvoje, ir eini tolyn, stengdamasi, kad tavęs nepastebėtų. Pabandai užsimaskuoti rudeninių lapų krūvoje. Arba už miltų debesies virtuvėje. Tada, kai man keista širdyje, mano virtuvėje visada sninga. Ir kvepia mielėmis.

Grissini (duonos lazdelės)

623 g miltų
397 g vandens
6,5 g (2 t.) sausų mielių
9 g (1,5 t.) druskos
2 v. š. alyvų aliejaus
Pabarstymui – juodgrūdės, rupi jūros druska ir grūsti pipirai.

Kaip dariau: miltus, mieles, druską sumaišau viename dubenyje, vandenį ir alyvų aliejų – kitame. Vientisa srovele pyliau skystį į sumaišytus birius ir minkiau. Šį kartą bandžiau taip :) Minkiau tol, kol tešla nebelipo prie rankų, pasidarė glotni, elastinga. Pavyko puikiai. Palikau uždengtą šiltoje vietoje, kad pakiltų dvigubai. Apie dvi valandas vonioje ant rankšluosčių pastovėjo. Patikrintas metodas – skersvėjų nėra, rankšluosčiai ant gyvatuko šilti – tikras rojus mielinei tešlai. Kai pakilo, padalijau į keturias lygias dalis ir formavau lazdeles.

Formavimas: iš kiekvienos dalies iškočiojau po didelį ploną blyną, supjausčiau juostelėmis, tada juostelę perlenkiau per pusę ir susukau kaip virvelę. Ilgis – kaip skardos išilgai, gali užsilenkti. Kepant truputį gali sutrumpėti, tai bus kaip tik. Man asmeniškai – kuo ilgesni, tuo skaniau. Pabarsčiau kiekvieną prieš sukdama pabarstukais (tik druskos nepadauginkite, nes tešla ir taip sūroka), aptepiau kiekvieną lazdelę alyvų aliejumi ir – į orkaitę.
Kepiau 170–180 °C orkaitėje įjungusi ventiliatorių ant kepimo popieriaus 25–30 min. Galima ir be, bet taip įpratusi esu. Atvėsinau ant grotelių.

Išeina 4 didelės skardos lazdukių. Po 16 kiekvienoje.
Laiko užima daug. Gali daug ką apmąstyti. Netgi pusę savo gyvenimo. Galima pusę porcijos kepti, jei peno mąstymui mažiau...

Už receptą dėkoju Laukinėms mielėms.

Kibinai su kaimyniška gaidele

Mane stebina žmonių susvetimėjimas... Vakare neprisibelsi į kaimyno duris (ypač jei laiptinėje nedega šviesa), pagalbos iš praeivio gatvėje vargu ar beverta tikėtis. Dar skaudžiau, kai dėl kažkieno ambicijų, pavydo, nesusikalbėjimo pradeda trūkinėti ilgus metus puoselėti giminystės saitai... Baugu pasidaro tuomet, kai kaimynas nebepažįsta kaimyno, kai geriausia, ką gali padaryti žmogus žmogui, belieka tik gerklės perkandimo vienas kitam atvejai.

Mielieji, bet būna ir kitaip. Žinau, nes pati stengiuosi gyventi kitaip. Kiekvieną rytą išeinu iš namų pasakiusi sau, kad nors vieną gerą darbą padarysiu, kad nors vieną gerą žodį pasakysiu, kad nors vieną gerą akimirką parsinešiu su savimi namo. Tam reikia tiek nedaug, tik vieno vienintelio – noro. Jei visi taip galvotų, pasaulis būtų gražesnis...

Kibinai

Tešlai
1 kg miltų
450g margarino kepimui Eve
3 kiaušiniai ir 1 baltymas
200 g grietinės
žiupsnis druskos

Įdarui
500 g liesesnės kiaulienos faršo
500 g jautienos faršo
50 g margarino
3 didesni svogūnai
druskos
pipirų
čiobrelio
raudonėlio
daug mairūno

Patepimui – trynio ir šlakelio pieno plakinys

Kaip dariau: nusižiūrėjau iš jutubės :) Tik mėsos nekapojau, nes laiko neturėjau.
Tešla: į miltus su žiupsniu druskos sutarkavau margariną, supyliau išplaktus su grietine kiaušinius, išminkiau tešlą ir, suvyniojusi ją į maistinę plėvelę, įdėjau porai valandų į šaldytuvą.
Kol tešla šalo, pasidariau įdarą ir dar spėjau suslėgti tinginį :)

Įdaras: sumaišiau faršus, įdėjau margariną, subėriau sukapotus svogūnus, druską, grūstus pipirus, žoleles. Primygtinai rekomenduoju mairūną. Tik jokiu būdu ne Vegetą, kaip tame recepte... Beje, galie mėsą ir kapoti, tada bus arčiau originalo.

Procesas: iškočiojau blyniukus, dėjau įdarą ir užlanksčiau kaip virtinukus. Patepiau kiaušinio plakiniu ir palei lenkimo liniją pradūriau po dvi skylutes kiekviename kibine, kad kepant susikaupę garai išeitų. Kepiau 25 min. 200 °C orkaitėje įjungusi konvekcinį režimą.
Iš šito kiekio man išėjo 39 kibinai (kam reikia tiksliai, vienam kibinui buvo skirta 50 g tešlos ir 39 g mėsos). Kitą sykį kepsiu ant kepimo popieriaus, nes skardą grandyti – menkas malonumas.

Šiais pavaišinau kaimynus, dalyvavusius rudeninėje lapų grėbimo talkoje. Buvo smagu žiūrėti į išplėstas jų akis... Pasirodo, būna ir taip. Tą vakarą, valgydami kibiną, jie sudalyvavo slaptame bendrystės su kaimynais rituale :) Ačiū jiems...

Šokoladinis pyragas vs Šaltibarščiai ir Julie & Julia

Šiandien Eglės dėka radau savo svajonių šokoladinį pyragą. Ir pasakiau sau ir kitiems, palikdama kometarą prie jos įrašo – Eina sau... 1 000 metų ieškojau kažko panašaus... Tokio šokoladinio, kad net širdis apsąla. Ir dar pažadėjau kepti šiandien. Ir visai nesvarbu, kad grįšiu vėlai, kad rytoj ryte nekęsiu žadintuvo, kad nemigusiom akim ir galva imituosiu darbą. Bet mano namai ir širdis kvepės nuo Eglės šokoladinio pyrago... Vos ne prisiekiau sau, kad iškepsiu jį šiandien vakare. Bet... Gyvenimas yra gyvenimas...

Išvažiavom šiandien žiūrėti Julie & Julia. Širdis džiaugėsi – gerietiškas filmas apie maistą, jo gaminimą, tinklaraščio rašymą ir žmonių tarpusavio supratimą-nesupratimą. Meryl Streep – nepakartojama. Nuotaika – prancūziška. Tik eikit žiūrėti pavalgę, nes laaaaaaaaaaaaaabai norėsis ko nors užkrimsti (aš prieš valgymą ir visokių pakelių traškinimą kino tetruose).

