Kepenėlių pašteto pinklėse

Turiu bėdą. Nevalgau jokių subproduktų: širdelių, kepenėlių, skrandukų, jokiu būdu smegenėlių ir tų skaniųjų jaučio ar avino apatinių dalių... Būtent todėl vieną kartą paragavusi žemaičių blynų su tuo tikruoju įdaru iš virtų vidaus organų ilgai nė nebandžiau jų valgyti. Na, kartais dabar įdarą jiems iš virtos mėsytės pasidarau... Galbūt todėl nemėgstu lenkų virtuvės, kurioje nemažai patiekalų su subproduktais. Mano manymu, visas tas gėrybes, kaip ir skėrius, šunieną, lervas ir moliuskus visokius žmonės pradėjo valgyti iš bado :)

Vis dėlto vieno dalyko niekada neatsisakau: kepenų pašteto. Dažniausiai įsidedu jo į keliones. Perku jį parduotuvėje mažulyčiuose simpatiškuose stiklainiuose. Patogu – kelionėje jis nesugenda, atsisuki, užsitepi ant kokio trapučio, iš karto suvalgai visą (žinoma, su draugu pasidalini) ir nei tau likučių vežiotis, nei tau nepatogumų kokių patirti pjaustant... Valgyti namie seniau viename visiems gerai žinomame dideliame prekybos tinkle gaudavau fantastiško skonio prancūziško. Gaila, dabar jo nebeatveža, todėl dabar tenka pasitenkinti tomis vadinamomis dešrelėmis, o jų kokybė manęs netenkina. Daug visokių E ir apskritai kartais neaišku, iš ko jis pagamintas. Galų gale nusprendžiau pasigaminti paštetą pati. Juk žalios vištos kepenėlės yra tikrai labai pigios... Pusę kg šviežių nusipirkau už nepilnus du litus. Iš jų išėjo trys žiuljeniniai indeliai pašteto.
Aišku, paštetas ne tas produktas, kuriuo galima mėgautis kiekvieną dieną. Geriau po truputį, bet skaniai ir kokybiškai. Be to, mažoji M jį labai mėgsta. tik va neaišku, ar valgys naminį, nes jo skonis truputį ryškesnis, turtingesnis.

Vištos kepenėlių paštetas

500 g vištos kepenėlių
2 šalotiniai svogūnai
2-3 skiltelės česnako
50 ml grietinėlės
150 g sviesto
2 šaukštai brendžio
2 šaukštai raudono desertinio vyno (jei nėra, nebūtina, bet skonis truputį supaprastės)

2 š. alyvuogių aliejaus
grūsti pipirai
druska
truputis tarkuoto muskato riešuto
rozmarinas
raudonėlis
mairūnas
čiobrelis
Vietoj pastarųjų penkių prieskoninių žolelių galite dėti Provanso žolelių mišinį

Kaip dariau: 50 g sviesto palikau užpylimui. 25 gramuose sviesto ir alyvuogių aliejuje apkepiau kepenėles (būtinai nupjaustykite visas plėves ir išpjaukite tą vidurinę dalį) kažkur po 4–5 min. iš kiekvienos pusės). Likusiuose 75 g sviesto apkepiau svogūną, česnaką (kol suminkštėjo), žoleles, įpyliau brendžio, vyno, išgarinau alkoholį. Į virtuvinį kombainą sudėjau kepenėles, tirpintą sviestą su prieskoniais, druską, pipirus, muskatą, supyliau grietinėlę ir viską suplakiau iki vientisos masės. Sudėliojau į indelius, užpyliau lydytu sviestu ir pastačiau į šaldytuvą. Valgyti geriau kitą dieną, kai sustingsta.

Skanu, valgoma. Patiks tiems, kurie mėgsta ryškų kepenėlių skonį. Ypač su prancūzišku batonu ar duoniukais. Bet skaniausi man vis tiek prancūziški iš IKI... Ir dar. Rekomenduoju daryti iš pusės normos, nes viso nesuvalgysit, nebent kompanija didelė.

Šiltas savaitgalis ir comfort food

Kažkas, primenantis vaikystę. Paprastas, naminis ir atsineštas iš tų dienų, kai tilpai po virtuviniu stalu. Man tai – su lupenomis virtos bulvės, užteptos sviestu ir pabarstytos druska, marinuota silkė su svogūnais, troškintais pomidorų padaže, kepta višta (ir dabar dar niekas taip skaniai neiškepa, kaip mama), burokėlių sriuba, bulviniai blynai, kugelis, cepelinai, bulvės su varške, naminis mėsos vyniotinis, troškinti kopūstai su bulvėmis, tradicinė bulvienė. Vasarą – šaltibarščiai kas antrą dieną, juodos duonos mekerys (dar vadinamas ubagiene) ir svogūnų laiškų salotos. Neturint laiko – namie rūkytos dešros ar kumpio gabaliukas su agurku, ant juodos duonos užteptas užkulo kąsnelis. Per šventes – mėsos gabalas, marinuotas mažiausiai parą ir keptas kartu su bulvėmis, kartais – kepta žąsis su obuoliais. Desertui – želė, žagarėliai, spurgos, kartais – meduolis arba kaimynės konditerės keptas tortas. Dar – indelis kondensuoto pieno, vogčiomis nugeriamas mažais gurkšneliais ir o, šventas naivume, tuščias slepiamas už šaldytuvo, kad šiukšlių dėžėje niekas nerastų... (deficitas juk buvo, iš Latvijos veždavo). Visi mes turim tokių prisiminimų. Kiekvienam savo. Mano vaikystės virtuvė toli nuo molekulinės virtuvės šedevrų. Savaitgalį paskyriau maistui, primenančiam vaikystę. Žinoma, jau su savo pakeitimais (visokiais alyvuogių aliejais, sojų padažais, citrinos žievelėmis :) Gerai kompanijai gaminau kiaulienos sprandinę su pievagrybių padažu ir orkaitėje keptomis bulvėmis. Desertui – naminis Napoleono tortas su vaniliniu kremu ir juodųjų serbentų uogiene. Orkaitėje keptų bulvių idėją pakuždėjo mano gerbiamas Oliveris. Sprandinės marinatas – mano fantazijos reikalas.

