Užgavėnės be blynų

Šiandien išgirdau reklamą per TV Lino Samėno laidos: „Blynai blynai blynai... Gal užteks tuos blynus kepinėti, išsivirkim šiupinį...“ ir prisiminiau, kad pati per užgavėnes labai retai kada blynus kepu, dažniau verdu sriubą, užgavėnių šiupinine ją vadinu. Kažkada seniai seniai bendro gyvenimo pradžioje net savo ir V tėvus per Užgavėnes buvau pasikvietusi jos valgyti.
Šiandien irgi virsiu, tik vėliau, po Vasario 16-osios minėjimo kultūrnamyje :). Nuotraukos nebus, labai jau nefotogeniška sriubytė :)

Beje, sužinojau apie ją visai atsitiktinai, vartydama kažkokią knygą apie lietuvių papročius. Sriuba labai mėsiška, prieš gavėnią pats tas. Labai panašią sriubą virdavo mano grupiokė iš Anykščių studentavimo metais.

Kažin, ar užtkes valios man kada nors visą gavėnią ar adventą pasninkauti?.. Ne dėl religinių įsitikinimų, jų tiesiog neturiu (turbūt dažnas mano kartos atstovų atvejis), bet dėl sveikatos. Juk kasdien mėsą valgant irgi numirti galima. Kažkur skaičiau, kad senovės Kinijoje ar Japonijoje kankinimo būdas būdavo toks: nuteistuosius kasdien maitindavo vien mėsa ir po kurio laiko jie tiesiog numirdavo dėl apsinuodijimo... Va tokios tokelės.

Užgavėnių šiupininė

100 g virtos jautienos (iš bėdos galima ir kiaulienos)
50 g rūkyto kumpio
dvi pieniškos dešrelės
5–6 (jei mažesni) rauginti agurkai
5–6 bulvės
2 svogūnai
50 g sviesto
50 g pomidorų pastos
1,5 l mėsos sultinio
druskos, pipirų, lauro lapų

Kaip darau: užverdu sultinį, sudedu susmulkintas sriubai bulves. Keptuvėje ant įkaitinto aliejaus patroškinu supjaustytus kubeliais agurkus, vėliau ant sviesto apkepu svogūnus ir įdedu į juos pomidorų pastos. Stebiu sultinį. Kai bulvėms lieka nedaug virti, sudedu į sriubą agurkus, svogūnus ir visą mėsą, supjaustytą kubeliais. .Nepamirštu ir druskos bei pipirų, lauro lapų ir kitokių mėgstamų prieskonių sriubai. Valgau be jokios grietinės, skanu ir taip.
Beje, kumpį galima pakeisti rūkyta dešrele, tik ją reikia pakepinti prieš dedant į sriubą.

Išsivirkite, nepasigailėsite. Ir šeimyną, neabejoju, pamaitinsite sočiai.

Prie jūros apie žuvį

Jau beveik dvi savaitės, kai neturiu savo virtuvės. Ir dar vieną neturėsiu. Esu tokioje vietoje, kurioje mane ir mažąją M maitina. Ir dar visokias gydomąsias procedūras daro. Taigi... Sanatorijoje esam. Ir kasdien džiaugiamės šaltu žiemos oru, be galo ramia jūra, kartais pūga ir netoliese esančiu kalniuku. Gal kam ir pasirodysime ekstremalės, bet vis tiek pasipasakosiu. Kasdien beveik po dvi valandas praleidžiame lauke – ant kalno būtinai būtiniausiai, į parduotuvę pramogos dėlei ir reikalingų daiktų, prie jūros nueiname pasigrožėti užšalusiomis bangomis. Ir nesvarbu, kad lauke koks minus 16, svarbu tinkamai apsirengti ir veidą riebiu kremu patepti :)

