Apie konservatyvumą ir apie svogūnus

- ji labai konservatyvi.
- na, aš irgi konservatyvi.
- nu kur tu konservatyvi, tu art-progrokinė su death-trash-metal elementais :)))))

Ir paliko spręsti pačiai, ar čia komplimentas. Juoktis pradėjau. Vadinasi, teigiama ir priimta.

Šiandien valgom svogūnų pyragą, užsigeriam alumi. Aš nuo šakelių nurinkinėju išdžiūvusį rozmariną. Darysiu mišinį: rozmarinas, raudonėlis, čiobrelis, paprika, džiovintas česnakas, stambi jūros druskytė. Viską sumali kombaine iki smulkumo ir džiaugiesi barstydama ant visokių sūrių užkandžių, kubeliais pjaustytos fetos, rikotos šaukštelio, sausainiukų prie alaus, trapių sluoksniuotos tešlos juostelių su parmezano sūriu, duonos lazdelių...

Svogūnų pyragas

2 sluoksniuotos tešlos lakštai
2 kiaušiniai
kokie 6–7 svogūnai, ką tik išrauti iš lysvės, su laiškais ir galvomis, smulkiai
gabaliukas sūrio su mėlynu pelėsiu
pusė virtos vištos krūtinėlės
druskos, pipirų
kiaušinio plakinio tešlai aptepti

Kaip darau: įkaitinu orkaitę iki 180 laipsnių Celsijaus, iškloju skardą kepimo popieriumi, dedu vieną lakštą tešlos, truputį pakočiotą, kad didesnis būtų.
Svogūną, krūtinėlę smulkiai supjaustau, sūrį sutrupinu, įmušu kiaušinius, druska, pipirai, tada viską gerai išmaišau ir kloju ant tešlos lakšto. Uždengiu kitu tešlos lakštu, jį subadau, kad garas išeitų kepant, aptepu kiaušinio plakiniu ir kepu apie 25-35 min. Valgomas ir šiltas, ir atvėsęs. Tinka ir kaip antipasti  ir kaip secondi. Ypač skanu su alumi. Šviesiu ar baltu, pageidautina. Originale vietoj pelėsinio sūrio - ožkos pieno sūris ir nedėta vištienos. Dar ji barstė parmezano.

Įkvėpimas: julia vysotskaja. kulinarnyje kursy No. 1, Toskana, Italija.

Variacijos su feta

Jau seniai noriu apie šią užkandėlę parašyti. Man ji tobula. Ir iš viso, feta yra vienas iš tų sūrių, kuriems jaučiu pagarbą. Graikiško ragauju nedažnai, nepigus jis, bet vokiško dažnai nusiperku. Na, netikras jis, bet ką jau čia... Žodžiu, nedaugžodžiausiu.

Fetos sūrio užkandėlė

fetos sūris
maltų čili pipiriukų
extra virgin alyvuogių aliejaus
juodos duonos arba bagetės
Fetą supjaustau kubeliais, pabarstau čiliukais, pašlakstau negailėdama alyvuogių aliejumi. Patiekiu su duona ar bagetės riekelėmis, tepu ant jų ir mėgaujauosi. Paprasta ir žiauriai skanu. Dar to aliejaus ant užtepto sūrio užlašinu, tai visiška palaima gomuriui :) Skaniai valgosi tiek su vynu, tiek su alumi, tiek su kitais stipriaisiais gėrimais :) Beje, nieko ir vieni.

Beje, dar marinuoju fetą kartais. Gabalėliais supjaustytą sudedu į stiklainiuką, suberiu kapoto česnako, čili pipiriuko, grūstų juodųjų pipirų, pora lauro lapelių, džiovintų čiobrelių, raudonėlio, baziliko, rozmarino, kelias sukapotas juodas ir žalias alyvuoges, viską užpilu alyvuogių aliejumi ir į vėsią vietą pastatau parai. Kartais apverčiu, kad tolygiai susimarinuotų. Skanu į salotas arba su bagete, ant picos ir vienas. Aliejus panaudojamas užpilams, salotoms, makaronams, kitoms gėrybėms :) Tiesa, aliejus geriau graikiškas, nes feta - graikiškas sūris...
Receptą kažkada pasiskolinau iš Davido Lebovitz. Beje, jis ten rašo, kad nelabai galima dėti česnako dėl jo keliamo botulizmo pavojaus, bet jei viską suvalgai per savaitę, tai, mano manymu, neturėtų pakenkti. Žodžiu, dedu aš tą česnaką ir vargo nematau, bet visada suvalgau greitai, ilgai nelaikau.

