Pomidorų sriubų būna įvairių: nuo ispaniškų šaltų iki lenkiškų su makaronais... Nuo pastarųjų ir prasidėjo mano pažintis su pomidorienėmis... Prisimenu pirmąją – skystą skystą, joje plaukioja trys mažyyyyčiai makaroniukai, tokią beveik be skonio (kad ir kaip bebūtų liūdna, ją valgiau gūdžiais 1996 metais ilgos kelionės per Lenkiją metu pakelės kavinėje). Nuo jos kaip diena ir nakties skyrėsi ta, kurią valgiau praėjusią savaitę keturių žvaigždučių viešbučio kavinėje Gniezne - su naminiais makaronais, sodraus pomidorų skonio. Taigi, nuo pirmosios ir paskutiniosios pomidorienės mano gyvenime nemažai ko įvyko, bet pomidorienė pagal nežinia kur rastą receptą (beje, ne lenkišką, neįsivaizduoju, kokios virtuvės jis galėtų būti, panašiausia į itališką) gaminama kiekvienais metais pradėjus raudonuoti šiltnamiui :)
ir dar: pomidorienių populiarumą mūsų šeimoje lėmė tai, kad šiltnamyje visada užauga pomidorų daugiau nei būtina bei daugiau nei jų suvalgome termiškai neapdorotų. Jų nekonservuojame (nes neskanu), kol kas nedžioviname (reikia prisiruošti), kartais verdame pomidorų padažą ir visada verdame picajolą picos padui bei darome pomidorienes...
Pomidorienė
6 dideli arba 12 mažų nuluptų pomidorų
1 l vištienos arba daržovių sultinio
100 g lašinukų arba šoninės
svogūnas
česnakas
raudonėlis
bazilikas
čili pipirai
druska
alyvų aliejus
Kaip aš tai darau: paspirginu susmulkinusi lašinukus iki tol, kol apskrus, supilu juos į dubenėlį ir leidžiu atvėsti. Svogūnus ir česnaką apkepu giliame puode alyvų aliejuje, sudedu kubeliais supjaustytus ir sutrintus su grūstuve pomidorus (el. trintuvė netinka, per smulkiai sumala), patroškinu, užpilu sultiniu tiek, kad sriuba būtų tirštoka, suberiu prieskonius (turiu pastebėti, kad ši sriuba – aštrių įspūdžių mėgėjams, mat be gero žiupsnio čili man ji neskani) ir verdu. Baigiant sriubai virti, sudedu spirgučius ir įpilu kelis šaukštus riebaliuko nuo spirgučių. Uždengiu dangčiu ir kokias 10–15 min. leidžiu sriubai subręsti. Man skanu kuo aštresnė. Prieš patiekiant galima parmezanu ar kapotomis petražolėmis pabarstyti. Valgau su bruschetta (apkepta itališkos duonelės riekele, patrinta česnaku, apšlakstyta alyų aliejumi, apibarstyta druska ir pipirais (aš dar patrinu pomidoro pusele). Mmmmmmmmm...
Ši pomidorienė verdama tik iš naminių pomidorų. Geriausia – tų milžiniškų, jaučio širdimis vadinamų, arba tokių pailgų, vidutinio dydžio... Bet iš principo tinka visi, bet būtinai naminiai :)
Ir kaip ji tinka kitą rytą po švenčių, kad jūs žinotumėt :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą