Kokosinis atsiminimas

Jau visi tie, kas turi tokiu laiku miegoti, miega, o aš prisėdau čia. Kažkoks pogimtadieninis sindromas užėjęs. Skaitau, o nesuprantu, rašau, o neturiu ką pasakyti... Ir knygos, kurias pastaruoju metu imu skaityti, prasideda arba pasibaigia savižudybėmis... Ne, čia ne rudeninė depresija, nes man patinka ruduo... Čia kažkoks laikinumo, netikrumo jausmas, pavogęs mano vidinę ramybę. Jaučiuosi tarsi gelbėjimo ratas, kuris traukia kitus, o pas lieka mirkti vandenyje. Noriu ten, kur gyvenimo džiaugsmu pulsuoja sienos. Žinau, kad norai ir liks norais. Tik nenoriu to suprasti... Todėl užsiimu virtuvės terapija. Žadėjau dailiokėms nunešti (gal penkioms receptą daviau, nė vienai neišėjo, mistika kažkokia), bet šiandien dailės užsiėmimas atšauktas, tad patys namie pavalgėme ir su draugais pasidalijome :) Pyragas kepamas pagal greitą kolegės duotą kokosinio pyrago receptą. Jis praverčia tada, kai reikia daug ir skanaus.

GREITAS IR LABAI KOKOSINIS PYRAGAS

 

Užpylimui:
200 ml indelis riebios grietinėlės (gerai atšaldytos)

Pyrago pagrindui:
375 g miltų
2-3 a. š. kepimo miltelių
300 g cukraus
2 kiaušiniai
350 ml kefyro (lieso)

Užbarstymui:
150 g kokoso drožlių
100 g cukraus

Kaip darau: cukrų ir kiaušinius gerai išsuku mikseriu, supilu sijotus miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, išmaišau, supilu kefyrą, viską gerai išsuku. 
Skardelę (30x40 cm) iškloju kepimo popieriumi, supilu tešlą, išlyginu, užbarstau lygiu sluoksniu kokoso drožles, sumaišytas su cukrumi, kepu apie 30 min.  180  laipsnių orkaitėje.
Tik ištrauktą iš orkaitės pyragą iš karto sulaistau grietinėle, paimta tiesiai iš šaldytuvo. Labai svarbu, kad ji būtų šalta, tada net šnypščia kokosas, kai pili :)

Pjaustau jau atvėsusį. Valgom skaniai ir daug. Sako, kad toks pat variantas neblogai išeina ir su migdolų drožlėmis, tik, man atrodo, tada norėtųsi daugiau karamelės...

Sezaminis gėris

Kartais norisi greitai ir skaniai. Ir daug. Ir kad primintų tau tą ypatingą skonį. Man taip buvo su sezamo saldainiais. Tokiais su degintu cukrumi, peršviečiamu popierėliu. Labai skanūs. Iš stipendijos nusipirkdavau kokius 300 gramų ir taupydama valgydavau, nes nepigūs būdavo. Paskui jie kažkaip dingo iš mano akiračio, vėliau atsirado, bet nebebuvo tokie skanūs. Neliko to deginto cukraus skonio. Bet aš jį visada jutau burnoje. Ir... O netikėtume... Skaitinėdama vieną savo mėgstamų tinklaraščių The Wednesday Chef, radau kažką panašaus. Tik kepto ir sausainių formos. Žinokit, jie nerealūs. Iš karto dariau dvigubą normą :D Iškepiau keturias skardas po 16 sausainių. Iš viso 64 vnt. pasakiško skonio plokštelių, nes būtent taip jie atrodė. Ir vietoj šviesiai rudo cukraus dėjau demerara, nes to šviesiai rudo mūsų kaime nė su žiburiu nerasi.