Dabar trumpai apie maitinimą... Nežinau, kaip tie metro aštuoniasdešimties paaugliai čia pavalgo... Porcijos tokio dydžio, kad mano penkiametė nevalgioji pirmą savaitę ir tai tarpuose tarp pusryčių, pietų ir vakarienės užkąsti prašydavo... Tiesa, po įtartino apsinuodijimo jau nieko nebereikia. Gerai, kad Maxima netoli, nes gaminti tai nėra kur ir kaip... Ir iš kur tos porcijos bus didelės. Padavėja sakė, kad šeši litai per dieną vienam žmogui skiriami trims maitinimams... (Vienos dienos meniu: pusryčiams ryžių ar perlinių kruopų košė ir sumuštinis su sūriu, pietums šnicelis, kotletas ar blynai ir dviejų rūšių sriubos: pieniška ir bulvienė, vakarienei – burokėlių ir pupelių mišrainė ir mieliniai blynai ar kepsnys. Atrodo kaip ir nieko, bet kad dydžiai juokingi (šnicelis mažiukas mažiukas, bulvių košės – du šaukštai, marinuotų kopūstų – vienas šaukštas), o kokybė abejotina. Va tokios tos mūsų sanatorijos. Bet varganą maitinimą atperka malonus medikų bendravimas ir bendra atmosfera. O dabar, kai negaliu gaminti, belieka rašyti apie tai, ką gaminau namie iki išvažiuodama :)

Žuvienė

Žinau žinau, tikra žuvienė tik gamtoje, ant laužo ir iš ką tik pagautų žuvų... Ta, su dūmo kvapu ir šimtgramiu degtinės. Sutinku. Bet kai nedažnai tenka turistauti kartu su žvejais, tai mums gerai ir tokia, naminė :) Be to, ji labai skani :)

Sultiniui:

1–2 didelių žuvų, dažniausiai upėtakio ar lašišos, galva, uodega ir pelekai (nepamirškite išpjauti žiaunų)
sauja petražolių
česnako galva
svogūno galva
keli saliero lapkočiai
1–2 pomidorai
0,5 a. š. čiobrelių
0,5 a. š. kalendros sėklų
0,5 a. š. juodųjų pipirų
1 a. š. „Santa Maria“ „Fish and Seafood“ prieskonių mišinio (kai atradau, nieko daugiau nereikia)
keli lauro lapai
2–3 džiovinti arba švieži čiliukai
150 ml balto sauso vyno
1 l vandens
druskos

Kad nebūtų neapetitiškų putų verdant sultinį, visada pirmiausia darau taip (ne tik su žuvimi, bet ir su visokia kitokia mėsa): į šaltą vandenį dedu gerai nuplautą žuvį ir palaukiu, kol užvirs viskas, tada žuvį ar mėsą perplaunu, puodą išplaunu ir jau tada viską (išskyrus druską, ją dedu jau virdama sriubą) sudedu sultiniui ir užpilu šaltu vandeniu. Užverdu ir palieku virti ant silpnos ugnies 30–45 min. (vištienos sultiniui reikia daugiau laiko, na o jautienos tai visai jau daug). Putų paprastai nebebūna po anksčiau aprašytos procedūros, tad ramiai pasiruošiu produktus būsimai žuvienei.

Žuvienei

dvi morkos
kelios bulvės
svogūnas
alyvuogių aliejus
krapai
citrina

Kubeliais supjaustytas morkas ir svogūnus apkepinu aliejuje, bulves nedideliais gabaliukais susipjaustau. Kai sultinys išverda, perkošiu jį per sietelį ir dedu druskos, bulves, apkeptus svogūnus su morkomis ir palieku virti, kol bulvės bus gatavos :) Dar virtos žuvytės mėsytę sumetu. Stalan patiekiu su griežinėliu citrinos ir gausybe krapų. Skanu, skaidru, gaivu (jei su citrina), aštroka (jei nepagailėta čiliukų).

O tokį sultinį dar galima panaudoti gaminant risotto su žuvimi ar jūros gėrybėmis....

Šokoladinis pyragas vs Šaltibarščiai ir Julie & Julia

Šiandien Eglės dėka radau savo svajonių šokoladinį pyragą. Ir pasakiau sau ir kitiems, palikdama kometarą prie jos įrašo – Eina sau... 1 000 metų ieškojau kažko panašaus... Tokio šokoladinio, kad net širdis apsąla. Ir dar pažadėjau kepti šiandien. Ir visai nesvarbu, kad grįšiu vėlai, kad rytoj ryte nekęsiu žadintuvo, kad nemigusiom akim ir galva imituosiu darbą. Bet mano namai ir širdis kvepės nuo Eglės šokoladinio pyrago... Vos ne prisiekiau sau, kad iškepsiu jį šiandien vakare. Bet... Gyvenimas yra gyvenimas...