Taigi, grįžau namo 20.45 val. ir kepiau ne išsvajotąjį šokoladinį pyragą, o pasidariau šaltibarščių su karštomis bulvėmis. Dėkoju mamai ir sau, kad buvom protingos ir vasarą užsišaldėme agurkų-krapų-svogūnų laiškų mišinį šaltibarščiams :)

Pavalgiau ir nuėjau miegoti laiminga. O pyragą kepsiu tada, kai man brangus žmogus atvažiuos...

Mieliniai blynai arba vaivorykštė mano širdyje

Neįtikėtina, bet šiandien mačiau vaivorykštę. Ir persmelkė noras tuoj pat viską mesti ir bėgti ieškoti jos pradžios, kai seniau, vaikystėje. Žinot, tada galvodavom, kad vaivorykštės pradžia už to, tolimiausio kalniuko, bet užlipus ant jo tekdavo bėgti iki dar tolimesnio... Ir tikėdavomės rasti mistinę šnypščiančią vietą drėgnoje žemėje, iš kurios veržiasi septynių spalvų juosta... Tada nepavyko, bet gal šiandien pavyktų?.. Tiesa, nėra šalia tų, su kuriais ieškodavom paslapties. Bet yra kiti, su kuria taip smagu ja pasidalyti. Tik niekam nesakyk, kad vaivorykštės pradžia yra mano širdyje...

Mieliniai blynai

0,5 l pieno

25 g šviežių mielių

pusė vanilės lazdelės

cukraus pagal skonį

miltų grietinės tirštumo tešlai
aliejaus kepimui

Mano mama visada gamina iš akies. Ypač geros jos mielinės variacijos. O man mielinė tešla – sunkiai įkandamas riešutas, bet po truputį, po truputį, žingsnis po žingnio...

mieles ištirpinau šiltame (jokiu būdu ne karštame, numarinsit jas) piene, įbėriau cukrų, vanilės grūdelius, įsijojau miltus (jų reikia tiek, kad tešla būtų riebios grietinės tirštumo). uždengiau ranšluosčiu ir palikau 15 min. pakilti. Dėjau šaukštu į keptuvę ir kepiau. Valgėme su grietinės ir aviečių uogienės padažu.

Čia būtent tas receptas, kuriam tikslios proporcijos nereikalingos. Vienintelis matas – valgančiųjų kiekis. Iš aukščiau pateiktų produktų kiekių blynų prikepiau tris keptuves po 6–7, valgėme trise, nė vieno neliko.

Pomidorų sriubos magija

Pomidorų sriubų būna įvairių: nuo ispaniškų šaltų iki lenkiškų su makaronais... Nuo pastarųjų ir prasidėjo mano pažintis su pomidorienėmis... Prisimenu pirmąją – skystą skystą, joje plaukioja trys mažyyyyčiai makaroniukai, tokią beveik be skonio (kad ir kaip bebūtų liūdna, ją valgiau gūdžiais 1996 metais ilgos kelionės per Lenkiją metu pakelės kavinėje). Nuo jos kaip diena ir nakties skyrėsi ta, kurią valgiau praėjusią savaitę keturių žvaigždučių viešbučio kavinėje Gniezne - su naminiais makaronais, sodraus pomidorų skonio. Taigi, nuo pirmosios ir paskutiniosios pomidorienės mano gyvenime nemažai ko įvyko, bet pomidorienė pagal nežinia kur rastą receptą (beje, ne lenkišką, neįsivaizduoju, kokios virtuvės jis galėtų būti, panašiausia į itališką) gaminama kiekvienais metais pradėjus raudonuoti šiltnamiui :)
ir dar: pomidorienių populiarumą mūsų šeimoje lėmė tai, kad šiltnamyje visada užauga pomidorų daugiau nei būtina bei daugiau nei jų suvalgome termiškai neapdorotų. Jų nekonservuojame (nes neskanu), kol kas nedžioviname (reikia prisiruošti), kartais verdame pomidorų padažą ir visada verdame picajolą picos padui bei darome pomidorienes...

Pomidorienė

6 dideli arba 12 mažų nuluptų pomidorų
1 l vištienos arba daržovių sultinio
100 g lašinukų arba šoninės
svogūnas
česnakas
raudonėlis
bazilikas
čili pipirai
druska
alyvų aliejus

Kaip aš tai darau: paspirginu susmulkinusi lašinukus iki tol, kol apskrus, supilu juos į dubenėlį ir leidžiu atvėsti. Svogūnus ir česnaką apkepu giliame puode alyvų aliejuje, sudedu kubeliais supjaustytus ir sutrintus su grūstuve pomidorus (el. trintuvė netinka, per smulkiai sumala), patroškinu, užpilu sultiniu tiek, kad sriuba būtų tirštoka, suberiu prieskonius (turiu pastebėti, kad ši sriuba – aštrių įspūdžių mėgėjams, mat be gero žiupsnio čili man ji neskani) ir verdu. Baigiant sriubai virti, sudedu spirgučius ir įpilu kelis šaukštus riebaliuko nuo spirgučių. Uždengiu dangčiu ir kokias 10–15 min. leidžiu sriubai subręsti. Man skanu kuo aštresnė. Prieš patiekiant galima parmezanu ar kapotomis petražolėmis pabarstyti. Valgau su bruschetta (apkepta itališkos duonelės riekele, patrinta česnaku, apšlakstyta alyų aliejumi, apibarstyta druska ir pipirais (aš dar patrinu pomidoro pusele). Mmmmmmmmm...

Ši pomidorienė verdama tik iš naminių pomidorų. Geriausia – tų milžiniškų, jaučio širdimis vadinamų, arba tokių pailgų, vidutinio dydžio... Bet iš principo tinka visi, bet būtinai naminiai :)
Ir kaip ji tinka kitą rytą po švenčių, kad jūs žinotumėt :)

Šašlyk Mašlyk

Kol dar nesibaigė kepimo ant žarijų sezonas ir grilis dar nepaslėptas sodo nameliuose, balkonuose, palėpėse ar garažuose, skubėkite ir naudokitės jo teikiamais malonumais. Vienoje kažkokioje knygoje radau kažkada receptą šašlykų, marinuotų su alumi. Keista buvo, bet kadangi šaldytuve neturėjau majonezo ir kitokių produktų, reikalingų tradiciniam šašlykų marinavimui, o buvo kelios skardinės daniško alaus (dėkui Vidmantui), tai išbandžiau šį būdą. Beje, kai kartojau, receptą jau buvau pametusi, tai dariau iš akies ir atminties.

Šašlykai su alumi

mėsytės šašlykui (pasiskaičiuoti kiekį pagal žmonių skaičių)
skardinė ar butelis alaus (geriau stipresnio, bet ne kokio tornado ar teisybės, užteks kokių 5,2 proc.)

raudonėlio (daug)
čiobrelių (daug)
svogūnų (daug)
druskos

Mėsytę supjaustyti tinkamo dydžio gabalais, sukapoti čiobrelį, raudonėlį, sudėti į mėsytę ir gerą pusvalandį pasiraitojus rankoves gerai ištrinti, išminkyti mėsą su žolelėmis (šviežiomis). Tada į gilų puodą dėti sluoksnį mėsytės, sluoksnį žiedais pjaustytų svogūnų, vėl mėsytės, vėl svogūnų ir taip sluoksniuoti. Paskutinis sluoksnis turi būti svogūnų. Užpilti viską alumi ir palikti nakčiai. Prieš kepant ištrinti mėsytę alyvų aliejumi ir pabarstyti druska.