Sezamiukai

3 š. sviesto (nelabai šalto, bet ir ne kambario temperatūros)
1,5 puodelio cukraus (recepte dvi stiklinės nurodytos, bet man pasirodė per daug, tai sumažinau, ir nieko nepraradau)
2 kiaušiniai
4 š. miltų
0,5 a. š. druskos
šlakelis vanilės ekstrakto
1 stiklinė sezamo sėklų (galima ir truputį daugiau, kaip ir padariau)

Kaip dariau: išsukau sviestą su cukrumi, įmušiau kiaušinius ir vėl gerai išsukau. Tada sudėjau miltus, druską, vanilę ir sezamą, gerai išmaišiau. Orkaitę įkaitinau iki 175°C, kepimo skardą išklojau popieriumi, jį patepiau aliejumi, dėjau po kiek daugiau nei pusę arbatinio šaukštelio masės, suplojau kiekvieną šaltu vandeniu suvilgytu peiliu ir kepiau kol paruduos, na, po kokias 5–8 minutes. Vieną skardą bandžiau nesuplojusi kepti, tai per vidurį jie tokie storesni išėjo. Išvada: geriau suploti, tada tolygiau iškepa. Ir į skardą reikia juos dėti paliekant tarp jų atstumą, nes beveik dvigubai išsiplečia kepdami.Iškepusius greitai greitai su visu kepimo popieriumi ant grotelių padėjau, atvėsinau ir jau sukietėjusius gražiai į dėžutę surinkau.

Valgiau, dovanojau ir džiaugiausi pavykusiais. Ir dėkojau juos atradusiai. Neradau nuotraukos kompe, skubėjau žiūrėti filmą. Jei kai įdomu, kaip atrodys rezultatas, paspauskite nuorodą The Wednesday Chef. Kai rasiu, savo įdėsiu. (Jau radau savąją, viršuje :D)

Diena, kai norisi nebūti

Kartais būna tokių dienų, kai norisi tiesiog nebūti. Arba likti namie su tais, kurie iš ryto sumurkia: na, jubiliate :) Tiek ir užtenka, tiek ir yra pilnatvė. Ir lauki paprastumo iš žmonių. Ir šilumos bei gerumo. Šiandien tiek, nes norisi nebūti...

Paprastas kaip dvi kapeikos vaflinis gėris

1 pakelis sviesto (ėmiau 180 g)

1 indelis kondensuoto pieno

1 indelis rududu (dar geriau – pavirtas kondesuotas pienas)

1 pakelis apvalių vaflių lakštų „Klaipėda“ (galima ir kitokios formos, bet man šitie labiausiai patinka)

Sauja spanguolių (labai gerai paskutiniam kąsneliui, saldumui nuvaryti)

Kokoso drožlių papuošimui

Kaip darau: kambario temperatūros sviestą išsuku su kondensuotu pienu, atsidarau indelį rududu, o tada prasideda: vaflis–baltas pertepimas, vaflis–rudas pertepimas, ir taip toliau... Iki vafliai pasibaigia. Užbaigiu balta mase, pabarstau viršų kokoso drožlėmis ir šalia paberiu spanguolių. Mmmmmmmm.

Įkvėpė ir priminė Vygantas iš skaniai.lt. Neabejoju, kad šį gėrį visi esame išbandę :)

Blankiai violetinė

Kai vasara pačiame žydėjime, kai kaitra svilina galvą net per baltą kepurę, kai žemė alsuoja karščiu, laikas į mišką aviečiauti. Arba į sodą. Arba į turgelį pas bobutes. Vaikystėje su tėvais važiuodavome aviečiauti į jiems žinomas proskynas. Ant kaklų pasikabinę kaniukus varžydavomės, kas greičiau jį pilną pririnks. Ir gindavomės nuo uodų, sparvų visokių, ir kasydavomės uodų sukandžiotus ir virvės nutrintus kaklus. Grįždavome sukandžioti, bet pilnais kibirėliais. Tada virtuvėje ant stalo plonu sluoksniu papildavome avietes, namai iš karto pakvipdavo tokia neapsakoma saldybe... Mama iš karto maišydavo tešlą blynams, mes aplink stalą laukdavome pasirodant vabalų, kirmėliukų ir skruzdėlių visokių. Aviečiavimo vakarą visada iš dantų krapštydavome sėklytes, likusias nuo vakarienės – šviežiai išvirtos aviečių uogienės su blynais.

