Kvepia vanile...

Vanilė – prieskonių karalienė. Kaip šafranas – karalius. Bet šį kartą ne apie pasakas, princus ir pilis, o apie vanilę...
Kai trečią kartą užėjusi į „Rūtą“ (čia konditerijos fabrikas, jeigu ką, ir jų firminė parduotuvė, kurioje galima gauti šokolado laužo ir kitokių reikalingų dalykų) neradau vanilės ekstrakto, supykau ir ant jų, ir ant savęs. Labiau ant savęs, žinoma, už tinginystę. Juk namie spintelėje ilsisi net septynios vanilės lazdelės, iš kurių galima pasidaryti puikų gaminį, tereikia tik degtinės. O to gero pas mane tikrai yra, nes niekos jos negeria, o vis kas nors atsineša :)

Vanilės esencija (arba kaip suvartoti degtinę, jei jos negeri)

Stiklinė degtinės
Trys vanilės lazdelės (perpjautos per pusę, bet ne iki pat galo)
Gražus buteliukas (tokios talpos, kiek degtinės)

Taigi. Perpjauname išilgai vanilės lazdeles (reikia palikti paskutinį centimetrą neperpjautą), sudedame jas į gražų buteliuką (čia kad estetinį pasigėrėjimą kaskart paėmus jaustumėme) ir užpilame degtine, kad apsemtų. Užsukame, paplakame 30 sekundžių ir pastatome tamsion vieton, kad pritrauktų. Laikome tiek, kiek galime (nuo trijų iki aštuonių savaičių), nepamirštame vis suplakti. Kuo ekstraktas tamsesnis, tuo stipresnis. Kažkur girdėjau trijų taisyklę (laikyti tris savaites, kas tris dienas po trisdesdešimt sekundžių plakti). Bandykite, aš tai nepažadu, nes galiu kokį trejetą praleisti. :) Naudokite kepiniams, desertams visokiems. Gerti vienos nepatariu :)
Vanilės ekstrakto gaminimo procesas su paveikslėliais ne mano, bet jį rasite čia.

Tiesa, degtinė pas mus kaip pereinamasis prizas – kažkada mums atnešta, gali netyčia atsidurti ir ant jūsų stalo :) Labai nepykite, jei taip atsitiks :)