Išvažiavom šiandien žiūrėti Julie & Julia. Širdis džiaugėsi – gerietiškas filmas apie maistą, jo gaminimą, tinklaraščio rašymą ir žmonių tarpusavio supratimą-nesupratimą. Meryl Streep – nepakartojama. Nuotaika – prancūziška. Tik eikit žiūrėti pavalgę, nes laaaaaaaaaaaaaabai norėsis ko nors užkrimsti (aš prieš valgymą ir visokių pakelių traškinimą kino tetruose).

Taigi, grįžau namo 20.45 val. ir kepiau ne išsvajotąjį šokoladinį pyragą, o pasidariau šaltibarščių su karštomis bulvėmis. Dėkoju mamai ir sau, kad buvom protingos ir vasarą užsišaldėme agurkų-krapų-svogūnų laiškų mišinį šaltibarščiams :)

Pavalgiau ir nuėjau miegoti laiminga. O pyragą kepsiu tada, kai man brangus žmogus atvažiuos...

Pomidorų sriubos magija

Pomidorų sriubų būna įvairių: nuo ispaniškų šaltų iki lenkiškų su makaronais... Nuo pastarųjų ir prasidėjo mano pažintis su pomidorienėmis... Prisimenu pirmąją – skystą skystą, joje plaukioja trys mažyyyyčiai makaroniukai, tokią beveik be skonio (kad ir kaip bebūtų liūdna, ją valgiau gūdžiais 1996 metais ilgos kelionės per Lenkiją metu pakelės kavinėje). Nuo jos kaip diena ir nakties skyrėsi ta, kurią valgiau praėjusią savaitę keturių žvaigždučių viešbučio kavinėje Gniezne - su naminiais makaronais, sodraus pomidorų skonio. Taigi, nuo pirmosios ir paskutiniosios pomidorienės mano gyvenime nemažai ko įvyko, bet pomidorienė pagal nežinia kur rastą receptą (beje, ne lenkišką, neįsivaizduoju, kokios virtuvės jis galėtų būti, panašiausia į itališką) gaminama kiekvienais metais pradėjus raudonuoti šiltnamiui :)
ir dar: pomidorienių populiarumą mūsų šeimoje lėmė tai, kad šiltnamyje visada užauga pomidorų daugiau nei būtina bei daugiau nei jų suvalgome termiškai neapdorotų. Jų nekonservuojame (nes neskanu), kol kas nedžioviname (reikia prisiruošti), kartais verdame pomidorų padažą ir visada verdame picajolą picos padui bei darome pomidorienes...

Pomidorienė

6 dideli arba 12 mažų nuluptų pomidorų
1 l vištienos arba daržovių sultinio
100 g lašinukų arba šoninės
svogūnas
česnakas
raudonėlis
bazilikas
čili pipirai
druska
alyvų aliejus

Kaip aš tai darau: paspirginu susmulkinusi lašinukus iki tol, kol apskrus, supilu juos į dubenėlį ir leidžiu atvėsti. Svogūnus ir česnaką apkepu giliame puode alyvų aliejuje, sudedu kubeliais supjaustytus ir sutrintus su grūstuve pomidorus (el. trintuvė netinka, per smulkiai sumala), patroškinu, užpilu sultiniu tiek, kad sriuba būtų tirštoka, suberiu prieskonius (turiu pastebėti, kad ši sriuba – aštrių įspūdžių mėgėjams, mat be gero žiupsnio čili man ji neskani) ir verdu. Baigiant sriubai virti, sudedu spirgučius ir įpilu kelis šaukštus riebaliuko nuo spirgučių. Uždengiu dangčiu ir kokias 10–15 min. leidžiu sriubai subręsti. Man skanu kuo aštresnė. Prieš patiekiant galima parmezanu ar kapotomis petražolėmis pabarstyti. Valgau su bruschetta (apkepta itališkos duonelės riekele, patrinta česnaku, apšlakstyta alyų aliejumi, apibarstyta druska ir pipirais (aš dar patrinu pomidoro pusele). Mmmmmmmmm...

Ši pomidorienė verdama tik iš naminių pomidorų. Geriausia – tų milžiniškų, jaučio širdimis vadinamų, arba tokių pailgų, vidutinio dydžio... Bet iš principo tinka visi, bet būtinai naminiai :)
Ir kaip ji tinka kitą rytą po švenčių, kad jūs žinotumėt :)