Jos man pačios pačiausios uogos. Valgau jas šaldytas, trintas, uogienė visada dingsta akimirksniu, nespėju net suprasti, ar stiklainis buvo atidarytas, ar ne :) Gaila, šiemet ne aviečių metai. Kai birželį lijo, jos labai žydėjo, paskui užmezgė gražiais dideles uogas. Pradėjo sirpti ir staiga karščiai... Susitraukė, susiraukšlėjo, pajuodo vargšės... Uogienei turbūt neužteks, tad gražesnių vis pasiskinam valgymui. Ir vakarienei su blynais, bet ne su uogiene, o aviečių kremu (curd).

Aviečių kremas (curd)

1,5 stiklinės aviečių
2 š. citrinų sulčių
0,5 puodelio sviesto
3 š. cukraus
4 dideli kiaušiniai

Kaip darau: smulkintuve sutrinu avietes su citrinų sultimis ir nukošiu per sietelį (arba per marlę). Taip reikia pririnkti pusę puodelio aviečių sulčių. Keptuvėje ant vidutinės ugnies ištirpinu sviestą, supilu aviečių sultis, cukrų ir išplaktus kiaušinius. Sumažinu ugnį ir nuolat maišau iki pradeda tirštėti. Kai sutiršėja, atvėsinu, uždengiu plėvele, ir į šaldytuvą. Į stiklainį sudėtą kremą šaldytuve galima laikyti savaitę. Valgau su blynais (lietiniais ir nebūtinai), naudoju pyragams, tortams pertepti, pyragėliams užpildyti.

Citrinas spaudžiant daugiau sulčių būna iš kambario temperatūros citrinų. Žievelė nusilupa geriau nuo atšaldytų :)

Receptą radau čia. Originale dar yra nurodyta 4 lašelius raudonos spalvos kulinarinių dažų įlašinti dėl spalvos, bet aš nedėjau. Neturiu, o ir jei turėčiau, turbūt nedėčiau. Be jų šio kremo spalva gal ir blankesnė, bet skonio tai nelemia.

Šaltas žiemos vakaras ir 2010 metų topinis karšto šokolado receptas

Nėra nieko geriau už karštą šokoladą. Tikrai. Jis visada sušildo ir suteikia gyvenimui skonio.
Jis turi būti ne per saldus, ne per kartus, ne per lipnus, ne per tirštas, toks, kokį šiandien pasidariau. Jis - pats geriausias. Šiandien jis man padėjo nuraminti širdį po pirmos labai šaltos naujųjų metų darbo dienos :( Ir nesvarbu, kad visi sveikino su Naujaisiais metais. Kojoms vis tiek buvo labai šalta...

Bet vienas sveikinimas geras buvo: linkiu sveikatos, o visa kita vis tiek atims :)

Linkiu, kad iš jūsų neatimtų tų lengvų atsipalaidavimo akimirkų ir džiugesio dėl atlikto gero darbo, pasakyto ar išgirsto nuoširdaus žodžio... Būtų gerai, kad neatimtų svajonių ir vilties gyventi geriau. Nors ir taip visai dar neblogai laikomės. Gerai, kad turim kampelį, kuriame ramu ir gera vakarais. Kuriame kvepia mandarinais ir vanile. Kuriame gali pasikaitinti kojas, įmauti jas į vilnones kojines ir šmurkštelėti po anklode. Kuriame laukia tie, kuriems esi reikalingas. Луче быть нужным, чем свободным, это я знаю по себе :)

Paprastas ir stulbinantis karštas šokoladas

Nusižiūrėjau iš Davido Lebovitz. Receptas paprastas, o rezultatas - stulbinantis.