Tiesiog įdomesnis būdas paruošti šašlykus.

Slyvos, slyvos, slyvos...

Slyvų medžių sode keturi. Mėlynosios, sultingos... Dviejų medžių šakos nulūžo, tiek slyvų nesugebėjo išlaikyti... Žiauriai jas mėgstu, valgau vienas, kepu pyragus, troškinu vyne, mėgaujuosi sezonu

Parsivežiau kibirą, kepiau pyragą ir viriau uogienę.

Slyvos su cinamonu

800 g slyvų
800 g cukraus
du rūgštesni obuoliai
du šaukšteliai cinamono

Slyvas perpjoviau per pusę, supjausčiau obuolius skiltelėmis, užpyliau cukrumi ir cinamonu, sumaišiau ir per naktį palaikiau. Rytą paviriau pusvalandį, nugraibiau putas ir supilsčiau į stiklainius.

Originaliame Nele recepte pasirodė per daug cukraus, tai sumažinau. Smagu, nes slyvos nesuvirė.

Cukinijos su fantazija

Šiemet mama persistengė: nupirkau du pakelius cukinijų skirtingų rūšių sėklų ir paprašiau pasėti kokias keturias, po dvi kiekvienos rūšies. Ji paėmė ir sudaigino visas. Pasodinti visų buvo neįmanoma, vietos sode neužteko, išdalijo kaimynams, bet liko gal 12 daigų dar. Pasodino visas, užaugo gražiausios. Bėda ta, kad jas valgau dar jaunas, o peraugusios manęs nedomina. Dar didesnė bėda ta, kad jaunų ilgai neišlaikysi, jos greitai genda... Žinoma, visų nuskinti laiku nespėjau, tad dabar turiu ir didžiulių, iš jų virsiu uogienę su citrinomis.

Jaunos cukinijos buvo paruoštos visokiais būdais, apkeptos, sriubose, troškiniuose, salotose, įdarytos... Jūsų teismui – įdarytos.

Įdarytos cukinijos

trys nedidelės cukinijos
pusė kg jautienos faršo
du nulupti pomidorai
kelios skiltelės česnako
du svogūnai
pipirai
druska
bazilikas
raudonėlis
čiobrelis
provanso žolelių mišinys
parmezanas
mozarela
alyvų aliejus

Įdaras: alyvų aliejuje apkepinau svogūnus ir česnakus, sudėjau faršą, kubeliais supjaustytus pomidorus, įbėriau pipirų, kitų prieskoninių žolelių (kol turiu, dedu šviežias), troškinau, kol išgaravo skystis. Druską dėjau pačiame gale.
Kaip įdariau: cukinijas perpjoviau išilgai, pabarsčiau pipirais, provanso žolelių mišiniu, druska ir pridėjau į jas įdaro. Pabarsčiau viską sūriu ir pašoviau į 180 laipsnių orkaitę dvidešimčiai minučių.
Valgoma, netgi visai skanu, jei turite daug cukinijų, verta išbandyti.

Skubėkite visi, kieno soduose sirpsta rudeninės avietės, kybo vis dar nenuskinti ir pasmerkti sušalti serbentai, iš po kelmelių nedrąsiai galveles kaišo naminės žemuogės ar kaimyno darže vilioja didžiulės gervuogės... Parsineškite saują uogų, pasisukiokite virtuvėje ir mėgaukitės tikru Italijos skoniu. Ši desertą galima pasidaryti su bet kokiomis uogomis, sąrašą dar papildo braškės, šilauogės, mėlynės... Tiesa, žali kiaušinių tryniai gal ne visus vilioja, todėl mažiems vaikams ir besilaukiančioms nerekomenduojama. Ir rinkitės tik pačius šviežiausius kiaušinius, kokius tik galite gauti....

Maskarponės sūrio kremas su avietėmis

trys kiaušinių tryniai
500 g maskarponės sūrio (vienas didelis indelis)
100 g cukraus pudros
medinis šaukštas, plastmasinis arba keramikinis dubuouogų

Kaip tai darau: išsuku trynius su cukraus pudra (ją persijoju, kad neliktų susikristalizavusių gabalėlių), sudedu sūrį, išsuku, kad neliktų jo gumuliukų, sudedu į desertinius indelius ir pastatau 40 min. į šaldytuvą, kad kremas sutvirtėtų. Truputėlis kantrybės, sauja uogų prieš pat patiekiant į stalą ir skanumas neišpasakytas :)

Spaghetti al tonna

Džiaugiuosi, kad turiu pomėgių. Tokių, kurie neleidžia nuobodžiauti ilgais rudens vakarais, drėgną ir nemalonią žiemą, kurie skatina greičiau baigti visus darbus ir atsijungti nuo rutinos...

Džiaugiuosi, kad mane lydi įdomūs žmonės, suteikiantys naujų idėjų ir kartais būnantys įkvėpimo šaltiniu. Kad ir šio patiekalo įkvėpėja ir idėjos autorė Jolanta. Nesudėtingas energijos visai dienai užtaisas, paruošiamas per dešimt minučių, galintis būti puikia dienos pradžia tiems, kuriems tądien nešviečia anei sotūs pietūs, anei lengva vakarienė. Kaip man šiandien...

Spaghetti al tonna

Proporcijos – dviem asmenims

pusė pakelio kokybiškų spaghetti
trys dideli nulupti pomidorai
trys skiltelės česnako
pusė skardinės konservuoto tuno (savo sultyse ar aliejuje – nesvarbu)
du ančiuviai (mano patobulinimas)
bazilikas
raudonėlis
žiupsnis grūstų juodų pipirų
truputis čili pipiriuko
druska
extra vergine alyvų aliejaus
truputis parmigiano tipo sūrio

Procesas paprastas – kol verda spaghetti, patariama pasiruošti padažą. Alyvų aliejuje apkepti česnaką, sudėti kubeliais pjaustytus pomidorus, patroškinti, sudėti tuną su sultimis, ančiuvius, pamaišyti, patroškinti, suberti prieskonines žoleles ir pipiriukus, galiausiai – druską. Makaronai išvirė, dedame juos į lėkštę, ant jų sūriuko patarkuojame, puošiame baziliko lapeliais ir alyvuogėmis arba apsieiname be papuošimų ir valgome pasimėgaudami. Galima su baltu atvėsintu vynu. Skanu, neginčytina.

O mūsų šešių pleneras Pašvitinyje buvo nepakartojamas. Tiek kompanijos, tiek tapybos, tiek kulinarijos paslapčių prasme.

Netikėtos braškės

Ilgai nieko nerašiau, nes atostogavau ir valgiau braškes. Nepameluosiu, jei pasakysiu, kad beveik keturias savaites sode maitinausi uogomis. Ir likusį vasaros mėnesį taip pat bus, nes dabar prinoko avietės, juodieji serbentai, tuoj reiks skinti ir raudonuosius. Dar laukia agrastai. Nepakartojamas uogų skonis tiesiai nuo krūmo ar lysvės... Dievinu vasarą, kai basomis kojomis rytą gali braukti rasą, pasislėpti už aviečių ir serbentų, prapulti braškių lysvėje. Kaskart, įkvėpdama po naktinio lietaus atsigavusios žemės kvapą, prisimenu vaikystės vasaras, praleistas stovykloje tarp pušų ir upės...

Šis receptas mano namuose buvo trejus metus. Niekaip nesiryžau. O kai pasiryžau, sulaukiau maždaug tokių komentarų: „Kąąąąąąąąąą? Nu nu, braškės su actu... Ooooooooo, dar ir pipirai... Nu nuuuuuuuu...“ O pagaminusi išgirdau štai ką: „Mmmmmm, visai nieko, ale skanu“, „Padarė makalynę braškes su pipirais ir actu, nu bet tikrai skanu buvo...“
Taigi, jei dar liko braškių, pabandykite ir jūs, nesigailėsite. Aš jau galiuosi, kad taip ilgai laukiau ir nebandžiau, nes jau braškės kaip ir baigiasi...

Netikėtos braškės

2–3 geros saujos braškių
2 š. balzaminio acto (kuo geresnės kokybės)
2 š. cukraus
Geras žiupsnis grūstų pipirų
Vanilinių ledų

O dariau aš juos šitaip, pagal ši receptą, gal tik proporcijas pagal save surašiau...
Braškes perpjoviau per pusę, didesnes – į keturias dalis, užpyliau cukrumi (vieną kartą dėjau paprastą, kitus kartus – demerara, labiau patiko su šiuo), balzaminiu actu, išmaišiau, kad pradėtų gamintis nepakartojamo skonio padažas (va šiuo momentu būtina ragauti, ir žiūrėti, ko trūksta ir, jei trūksta, papildyti) ir palikau penkiolikai minučių. Ledus išėmiau iš kameros, kad truputį suminkštėtų, bet nepavirstų į košę (maniškiame, kai dariau pirmą kartą, ledai beveik į košę pavirto, tai man labiau patiko kitas kartas, kai ledai nebuvo taip suminkštėję). Tada sluoksniais į desertinį indelį dėjau braškes su padažu ir ledus. Braškių sluoksnį būtina pabarstyti grūstais pipirais. Puošiau mėtos šakele ir braškėmis. Galima pamaitinti 4–5 žmones. Skonis – neaprašomas, bet pabandyti verta. Aš užsikabinau.

Rabarbarų pyragas

Gerai jau gerai :) Kažkada galvojau, kad jie tinka tik kisieliui... Vėliau išdrįsau išsivirti džemą, bet labai jau saldus buvo. Esu gavusi stiklainį jų uogienės su kiviais. Skanu. Prisiskynusi sode parsivežiau jų namo manydama, kad virsiu kisielių, bet, pažvelgusi i šį reikalą kūrybiškai, iškepiau pyragą.

Lietuvoje neįprasti, o atšiauresnio klimato kraštuose, pvz. Šiaurės Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV rytinėje pakrantėje jie labai populiarūs ir vertinami, jūsų dėmesiui – rabarbarai :) Pasirodo, iš jų sorbė, ledus, pyragus ir pyragaičius daro... Padažai ir salotos iš rabarbarų tinka ir prie saldžių, ir prie aštrių patiekalų. Pyraguose jis gerai groja su braškėmis, obuoliais, apelsinais, kriaušėmis. O jei trokštate labiau egzotikos, prašome rabarbarą derinti su imbieru, vanile, cinamonu, apelsinu, žaliąja citrina, mėta.

Rabarbarų pyragas

600 g luptų ir gabaliukais supjaustytų rabarbarų, apvoliotų 1–2 valg. šaukštuose krakmolo
1–2 valg. šaukštai krakmolo
150 g minkšto sviesto
150 g rudojo „Demerara“ cukraus
1 mažas pakelis vanilinio cukraus (16 g) arba šlakelis vanilės ekstrakto
3 kiaušinių tryniai
1 kiaušinis
225 g miltų
2 šaukšteliai kepimo miltelių

Baltymų kremui (pyrago viršui):

3 kiaušinių baltymai
175 g cukraus pudros
žiupsnelis druskos

Ilgiausiai užtrunkanti dalis – nulupti ir supjaustyti rabarbarus, todėl kantrybės. Kartą dėjau tikrai daugiau nei 600 g, irgi tiko. Rabarbarus nulupti, supjaustyti rodomojo piršto narelio dydžio gabaliukais ir sumaišyti su krakmolu. Sviestą, cukrų ir vanilinį cukrų ar ekstraktą gerai išsukti, po vieną įmaišyti trynius ir kiaušinį, suberti persijotus miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Tortinės formos dugną iškloti kepimo popieriumi, paruoštą tešlą išskirstyti ant formos dugno ir ant viršaus suberti rabarbarus. Kepti apie 25 min. 180° C įkaitintoje orkaitėje. Pyragui kepant, išplakti kiaušinių baltymus su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos, sukrėsti ant jau pakepusio pyrago viršaus ir baigti kepti dar apie 20 min., kol viršus lengvai paruduos. Formos diametras (pasitaisau – skersmuo) – 26 cm.

Rudąjį cukrų galima keisti paprastu, sviestą – margarinu o rabarbarus – rūgštesniais obuoliais (bet tada jau bus obuolių pyragas).

Recepto originalą atsitiktinai užtikau čia

Kas neturi kur dėti rabarbarų, paskaitykite čia

Mano londonietei draugei (ir visiems kitiems, mėgstantiems sodrią žalumą lėkštėje)

Špinatai yra gėris. Neįprastas mūsų, bulvių mėgėjų, krašte. Pilnas geležies, kitų tram pam pam vitaminų ir mineralų :) (Kažkur skaičiau, kad tos geležies nėra tiek, kiek kažkada galvota, bet...) Pirmas daržo žalumynas pavasarį, kol dar nėra ridikėlių, salotų. Skaniausi – savo sode užauginti, laistyti. Auginam juos ir vargo nematom, net sėti nebereikia, patys iš pernykščių sėklų puikiai auga. Dar džiugina tai, kad savo augintais galima mėgautis ne tik pavasarį, bet ir visą vasarą, netgi rudenį, tik reikia nepamiršti vėliau pasėti. Žodžiu, nemėgstu tų supakuotų į plastikinius maišelius, puviniu jie man atsiduoda... Beje, kad geležį organizmas pasisavintų, juos reikia valgyti su daug vitamino C turinčiais vaisiais, pvz., aš valgau juos pašlakstytus citrinos (kartais ir žaliosios) sultimis ir trupučiu alyvų aliejaus. Mažiems vaikams žalių neįkiši (karti patirtis), bet sriuboje, lietinių blynų įdaruose eina visiems :) Man skaniausi – žali. Tiek apie šipnatus. Dabar – apie Nigellą. Benaršydama interneto platybėse, neseniai susipažinau su šia nepakartojama asmenybe. Ką aš galiu pasakyti... Tikra moteris. Jausminga, kartais sentimentali, alsuojanti moteriškumu. Kartais kompleksuojanti dėl papilnėjusios figūros, kartais – besididžiuojanti savimi. Žodžiu, man patiko. Tiek apie Nigellą. Dabar – apie Nigellą ir špinatus kartu.

Nigellos Lawson špinatų, moliūgų sėklų ir lašišos salotos

Šitos salotos – nerealios. Man labai patiko. Turėsiu kuo pavaišinti draugus, kurie mėsos nevalgo. Ir svogūnų ten nėra, tad tiks ir jų nemėgėjams.