Kepenėlių pašteto pinklėse

Turiu bėdą. Nevalgau jokių subproduktų: širdelių, kepenėlių, skrandukų, jokiu būdu smegenėlių ir tų skaniųjų jaučio ar avino apatinių dalių... Būtent todėl vieną kartą paragavusi žemaičių blynų su tuo tikruoju įdaru iš virtų vidaus organų ilgai nė nebandžiau jų valgyti. Na, kartais dabar įdarą jiems iš virtos mėsytės pasidarau... Galbūt todėl nemėgstu lenkų virtuvės, kurioje nemažai patiekalų su subproduktais. Mano manymu, visas tas gėrybes, kaip ir skėrius, šunieną, lervas ir moliuskus visokius žmonės pradėjo valgyti iš bado :)

Vis dėlto vieno dalyko niekada neatsisakau: kepenų pašteto. Dažniausiai įsidedu jo į keliones. Perku jį parduotuvėje mažulyčiuose simpatiškuose stiklainiuose. Patogu – kelionėje jis nesugenda, atsisuki, užsitepi ant kokio trapučio, iš karto suvalgai visą (žinoma, su draugu pasidalini) ir nei tau likučių vežiotis, nei tau nepatogumų kokių patirti pjaustant... Valgyti namie seniau viename visiems gerai žinomame dideliame prekybos tinkle gaudavau fantastiško skonio prancūziško. Gaila, dabar jo nebeatveža, todėl dabar tenka pasitenkinti tomis vadinamomis dešrelėmis, o jų kokybė manęs netenkina. Daug visokių E ir apskritai kartais neaišku, iš ko jis pagamintas. Galų gale nusprendžiau pasigaminti paštetą pati. Juk žalios vištos kepenėlės yra tikrai labai pigios... Pusę kg šviežių nusipirkau už nepilnus du litus. Iš jų išėjo trys žiuljeniniai indeliai pašteto.
Aišku, paštetas ne tas produktas, kuriuo galima mėgautis kiekvieną dieną. Geriau po truputį, bet skaniai ir kokybiškai. Be to, mažoji M jį labai mėgsta. tik va neaišku, ar valgys naminį, nes jo skonis truputį ryškesnis, turtingesnis.

Vištos kepenėlių paštetas

500 g vištos kepenėlių
2 šalotiniai svogūnai
2-3 skiltelės česnako
50 ml grietinėlės
150 g sviesto
2 šaukštai brendžio
2 šaukštai raudono desertinio vyno (jei nėra, nebūtina, bet skonis truputį supaprastės)

2 š. alyvuogių aliejaus
grūsti pipirai
druska
truputis tarkuoto muskato riešuto
rozmarinas
raudonėlis
mairūnas
čiobrelis
Vietoj pastarųjų penkių prieskoninių žolelių galite dėti Provanso žolelių mišinį

Kaip dariau: 50 g sviesto palikau užpylimui. 25 gramuose sviesto ir alyvuogių aliejuje apkepiau kepenėles (būtinai nupjaustykite visas plėves ir išpjaukite tą vidurinę dalį) kažkur po 4–5 min. iš kiekvienos pusės). Likusiuose 75 g sviesto apkepiau svogūną, česnaką (kol suminkštėjo), žoleles, įpyliau brendžio, vyno, išgarinau alkoholį. Į virtuvinį kombainą sudėjau kepenėles, tirpintą sviestą su prieskoniais, druską, pipirus, muskatą, supyliau grietinėlę ir viską suplakiau iki vientisos masės. Sudėliojau į indelius, užpyliau lydytu sviestu ir pastačiau į šaldytuvą. Valgyti geriau kitą dieną, kai sustingsta.

Skanu, valgoma. Patiks tiems, kurie mėgsta ryškų kepenėlių skonį. Ypač su prancūzišku batonu ar duoniukais. Bet skaniausi man vis tiek prancūziški iš IKI... Ir dar. Rekomenduoju daryti iš pusės normos, nes viso nesuvalgysit, nebent kompanija didelė.