Du puodeliai pieno (geriau riebesnis, aš dariau su 2,5 proc.)
150 g gero juodojo šokolado (ne mažiau 70 proc. kakavos)
Žiupsnis jūros druskos
Vienas mažyyyyyytis čiliukas (jis nedėjo, bet man žiemą jo reikia, tad dėjau sugrūstą džiovintą, bet galima ir miltelių ant šaukštelio galo)

Kaip dariau: pieną ant vidutinio stiprumo ugnies pakaitinau, bet neužviriau, supyliau smulkintą šokoladą ir nuolat maišiau, kol ištirps. Kai ištirpo, įbėriau druskos ir pipiriukų, pakaitinau nuolat maišydama dar 3-4 min. ant silpnos ugnies, kad neužvirtų. Viskas sutirštėjo ir tada jau mėgavausi dievišku gėrimu. Beje, originale rekomenduoja dar rudojo cukriuko pora šaukštų suberti, bet, mano nuomone, jo nereikia, būtų per saldu.

Linkiu ir jums to paties gerumo širdyje. Dar vienas neblogas karšto šokolado receptas yra čia (jis tirštesnis, turtingesnis, bet darbo daugiau). Rekomenduoju abu.

Šventinis valgiaraštis

Visus su šventėmis :) Su praėjusiomis ir ateinančiomis, jaukiomis ir triukšmingomis, apšviestomis slėpininga žvakių šviesa ir akinamu fejerverkų lietumi. Su pasidalyta šiluma, su ramybe širdyje ir stebuklo laukimu... Su naujais pažadais, su skubėjimu ir atokvėpio akimirkomis...

Per pasiruošimo šventėms šurmulį šiemet vos nepamečiau savęs... Kai susizgribau, supratau, kad nieko daug nereikia, tik sudėlioti chaotiškas mintis, pvz., ką čia skanaus iškepus, ką sudėti į gražius šventinius lauknešėlius, kaip dar kitaip nei įprastai pagaminti silkę, į lentynėles ir tiesiog mėgautis palaimintu laukimu... Nuvelti kokią smulkmenėlę draugui, supakuoti skanumynus gardumynus bendradarbiams, pabūti drauge su esančiais ir prisiminti išėjusiusiuosius... Padėkoti tiems, kurie visada yra šalia ir pasirūpina, kad ant stalo būtinai būtų 12 valgių :) Susitaikyti ir nesinervinti dėl niekų, nusišypsoti ir užmigti savo vaikystės lovoje...

Ir nieko doro iš to mano kalėdinio valgiaraščio šiemet, tik šokoladinis pyragas pagal Nigellą (neišsigąskite, pyragas kepamas ne nuo pat filmuko pradžios, turėkite kantrybės palaukti arba tiesiog prasukite, jį dar aprašysiu čia), imbieriniai sausainiukai pagal Julią Vysockają (nuotraukoje - pagal Julią) ir Bri, keptas kalakutas pagal Arvi (ir nesijuokite, labai skanus ir ne namie keptas, svarbiausia, kad šeimininkė nenusivariusi nuo kojų, beje, puikus kepto kalakuto receptas yra čia), slyvos šokolade, šiluma, ramybė ir meilė artimui pagal mane pačią.

Slyvos šokolade

Didelis maišelis džiovintų slyvų (būna mažesni ir didesni, tai tas didesnis)
Gero konditerinio šokolado plytelė (250 g)

Kaip darau: šokoladą ištirpinu garų vonelėje (į puodą su vandeniu statau dubentšį su sulaužytu šokoladu ir jis labai gražiai sutirpsta. Svarbu, kad dubens dugną siektų tik garai, o ne verdantis vanduo). Slyvas nuplaunu, nusausinu ir pamerkiu į karštą šokoladą. Ištraukiu (tą geriausiai daryti su šaukšteliu), dėlioju ant kepimo popieriaus ir nešu į balkoną, kad sustingtų. Niekada nežavėjo pirktinės slyvos šokolade, bet tokios naminės – apsivalgymas.