Kepta sprandinė su bulvėmis

2 kg sprandinei marinuoti reikės:
geros saujos grūstų juodųjų pipirų
daug kapoto česnako
rozmarino
čiobrelio
mairūno
raudonėlio
alyvų aliejaus
sojų padažo (geriau toks, kuriame mažiau druskos, naudoju Kikkoman, pirkau Maximoj, mačiau ir IKI)
druskos aštrumui – čili miltelių (aš barsčiau Piri Piri prieskonius iš Portugalijos, kuriuos parvežė lauktuvių ta pati gera kompanija, ten su jais, sakė, nuostabai aštrūs viščiukai kepami)

Kaip marinuoju: mėsą subadau, prikemšu į skylutes ir ne tik ten česnakų, įtrinu mėsą pipirais, visomis tomis žolelėmis (po gerą saują mairūno, raudonėlio, kiek mažiau – čiobrelio, rozmarino), pabarstau magiškais Piri Piri dėl aštrumo, sumaišau aliejų su sojų padažu (dvi dalys aliejaus, dvi dalys sojų padažo) ir ištrinu šiuo marinatu mėsytę. Įdedu į kepimo rankovę, užrišu ir palieku marinuotis per naktį. Druska pabarstau tik prie kepimą. Kepu 200 °C orkaitėje 1,5 val., prieš kepimo pabaigą atidarau maišą ir apskrudinu.

Bulvėms pagal Oliverį reikės

bulvių
mažų morkyčių (originale – dar ir petražolių šaknies)
česnako
rozmarino
grūstų pipirų
citrinos žievelės
alyvų aliejaus (pagal originalą – paukštienos taukų)
druskos

Kaip gaminu: apverdu bulves ir morkas, keptuvėje alyvų aliejuje apkepu česnaką ir rozmariną, supilu aliejų su česnakais ir rozmarinais į skardą, sukrečiu apverstas bulves ir morkas, išmaišau, kad aliejumi ir rozmarinais pasidengtų, pabarstau druska, pipirais, užtarkuoju citrinos žievelės ir pašaunu į orkaitę kokiam pusvalandžiui, kad gerai apskrustų (kepdama dar pašlakstau kepamos mėsytės sultimis). Originalą pernai buvau radusi youtube tą laidos Jamie at Home ištrauką Roasted Garlic Potatoes, dabar nerandu. Jei rasit, neišsigąskit, ten iš pradžių ilgokai kalba apie žąsis ir kalakutus Kalėdų stalui.

Ilgokas įrašas išėjo, bet pasitreniruoti prieš Kalėdas kepti šį gėrį apsimoka. Beje, kepsnys skanus ir šaltas.

Cukinijos su fantazija

Šiemet mama persistengė: nupirkau du pakelius cukinijų skirtingų rūšių sėklų ir paprašiau pasėti kokias keturias, po dvi kiekvienos rūšies. Ji paėmė ir sudaigino visas. Pasodinti visų buvo neįmanoma, vietos sode neužteko, išdalijo kaimynams, bet liko gal 12 daigų dar. Pasodino visas, užaugo gražiausios. Bėda ta, kad jas valgau dar jaunas, o peraugusios manęs nedomina. Dar didesnė bėda ta, kad jaunų ilgai neišlaikysi, jos greitai genda... Žinoma, visų nuskinti laiku nespėjau, tad dabar turiu ir didžiulių, iš jų virsiu uogienę su citrinomis.

Jaunos cukinijos buvo paruoštos visokiais būdais, apkeptos, sriubose, troškiniuose, salotose, įdarytos... Jūsų teismui – įdarytos.

Įdarytos cukinijos

trys nedidelės cukinijos
pusė kg jautienos faršo
du nulupti pomidorai
kelios skiltelės česnako
du svogūnai
pipirai
druska
bazilikas
raudonėlis
čiobrelis
provanso žolelių mišinys
parmezanas
mozarela
alyvų aliejus

Įdaras: alyvų aliejuje apkepinau svogūnus ir česnakus, sudėjau faršą, kubeliais supjaustytus pomidorus, įbėriau pipirų, kitų prieskoninių žolelių (kol turiu, dedu šviežias), troškinau, kol išgaravo skystis. Druską dėjau pačiame gale.
Kaip įdariau: cukinijas perpjoviau išilgai, pabarsčiau pipirais, provanso žolelių mišiniu, druska ir pridėjau į jas įdaro. Pabarsčiau viską sūriu ir pašoviau į 180 laipsnių orkaitę dvidešimčiai minučių.
Valgoma, netgi visai skanu, jei turite daug cukinijų, verta išbandyti.