Trys geros saujos špinatų lapų (jaunesnių, mažesnių, smulkesnių)
Keli rūkytos lašišos gabalėliai (viena pakuotė)
Pakepintos moliūgų sėklos (aišku, gliaudytos)
Avokadas

Užpilui
Pusės žaliosios citrinos sultys ir smulkiai tarkuota žievelė
Geras žiupsnis jūros druskos
Originale – vienas šaukštas moliūgų aliejaus ir du – žemės riešutų.
Mano variante – vienas extra vergine olive oil ir vienas grūdų ir vaisių aliejaus (Carapelli Olys) Na neturiu moliūgų aliejaus, gal reiks kada įsigyti...
Viską gerai sumaišome.

Špinatus gerai nuplaunu (turi savybę kaupti smėlį), nusausinu (dėkoju Tupperware, Vaidai ir savo darbdaviui už galimybę įsigyti stebuklą, vadinamą kombainu daržovėms nusausinti, psl. 29 ), supilu gerą saują moliūgų sėklų, šaukšteliu išgrandau vieną avokadą, užpilu visa, kas aukščiau išvardyta, išmaišau, sudedu į lėkštę, šalia padėlioju lašišą, ją gausiai pabarstau grūstais pipirais ir pašlakstau trupučiu žaliosios citrinos sulčių. Skanu su balta duona.

Diiiiiiiiiiiiiiiiiiiidelė lėkštė gėrio = dėkingos valgančiųjų akys. Verta. Proporcijas galima atitinkamai didinti, mažinti neverta. Mano varianto užtenka dviems pavalgyti mėgstantiems asmenims. Tik bėda – mėsaėdžiams kiek vėliau norisi kumpio arba dešros :)

Reecepto originalas čia

Fantazija ožkų pieno sūrio tema

Salotos toks dalykas, kuriame fantaziją gali paleisti ten, kur ji nori. Jų yra galybė variantų, jos gali būti kiekvieną kartą vis kitokios. O svarbiausia gaminat salotas yra kuo šviežesni ir kuo tikresni produktai. Tikresni tai tie, kurie užaugę savo sode. Plastmasiniai pomidorai ir kitos gėrybės iš prekybos centrų pateisinamos tik žiemą ir pavasarį, kol dar savo nėra...
Vakar, grįžusi iš dailės, pafantazavau ožkų pieno sūrio tema, nes šaldytuve gulėjo pakelis, kurį reikėjo skubiai realizuoti :)

Fantazija ožkos pieno sūrio tema
Keli griežinėliai ožkų pieno sūrio
Du gabaliukai saulėje džiovintų konservuotų pomidorų
Salotų lapų (aš dėjau aisberg, bet galima visokių)
Nedidelė svogūno galvutė
Pomidoras
Užpilui: ypač tyras alyvuogių aliejus, keli žaliosios citrinos lašai, bazilikas (tinka ir džiovintas, ir šviežias, du a. š. aliejaus, kuriame konservuoti pomidorai, druskytės)

Salotų lapus suplėšiau, ant jų pusiau griežinėliais supjausčiau svogūną (gaila, neturėjau mėlynojo, būtų labiau tikęs), subėriau suplėšytą sūrį, supjaustytą džiovintą pomidorą. Pusmėnuliais pjaustytą pomidorą išdeliojau ratu aplink lėkštės turinį ir viską užpyliau užpilu, kurio negaminau atskirai, o pyliau ir barsčiau po vieną komponentą tiesiai ant salotų.
Būtų nepamaišę dar kelios juodosios alyvuogės...

Skanu su skrudinta balta duona, kuri pagardinta šlakeliu alyvuogių aliejaus ir patrinta česnaku.
Kai paragavau, buvau labiau negu patenkinta rezultatu :) Merginos ir vaikinai, gaminkite salotas namie dažniau, leiskite pasireikšti fantazijai.

Sniego jausmas arba nekeptas varškės torčiukas

Per keturias dienas jį dariau dukart. Pirmą kartą Velykoms, antrą – kad pasidalyčiau džiaugsmu...

Sniego jausmas
500 g varškės (arba „Mūsų švelnioji“, arba kuo riebesnė, aš imu Rokiškio 18 proc.)
6 tryniai (kuo šviežesnių kiaušinių, tuo geriau, nes jie bus termiškai neapdoroti)
stiklinė cukraus
400 ml grietinėlės (35 proc.)
pusė stiklinės kokosų
dvi citrinos
želatinos tiek, kiek reikia 1 l vandens
papuošimui: galima grietinėlės kalnelius daryti, galima pabarstais visokiais puošti, galima ir cukruje virtais apelsinais ir citrinomis... Pastarieji yra gėris, sueina ir vieni, be pyrago :) (receptas žemiau)

Trynius išsuku su puse stiklinės cukraus iki baltumo, varškę išsuku iki kreminės būsenos virtiviniame kombaine (nesižudau ir netrinu per sietelį). Grietinėlę su likusiu cukrumi išplaku.
Į trintą varškę supilu trynių masę, suplaku, tada įmaišau grietinėlę (kuo atsargiau, geriau mediniu šaukštu), suberiu kokosą, tarkuotą dviejų citrinų žievelę, supilu vienos citrinos sultis ir išmaišau.
Želatiną išbrinkinu nedideliame kiekyje vandens ir pakaitinu ant ugnies, kad ištirptų (saugokite, kad neužvirtų) ir truputį atvėsinu. Paskui su ja, kad nesispyriotų ir pyragą sustingdintų vientisai, dirbu taip: į atvėsintą želatiną gerai įmaišau šaukštą varškės masės, tada du šaukštus, o tada visą želatininę varškės masę supilu į likusią varškės masę. Būtina išmaišyti labai gerai, kad sustingtų vientisai.
Mažą torto formą (21 cm) iškloju folija, supilu į ją skanumą ir dedu į šaldytuvą, kad sustingtų. Palieku per naktį. Puošiu prieš patiekdama.
Jei norite šį gėrį transportuoti, nepamirškite, kad jis – želė. Jei karšta, ištirps :)

Jei kas nelabai mėgsta kokosus, ramiai gali apsieiti be jų. Dariau abiem variantais, tai man irgi skaniau be jų, nes tada valgant nereikia jų kramtyti, ir tortas tiesiog tirpsta burnoje. Galima pamažinti cukraus ir įpilti šiek tiek daugiau citrinos sulčių. Tada torčiukas gaivesnis, labiau tinka popietinei arbatėlei sode vasarą.
Tortas mano desertų aplanke atsirado iš reklaminės „Mūsų švelniosios“ varškės knygutės, kuri buvo dalijama kartu su varške :)
Tiesa, besilaukiančioms ir mažuliukams vaikiukams nerekomenduoju dėl žalių kiaušinių trynių.