Visiems - to paties paties didžiausio, labiausiai jūsų laukiamo stebuklo Naujaisiais metais :)

Spurgos iš vaikystės

„Ką tu dar šiandien darysi?“ – paklausė manęs didysis V, dėdamasis kuprinę naktinei pamainai. „Kepsi spurgas? Aš tai geriau pailsėčiau. Norėčiau kokias tris dienas nieko neveikti, kojas ištiesęs pagulėti...“ Ir išėjo dirbti tėvynės ir šeimos labui... Jis net neįsivaizdavo, kad pailsėsiu nerealiai... Visą vakarą kepsiu nepakartojamas vaikystės spurgas ir skaitysiu naują kulinarinę knygą, parašytą gerbiamos šaunuolės mamos, žmonos, žurnalistės, tinklaraštininkės ir tiesiog puikios virėjos Beatos.

O paskui abi su mažąja M nusiprausim, ji užmigs, o aš nauju įrašu papildysiu savo tinklaraštį, skaitysiu Laurą Sintiją Černiauskaitę, vis kokį mandariną sukrimsdama... Tiesiog rojus...

Varškės spurgos

pusė kg varškės
miltų kokie 10–12 šaukštų (tešla turi būti labai varškinė, minkšta)
3 kiaušiniai
keli šaukštai cukraus (kas mėgsta saldžiau – daugiau, kas ne – mažiau, man asmeniškai skaniau, kai pati spurga nesaldi, bet ant jos daug daug daug cukraus pudros)
1 a. š. kepimo miltelių (mama dėdavo rūgščia grietine ar kefyru nugesintos sodos, bet man patogesnis šis variantas)
saulėgrąžų aliejaus kepimui
cukraus pudros pabarstymui...
Anksčiau visada – šlakelis degtinės į tešlą, sako, padega spurgoms kepti, nepritraukia riebalo tada. Dabar vietoj to pilu savos gamybos vanilės esencijos.

Varškę patrinu su šakute, įmušu kiaušinius, supilu cukrų, dedu miltų ir kepimo miltelių, vanilės esencijos . Viską sumaišau, įkaitinu puode aliejų, šlapiomis rankomis formuoju nedidelius rutuliukus ir kepu, vis apversdama. Namai pilni vanilės kvapo, kaimynai būriuojasi prie durų, vaišinami netikėti svečiai, cukraus pudra dažoma iš lėkštės... Va taip...

Beje, spurgos ir visokie žagarėliai yra nedėkingi padarai...Kepi kepi, o parodyti nėra ką... Pas mamą namie virtuvė buvo su durimis, tai užsidarai, būdavo, ir neleidi visokiems prašalaičiams nebaigtų kepti žagarėlių vogti... Dabar nei pas mane, nei pas mamą virtuvėje durų nebėra, tai ir dingsta iškeptas gėris iš lėkštės, kol nauja partija aliejuje vartosi...

Supykusi ir norėdama nufotografuoti, paėmiau ir užmaišiau naują partiją tešlos :) Ir tik papildžiusi tinklaraštį atsiverčiau Beatos knygos psl. su spurgomis :) Mistika kažkokia...

Skubėkite visi, kieno soduose sirpsta rudeninės avietės, kybo vis dar nenuskinti ir pasmerkti sušalti serbentai, iš po kelmelių nedrąsiai galveles kaišo naminės žemuogės ar kaimyno darže vilioja didžiulės gervuogės... Parsineškite saują uogų, pasisukiokite virtuvėje ir mėgaukitės tikru Italijos skoniu. Ši desertą galima pasidaryti su bet kokiomis uogomis, sąrašą dar papildo braškės, šilauogės, mėlynės... Tiesa, žali kiaušinių tryniai gal ne visus vilioja, todėl mažiems vaikams ir besilaukiančioms nerekomenduojama. Ir rinkitės tik pačius šviežiausius kiaušinius, kokius tik galite gauti....

Maskarponės sūrio kremas su avietėmis

trys kiaušinių tryniai
500 g maskarponės sūrio (vienas didelis indelis)
100 g cukraus pudros
medinis šaukštas, plastmasinis arba keramikinis dubuouogų

Kaip tai darau: išsuku trynius su cukraus pudra (ją persijoju, kad neliktų susikristalizavusių gabalėlių), sudedu sūrį, išsuku, kad neliktų jo gumuliukų, sudedu į desertinius indelius ir pastatau 40 min. į šaldytuvą, kad kremas sutvirtėtų. Truputėlis kantrybės, sauja uogų prieš pat patiekiant į stalą ir skanumas neišpasakytas :)

Netikėtos braškės

Ilgai nieko nerašiau, nes atostogavau ir valgiau braškes. Nepameluosiu, jei pasakysiu, kad beveik keturias savaites sode maitinausi uogomis. Ir likusį vasaros mėnesį taip pat bus, nes dabar prinoko avietės, juodieji serbentai, tuoj reiks skinti ir raudonuosius. Dar laukia agrastai. Nepakartojamas uogų skonis tiesiai nuo krūmo ar lysvės... Dievinu vasarą, kai basomis kojomis rytą gali braukti rasą, pasislėpti už aviečių ir serbentų, prapulti braškių lysvėje. Kaskart, įkvėpdama po naktinio lietaus atsigavusios žemės kvapą, prisimenu vaikystės vasaras, praleistas stovykloje tarp pušų ir upės...

Šis receptas mano namuose buvo trejus metus. Niekaip nesiryžau. O kai pasiryžau, sulaukiau maždaug tokių komentarų: „Kąąąąąąąąąą? Nu nu, braškės su actu... Ooooooooo, dar ir pipirai... Nu nuuuuuuuu...“ O pagaminusi išgirdau štai ką: „Mmmmmm, visai nieko, ale skanu“, „Padarė makalynę braškes su pipirais ir actu, nu bet tikrai skanu buvo...“
Taigi, jei dar liko braškių, pabandykite ir jūs, nesigailėsite. Aš jau galiuosi, kad taip ilgai laukiau ir nebandžiau, nes jau braškės kaip ir baigiasi...

Netikėtos braškės

2–3 geros saujos braškių
2 š. balzaminio acto (kuo geresnės kokybės)
2 š. cukraus
Geras žiupsnis grūstų pipirų
Vanilinių ledų

O dariau aš juos šitaip, pagal ši receptą, gal tik proporcijas pagal save surašiau...
Braškes perpjoviau per pusę, didesnes – į keturias dalis, užpyliau cukrumi (vieną kartą dėjau paprastą, kitus kartus – demerara, labiau patiko su šiuo), balzaminiu actu, išmaišiau, kad pradėtų gamintis nepakartojamo skonio padažas (va šiuo momentu būtina ragauti, ir žiūrėti, ko trūksta ir, jei trūksta, papildyti) ir palikau penkiolikai minučių. Ledus išėmiau iš kameros, kad truputį suminkštėtų, bet nepavirstų į košę (maniškiame, kai dariau pirmą kartą, ledai beveik į košę pavirto, tai man labiau patiko kitas kartas, kai ledai nebuvo taip suminkštėję). Tada sluoksniais į desertinį indelį dėjau braškes su padažu ir ledus. Braškių sluoksnį būtina pabarstyti grūstais pipirais. Puošiau mėtos šakele ir braškėmis. Galima pamaitinti 4–5 žmones. Skonis – neaprašomas, bet pabandyti verta. Aš užsikabinau.