Citrusinis gėris (išmokau iš Glacee)

Dvi citrinos, du apelsinai, pusė stiklinės cukraus, šakelis vandens (kad vos vos cukrų apsemtų).
Cukrų užpilu vandeniu ir užvirinu, vaisius supjaustau griežinėliais, išimu sėklas, sumetu į cukraus sirupą ir verdu, kol vaisiai pasidaro permatomi. Išimu juos, atvėsinu ir puošiu. Arba valgau :)

Sūrio (labiau varškės) pyragas

Prisipažinsiu – labai mėgstu kepinius, kuriuose daug varškės. Varškės apkepas, įvairūs sūrio pyragai – mano svajonė. Dabar yra visagalis internetas, taigi, kadangi darbe beveik pažadėjau, kad įdėsiu ką nors skanaus ir didelio Velykoms, supažindinu jus su sūrio pyragu, kuriuo forume edimdoma.ru pasidalijo Vokietijoje gyvenanti mergina Stet. Už šį receptą būsiu jai dėkinga iki grabo lentos.

Sūrio (labiau varškės) pyragas

Tešla

200 g miltų
a. š. kepimo miltelių
75 g cukraus
vanilinio cukraus arba keli lašai ekstrakto
1 kiaušinis
100 g minkšto (atšildyto) sviesto

Iš viso šito gėrio užmaišau tešlą (eilės tvarka specialiai vienai kolegei: sviestą ištrinu su cukrumi, įmušu kiaušinį, supilu per sietelį nusijotus miltus, įberiu kepimo miltelius ir įlašinu kelis lašiukus vanilės), formą iškloju kepimo popieriumi (ir kraštus padengiu), ištepu sviestu, tada iš gautos tešlos formuoju pyrago dugną ir šonus. Neišsigąskite, tešlos konsistencija tokia, kad ji nekočiojama, o lipdoma, tad pasiraitokite rankoves ir prie darbo... Išlipdykite visą dugną ir kraštus (3 cm į viršų), kad išeitų panašus į tešlos dubenį kūrinys. Formai, kurios skersmuo yra 26 cm, tešlos tik tik užtenka, tad pataupykite, nedarykite storo dugno. Beje, šis receptas ir yra tokio dydžio formai. Jei norite mažesnio, keiskite tiek produktų kiekius, tiek kepimo laiką. Patariu kepti didelį, nes mažas dings taip greitai, kad net neprisiminsite, kad tokį kepėte.

Varškės masė

4 kiaušiniai

150 g cukraus
750 g varškės (kuo riebesnės)
1 pakelis vanilinio cukraus arba keli lašai ekstrakto
1 valg. š. citrinos sulčių
50 ml pieno
2 valg. š. krakmolo

Kiaušinių baltymus išplaku su 50 g cukraus iki baltų kalnų viršūnių, prieš pat plakimo pabaigą įdedu krakmolą.
Likusius produktus sumaišau kombaine iki vientisos masės, kad neliktų jokių gumuliukų. Aš darau taip: varškę išsuku, o tada jau visus kitus produktus supilu ir išsuku iki vientisos masės. Visą šį procesą galima atlikti ir mikseriu. Žodžiu, masė turi būti kaip kremas, todėl siūlau pirkti kuo riebesnę varškę (aš perku arba Mū 15 proc., arba Rokiškio 18 proc.).
Į varškės masę supilu išplaktus baltymus, atsargiai išmaišau ir išpilu į išlipdytą formą.
Kepu 1 val.: pirmą pusvalandį 180 °C, kitą pusvalandį – 150 °C, įjungusi konvekcinį režimą (ventiliaciją).
Pyragas valgomas atvėsęs. Beje, vėsinti irgi geriau taip: išjungti orkaitę, ją atidaryti, palaukti, kol pyragas nors truputį pripras prie kambario temperatūros, o tik tada iškelti ir padėti ant grotelių su visa forma atvėsti. Jei ištrauksite iš orkaitės greitai, gali labai nusėsti. Jei taip atsitiks, labai neišsigąskite. Kartą man nusėdo dvigubai, bet skonis – pasaka. Iš formos išimti tada, kai atvės.
Geriausia kepti 26 cm formoje, tada tolygiausiai iškepa ir nesudega. Beje, galima į tešlą dėti razinų, abrikosų, kitokio gėrio, bet aš negadinu.

Karštas šokoladas (tikrai ne kakava)

Seniai ieškojau karšto šokolado recepto. Tokio tikro, tiršto, kad net suliptų viskas iš malonumo geriant. Radau. Ačiū Dautartei, blogo Šaukštu ir šakute šeimininkei, kad išpildė mano svajonę...

Karštas tikras šokoladas

150 g šokolado (geriau konditerinio, o jei tokio nėra, tada tokio, kuriame kuo daugiau kakavos)
1 valg. š. rudojo cukraus
1 valg. š. sviesto
2 valg. š. kakavos miltelių (ne tirpios, o tos tikrosios)
mažytis žiupsnelio druskos
Riebesnio pieno arba grietinėlės

(Jei geriu rudenį ir žiemą, dedu čili pipiriuką, jei geriu pavasarį ar vasarą, dedu vanilės arba apelsinų esencijos).

Gilesnėje keptuvėje ištirpdžiau sviestą, supyliau cukrų, kakavą, sudėjau sutrupintą šokoladą ir kaitinau ant labai mažos ugnies iki vientisos masės. Šioje vietoje man nepasisekė išgauti vientisos masės, viskas sušoko į vientisą gabalą, bet neišsigandau, po truputį į puodą pyliau grietinėlę ir tirpdžiau tą gabalą. Betirpdydama įbėriau druską, įlašinau kelis lašus apelsinų esencijos. Toliau pyliau grietinėlės tiek, kol gavau norimo tirštumo gėrimą. Svarbu nuolat maišyti, kad neliktų gumuliukų. Po kiekvienos skysčio dozės gerai išmaišyti. Kas kurį laiką paragauti, jei ko trūksta pridėti. Kai pasiekiau savo tobulumo viršūnę, nuėmiau nuo ugnies, įsipyliau į puodelį ir mėgavausi. Mmmmmmmmm.

Liko nemažai. Kiek gi jo išgersi per vieną kartą. Kitą rytą pakaitinau likusį, atskiedžiau pienu, pakaitinau, supyliau į termosą ir nunešiau į darbą, kad kitiems padalyčiau džiaugsmo akimirkų.

Seniau kaštą šokoladą be šokolado virdavau, tik su kakava, cukrumi „Demerara“, čili ir 10 proc. grietinėle, tik receptas kažkur nusimetė. Kiek atsimenu, tris šaukštus kakavos ir tris šaukštus „Demerara“ cukraus sumaišydavau gilesnėje keptuvėje, supildavau grietinėlę (pusę litro) ir kaitindavau maišydama, kad masė vientisa pasidarytų. Įmesdavau dar čili. Neblogas variantas, kai karšto šokolado norisi, o namie nėra juodojo šokolado plytelės. Tik prieš geriant nereikia pamiršti nukošti, kad čili pasiliktų sietelyje.

Kvepia vanile...

Vanilė – prieskonių karalienė. Kaip šafranas – karalius. Bet šį kartą ne apie pasakas, princus ir pilis, o apie vanilę...
Kai trečią kartą užėjusi į „Rūtą“ (čia konditerijos fabrikas, jeigu ką, ir jų firminė parduotuvė, kurioje galima gauti šokolado laužo ir kitokių reikalingų dalykų) neradau vanilės ekstrakto, supykau ir ant jų, ir ant savęs. Labiau ant savęs, žinoma, už tinginystę. Juk namie spintelėje ilsisi net septynios vanilės lazdelės, iš kurių galima pasidaryti puikų gaminį, tereikia tik degtinės. O to gero pas mane tikrai yra, nes niekos jos negeria, o vis kas nors atsineša :)

Vanilės esencija (arba kaip suvartoti degtinę, jei jos negeri)

Stiklinė degtinės
Trys vanilės lazdelės (perpjautos per pusę, bet ne iki pat galo)
Gražus buteliukas (tokios talpos, kiek degtinės)

Taigi. Perpjauname išilgai vanilės lazdeles (reikia palikti paskutinį centimetrą neperpjautą), sudedame jas į gražų buteliuką (čia kad estetinį pasigėrėjimą kaskart paėmus jaustumėme) ir užpilame degtine, kad apsemtų. Užsukame, paplakame 30 sekundžių ir pastatome tamsion vieton, kad pritrauktų. Laikome tiek, kiek galime (nuo trijų iki aštuonių savaičių), nepamirštame vis suplakti. Kuo ekstraktas tamsesnis, tuo stipresnis. Kažkur girdėjau trijų taisyklę (laikyti tris savaites, kas tris dienas po trisdesdešimt sekundžių plakti). Bandykite, aš tai nepažadu, nes galiu kokį trejetą praleisti. :) Naudokite kepiniams, desertams visokiems. Gerti vienos nepatariu :)
Vanilės ekstrakto gaminimo procesas su paveikslėliais ne mano, bet jį rasite čia.

Tiesa, degtinė pas mus kaip pereinamasis prizas – kažkada mums atnešta, gali netyčia atsidurti ir ant jūsų stalo :) Labai nepykite, jei taip atsitiks :)

Pollo alla cacciatora

Kažkada seniai, kai namie dar neturėjau interneto ir tik tik buvau pradėjusi domėtis Italijos virtuve, radau neblogą puslapį. Likdavau po darbo, kad galėčiau jame panaršyti, o tada paleisdavau savo vaizduotės galias ir plaukdavau Viduržiemio jūros pakrantėmis, kilau į Šiaurės Italijos kalnus, klajojau vidurio Italijos peizažuose, kepiau kaitrioje Pietų Italijos saulėje. Įsivaizdavau kiekvieno Italijos regiono kvapą. Tai va, labai neblogas puslapiukas visiems, susidomėjusiems Italijos virtuve, kuri tokia pat įvairi ir be pabaigos, kaip ir jos žmonės... Vieną receptą iš ten nusižiūrėjau, ir jis tapo vienu mėgstamiausių ir greičiausių patiekalų, kai norisi vištienos, bet tingisi ją kepti orkaitėje :)

Pollo alla cacciatora (medžiotojų viščiukas)

1 kg viščiuko, 4 šaukštai alyvų aliejaus,
1 maža morka, 1 trumpas saliero stiebas, 1 svogūnas, vienas didesnis pomidoras (nuluptas, be sėklų, pjaustytas labai mažais kubeliais), 1 lauro lapas, 2–3 kadagio uogos, žiupsnis rozmarino, žiupsnis šalavijo (galima šviežio, galima džiovinto), 1 stiklinė balto sauso vyno, keli išmirkyti džiovinti grybai (dėl intensyvesnio miško skonio), 4–5 česnako skiltelės, naminio vištienos sultinio arba vandens (troškinimui), druska, pipirai

Nuplaunu ir nusausinu vištienos dalis (man skaniausia blauzdelės ir krūtinėlė), jas pasūdau. Salierą, morką supjaustau smulkiais šiaudeliais, svogūną į keturias dalis, česnakus suspaudžiu peiliu, sumetu į įkaitusį alyvų aliejų. Kai daržovės suminkštėja, bet ne apskrunda, dedu suspaustas peiliu kadagio uogas, rozmariną, šalaviją, lauro lapą, pipirų, gerai druska pabarstytus vištos gabaliukus ir apskrudinu juos iš abiejų pusių ant stipresnės ugnies. Tada supilu stiklinę vyno, o kai vynas išgaruoja, sudedu grybukus, pomidoro gabaliukus ir troškinu gerą pusvalandį ant vidutinės ugnies, po truputį pilu sultinį arba vandenį. Baigiant gaminti skysčio neturi būti likę, tik tirštas padažiukas.

Šį kartą dariau be pomidoro, nes neturėjau... Išėjo skaniai. Patariu negadinti šio patiekalo jokiais ryžiais, makaronais, bulvėmis ir kitais garnyrais. Skaniausias jis su šviesia itališka duona, geriausia – kepta namie :) Recepto originalas.

Mano vaikystės kiaušinienė

Kartais sekmadienio rytais pasilepinu vaikystės kiaušiniene. Labai panašia į tą, kurią kepdavo mano močiutė, tik pagal Gordoną Ramsay :) Nes močiutės variantu kepant laaaabai prikepa indas, kuriame ją gaminu, juk be jokio riebaliuko kepdavo, tik su pienu... Virtuvės virtuozas Ramsay deda sviesto ir jokio pieno, bet galutinis rezultatas – beveik vienodas, tik puodų nereikia gramdyti. Bet svarbiausia – primenantis močiutę Liusę. Beje, močiutė kiaušinienę kepdavo už mane jaunesnei pusseserei, o aš stovėdavau šalia ir laukdavau savo porcijos :)

Močiutės Liusės (labiau nostalgija) ir Gordono Ramsay (labiau realybė) kiaušinienė

50 g sviesto
2 kiaušiniai
1 šaukštas grietinės
Galima dar svogūnų (tų labai smulkių)

Sviestą supjaustau mažais gabaliukais, įmetu į šaltą keptuvę, įmušu du kiaušinius, tada dedu ant vidutinės ugnies ir nenueinu: maišau, maišau, kol sviestas ištirpsta, vėl maišau, kol traukti kiaušinį pradeda, tada nukeliu nuo ugnies, bet vis maišau, vėl užkeliu, maišau (šį kiulnojimo ir maišymo procesą galima kartoti du–tris kartus). Kai kiaušinis jau beveik visai sutrauktas, nuimu nuo ugnies, įdedu šaukštą grietinės, gerai išmaišau, kad ji tolygiai pasiskirstytų, pabarstau pipirais ir druska. Druską berkite tik pagaminę, nes jei anksčiau įbersite, vandens atsiras, o tai skonio nepagerina. (Va dabar galima ir svogūnų laiškus dėti, jei norite.) Valgau su skrudinta duona, salotomis ir visokiomis kitokiomis gėrybėmis.

P.S. Močiutė išplakdavo kiaušinį su pienu ir tą masę kaitindavo ant garų vonelės... Neatsimenu, ar dėdavo sviesto... Gal kokią kruopelytę, bet tai būdavo skaniausia močiutės kiaušinienė. Niam.