Balta ir raudona (panna cotta)

Kažkada galvojau, kad panna cotta – neįgyvendinama svajonė. Šis pieno spalvos desertas varė mane iš proto kavinėse, nes labai jau skanus. Dabar tik juokas ima. Sunkiausia proceso dalis – sustingusį išimti iš formelių, todėl kartais darau desertiniuose indeliuose ir valgau tiesiai iš jų :) O geriausia šį desertą šaldyti silikoninėje keksiukų (mafinų) kepimo formoje, iš jų geriau išsiima, ypač jei dugną palaikai karštame vandenyje. Tik paklausykite patarimo – jei masę pilsite į silikoninę formą, geriau ją padėkite ant padėklo, kuris tilptų į šaldytuvą, nes kitaip nenunešite nuo stalo iki šaldymo vietos :). Beje, panna cotta lietuviškai – virta grietinėlė.

Panna cota

120 ml pieno
10 g. želatinos
200 ml grietinėlės (32 proc.)
3 a. š. cukraus
1 a. š. vanilinio cukraus
Žiupsnelis cinamono
Tarkuota citrinos žievelė

Piene išbrinkinu želatiną, į puodą supilu grietinėlę, cukrų (ir paprastą, ir vanilinį), cinamoną ir tarkuotą citrinos žievelę. užvirinu ir leidžiu pairti kokias 5 min. supilu piene brinkintą želatiną ir pakaitinu, kol ištirps.

Dabar liūdniausia vieta – reikia tą masę plakant atvėsinti. Aš darau taip: supilu tą masę į metalinį dubenį, įstatau jį į kriauklę, pripiltą šalto vandens, ir plaku, keičiu vandenį šaltesniu ir vėl plaku, vėl keičiu vandenį šaltesniu ir vėl plaku (na, kokius 5 kartus tą patį pakartoju). Plakti reikia tol, kol pradės tirštėti. Manau, to reikia, kad sustingusi masė vientisesnė būtų. Pradėusią tirštėti masę supilstau į formeles ir pastatau šaltai, kol sustings (apytiksliai tai trunka 4–5 val., bet dažniausia palieku per naktį).
Panna cottos recepto šaltinis – žurnalas „Virtuvės paslaptys“ (2008 m., Nr. 3)

Padažas – dar viena paslaptinga panna cottos dalis. Jį glima daryti iš bet kokių uogų, net šokolado, bet tada bus labai saldu. Jis turi būti tirštas, panašus į kisielių. Siūlau gana tradicinį vyšnių padažą, kurį kartais padarau prie blynų. Jo receptą labai seniai pamačiau per TV laidą
„Labas rytas“, ten jį vadino „Juodojo miško blynų“ padažu, bet proporcijas užmiršusi darydavau iš akies. Šį laaaaabai skanų padažą man priminė ir iki tobulumo detaliai aprašė Šeimininkė iš didžiosios raidės Irina iš Edimdoma.ru forumo. Beje, šį padažą ji kaip pertepimą deda į tortą „Schwartzwald“ (liet. juodasis miškas).

Juodojo miško padažas

1 pakuotė šaldytų vyšnių
2 a. š. krakmolo
Cinamono lazdelė
Cukraus pagal skonį (dedu 2–3 v. š.)
Vanduo

Šaldytas vyšnias atšildau, sultis nupilu. Jei sulčių nėra 250 ml, įpilu vandens (tiek, kiek reikia iki 250 ml). Sultis, vyšnias, cukrų ir cinamono lazdelę sudedu į nedidelį puodą, užverdu, įpilu krakmolą, išmaišytą su 2 v. š. vandens, paverdu nuolat maišydama 1 minutę. Atvėsinu, išimu cinamono lazdelę ir valgau su panna cotta. Arba su blynais. Arba vieną. :)