Penkių lietinių receptas

Blynus nelabai mėgstu, bet turiu vieną receptą, kuris mane gelbėja (ir, beje, labai skanūs blynai būna) sekmadienio rytais, kai tėtis žaidžia krepšinį, mergina reikalauja valgyti, o aš noriu pasimėgauti tomis ramiomis sekmadienio ryto akimirkomis su puodeliu arbatos... Be to, rytoj juk Užgavėnės, tikriausiai irgi kepsiu... Receptas geras tuo, kad visada žinai, kokį kiekį blynų pavyks iškepti. Norma – 5–6 blynai, kurie dingsta iš karto, nė vieno nelieka rytojui :)

Penkių lietinių receptas

100 g miltų
300 ml pieno
50 g sviesto
1 kiaušinis
1 trynys
Žiupsnelis druskos
2 a. š. cukraus (galima ir vanilinio), jei norite saldžius kepti (tokius aš dažniausiai kepu)

Sviestą ištirpinu, atvėsinu. Į persijotus su druska miltus (visada sijoju, bet ką darydama), įpilu išplaktą kiaušinį ir trynį, paplaku, įpilu tirpintą sviestą, vėl paplaku, po truputį pilu pieną, kol supilu visą. Tada visą mišinį gerai išplaku ir palieku pusvalandžiui, kad prisirptų. Tiesa, jei kepu saldžius blynus, nepamirštu cukraus įpilti. Tik nepilkite karšto sviesto, gali kiaušinį sutraukti, tada teks viską lauk išpilti... Buvo kartą man taip, nepalaukiau, kol atvės.
Iš šios normos išeina 5–6 lietiniai, nelygu keptuvė. Mergina suraito tris iš karto, ypač tada, kai jie patiekiami su trinta šaldytų braškių uogiene. Ir aš valgau, nes labai skanūs :) Rytoj ir nuotrauką saldžių įmesiu, nes turiu tik su pelėsiniu sūriu...

Balta ir raudona (panna cotta)

Kažkada galvojau, kad panna cotta – neįgyvendinama svajonė. Šis pieno spalvos desertas varė mane iš proto kavinėse, nes labai jau skanus. Dabar tik juokas ima. Sunkiausia proceso dalis – sustingusį išimti iš formelių, todėl kartais darau desertiniuose indeliuose ir valgau tiesiai iš jų :) O geriausia šį desertą šaldyti silikoninėje keksiukų (mafinų) kepimo formoje, iš jų geriau išsiima, ypač jei dugną palaikai karštame vandenyje. Tik paklausykite patarimo – jei masę pilsite į silikoninę formą, geriau ją padėkite ant padėklo, kuris tilptų į šaldytuvą, nes kitaip nenunešite nuo stalo iki šaldymo vietos :). Beje, panna cotta lietuviškai – virta grietinėlė.

Panna cota

120 ml pieno
10 g. želatinos
200 ml grietinėlės (32 proc.)
3 a. š. cukraus
1 a. š. vanilinio cukraus
Žiupsnelis cinamono
Tarkuota citrinos žievelė

Piene išbrinkinu želatiną, į puodą supilu grietinėlę, cukrų (ir paprastą, ir vanilinį), cinamoną ir tarkuotą citrinos žievelę. užvirinu ir leidžiu pairti kokias 5 min. supilu piene brinkintą želatiną ir pakaitinu, kol ištirps.

Dabar liūdniausia vieta – reikia tą masę plakant atvėsinti. Aš darau taip: supilu tą masę į metalinį dubenį, įstatau jį į kriauklę, pripiltą šalto vandens, ir plaku, keičiu vandenį šaltesniu ir vėl plaku, vėl keičiu vandenį šaltesniu ir vėl plaku (na, kokius 5 kartus tą patį pakartoju). Plakti reikia tol, kol pradės tirštėti. Manau, to reikia, kad sustingusi masė vientisesnė būtų. Pradėusią tirštėti masę supilstau į formeles ir pastatau šaltai, kol sustings (apytiksliai tai trunka 4–5 val., bet dažniausia palieku per naktį).
Panna cottos recepto šaltinis – žurnalas „Virtuvės paslaptys“ (2008 m., Nr. 3)

Padažas – dar viena paslaptinga panna cottos dalis. Jį glima daryti iš bet kokių uogų, net šokolado, bet tada bus labai saldu. Jis turi būti tirštas, panašus į kisielių. Siūlau gana tradicinį vyšnių padažą, kurį kartais padarau prie blynų. Jo receptą labai seniai pamačiau per TV laidą
„Labas rytas“, ten jį vadino „Juodojo miško blynų“ padažu, bet proporcijas užmiršusi darydavau iš akies. Šį laaaaabai skanų padažą man priminė ir iki tobulumo detaliai aprašė Šeimininkė iš didžiosios raidės Irina iš Edimdoma.ru forumo. Beje, šį padažą ji kaip pertepimą deda į tortą „Schwartzwald“ (liet. juodasis miškas).

Juodojo miško padažas

1 pakuotė šaldytų vyšnių
2 a. š. krakmolo
Cinamono lazdelė
Cukraus pagal skonį (dedu 2–3 v. š.)
Vanduo

Šaldytas vyšnias atšildau, sultis nupilu. Jei sulčių nėra 250 ml, įpilu vandens (tiek, kiek reikia iki 250 ml). Sultis, vyšnias, cukrų ir cinamono lazdelę sudedu į nedidelį puodą, užverdu, įpilu krakmolą, išmaišytą su 2 v. š. vandens, paverdu nuolat maišydama 1 minutę. Atvėsinu, išimu cinamono lazdelę ir valgau su panna cotta. Arba su blynais. Arba vieną. :)

Paprastų paprasčiausias obuolių pyragas

Šiandien namie tikrai kvepia vanile ir cinamonu... Kepiau obuolių pyragą, apie kurį vienu metu priminė ir bendradarbė, ir Pragaro virtuvės šeimininkė :) Mano nuomone, bendradarbei nepavyko (nepilną receptą gavo iš kaimynės), todėl pažadėjau jai iškepti savąjį, beje, nelabai kuo besiskiriantį nuo Pragaro virtuvės šeimininkės varianto.

Obuolių pyragas „Paprasčiau nebūna“

Receptas – dvigubai normai ir didesnei skardai aukštais kraštais (maniškė - 37*29*5 cm)

Dvi stiklinės miltų
Dvi stiklinės cukraus (jei saldūs obuoliai, užtenka vienos)
Dvi stiklinės manų kruopų
Beveik 250 g sviesto
Du nubraukti a. š. kepimo miltelių (galima ir be jų)
9 didesni obuoliai (geriau - rūgštesni ir sultingesni)
Cinamono, vanilinio cukraus

Miltus, cukrų, manų kruopas ir kepimo miltelius sumaišau, obuolius nulupu ir supjaustau griežinėliais. Kepimo skardą iškloju kepimo popieriumi, ją patepu sviestu, nepagailiu. To reikia, kad pyrago apačia paskrustų. Pilu į skardą dvi stiklines birios masės, dedu pusę pjaustytų obuolių, juos pabarstau vaniliniu cukrumi ir cinamonu, tada vėl pilu dvi stiklines birios masės, sudedu likusius obuolius ir vėl pabarstau vaniliniu cukrumi ir cinamonu. Viską baigiu paskutinėmis dviem stiklinėm birios masės, ant jos užtarkuoju beveik visą pakelį sviesto (jo reikia tiek, kad padengtų visą to kūrinio paviršių. Kepu apie 45 min. iki 200 laipsnių C įkaitintoje orkaitėje. Valgau vieną, su plakta grietinėle arba su vaniliniais ledais. Paprastumas ir skanumas neišpasakytas.