Sezaminis gėris

Kartais norisi greitai ir skaniai. Ir daug. Ir kad primintų tau tą ypatingą skonį. Man taip buvo su sezamo saldainiais. Tokiais su degintu cukrumi, peršviečiamu popierėliu. Labai skanūs. Iš stipendijos nusipirkdavau kokius 300 gramų ir taupydama valgydavau, nes nepigūs būdavo. Paskui jie kažkaip dingo iš mano akiračio, vėliau atsirado, bet nebebuvo tokie skanūs. Neliko to deginto cukraus skonio. Bet aš jį visada jutau burnoje. Ir... O netikėtume... Skaitinėdama vieną savo mėgstamų tinklaraščių The Wednesday Chef, radau kažką panašaus. Tik kepto ir sausainių formos. Žinokit, jie nerealūs. Iš karto dariau dvigubą normą :D Iškepiau keturias skardas po 16 sausainių. Iš viso 64 vnt. pasakiško skonio plokštelių, nes būtent taip jie atrodė. Ir vietoj šviesiai rudo cukraus dėjau demerara, nes to šviesiai rudo mūsų kaime nė su žiburiu nerasi.

Sezamiukai

3 š. sviesto (nelabai šalto, bet ir ne kambario temperatūros)
1,5 puodelio cukraus (recepte dvi stiklinės nurodytos, bet man pasirodė per daug, tai sumažinau, ir nieko nepraradau)
2 kiaušiniai
4 š. miltų
0,5 a. š. druskos
šlakelis vanilės ekstrakto
1 stiklinė sezamo sėklų (galima ir truputį daugiau, kaip ir padariau)

Kaip dariau: išsukau sviestą su cukrumi, įmušiau kiaušinius ir vėl gerai išsukau. Tada sudėjau miltus, druską, vanilę ir sezamą, gerai išmaišiau. Orkaitę įkaitinau iki 175°C, kepimo skardą išklojau popieriumi, jį patepiau aliejumi, dėjau po kiek daugiau nei pusę arbatinio šaukštelio masės, suplojau kiekvieną šaltu vandeniu suvilgytu peiliu ir kepiau kol paruduos, na, po kokias 5–8 minutes. Vieną skardą bandžiau nesuplojusi kepti, tai per vidurį jie tokie storesni išėjo. Išvada: geriau suploti, tada tolygiau iškepa. Ir į skardą reikia juos dėti paliekant tarp jų atstumą, nes beveik dvigubai išsiplečia kepdami.Iškepusius greitai greitai su visu kepimo popieriumi ant grotelių padėjau, atvėsinau ir jau sukietėjusius gražiai į dėžutę surinkau.

Valgiau, dovanojau ir džiaugiausi pavykusiais. Ir dėkojau juos atradusiai. Neradau nuotraukos kompe, skubėjau žiūrėti filmą. Jei kai įdomu, kaip atrodys rezultatas, paspauskite nuorodą The Wednesday Chef. Kai rasiu, savo įdėsiu. (Jau radau savąją, viršuje :D)

Lipnus skanumas

Už lango - pūga, į lauką besmegenio neišeisi pastatyti (mažoji M serga), tad sėdime namie, ir stebime kitus, kurie, tris kartus užklimpę, išvažiuoja iš kiemo. Arba bandome pastebėti zylutę, kuri vis atskrenda paknebenti pakabintų lašinukų. Ji tokia baikšti, kad nuskrenda vos mums sujudėjus, tad ją stebėdamos bandome net nekvėpuoti. Diena rami rami, tyliai sau viliuosi, kad ir visos likusios naujųjų metų dienos būtų tokios... Tik be ligų, žinoma :)

Kai nusipirkau šonkauliukų, dar galvojau, kad pirmąją naujųjų metų dieną kas nors pas mus pietauti ateis, tad paėmiau jų kiek daugiau nei reikia dviem suaugusiems žmonėms ir vienai mažai kruopai. Pasikeitus aplinkybėms, naujuosius šventėme ir sausio pirmąją pietavome dviese (plius mažoji M), bet šonkauliukus tai visus kepiau, suvalgysim ir šaltus.

Taigi, jei reikia pamaitinti didelį būrį žmonių ir kartu nesinori praleisti visą dieną virtuvėje, pabandykite pagaminti šiuos šonkauliukus. Garantuoju, kad jūsų draugai apsilaižys pirštus ir paprašys pakartoti.

Lipnūs ir fantastiški šonkauliukai

16 šonkauliukų
0,5 stiklinės trintos pomidorų tyrės (passata, bet jei nėra, nebūtina)
0,5 stiklinės pomidorų padažo (tokio senovinio, stiklainiuose, jei nėra passata, tai dėkite dvigubai)
4 v. š. medaus
2 v. š. rudojo cukraus
2 v. š. altojo vyno acto
6 š. tamsaus sojos padažo
2–3 v. š. mandarino arba apelsino sulčių
čili ar imbiero miltelių
šviežiai grūstų pipirų
žiupsnelis druskos
4–5 skiltelių česnako (sutrintų)

Kaip darau: visus marinato produktus sumaišau ir užverdu, kad ištirptų medus ir cukrus. Rezultatas – toks saldokai sūriai aštrus padažas. Šokauliukus apverdu (dedu į šaltą vandenį, verdant graibau putas, verdu kokį pusvalandį), apvirusius nupilu šaltu vandeniu, dedu į folija ištiestą kepimo skardą, aptepu padažu abi šonkauliukų puses, kepu iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kiekvieną pusę po 20 min. (reikia, kad šonkauliukai apskrustų, ir taptų lipnūs).

Valgome su orkaitėje keptomis bulvėmis ir raugintais kopūstais :) Jei nereikia krūvos šonkauliukų, padažo darykite mažiau, visko per pusę dėkite.
Iš kur gavau receptą? Ogi peržiūrėjau daugybę puslapių internete ir paimprovizavau sticky ribs tema ;)

Už lango ir širdyse - naujieji metai

Nežinau, ar kada ateis ta diena, kai pasaulis nustos suktis, ar mes patys iš vidaus susprogsim, begalinio lėkimo jėgos veikiami...

Visi linkėjo gerų metų, o aš man norėjosi lėtų metų. Tokių lėtų, kai per dieną užtenka laiko ir sau, ir kitiems. Tokių lėtų, kai per dieną gali ramiai skaityti knygą ir negalvoti apie tavęs laukiančių darbų krūvą. Tokių lėtų, kai gali susigalvojęs pasiimti trijų dienų atostogas ir išvykti kur nors toliau, nejausdamas sąžinės graužimo dėl prarasto laiko...

Žodžiu, lėtų jums metų, mielieji :)

Diena, kai norisi nebūti

Kartais būna tokių dienų, kai norisi tiesiog nebūti. Arba likti namie su tais, kurie iš ryto sumurkia: na, jubiliate :) Tiek ir užtenka, tiek ir yra pilnatvė. Ir lauki paprastumo iš žmonių. Ir šilumos bei gerumo. Šiandien tiek, nes norisi nebūti...

Paprastas kaip dvi kapeikos vaflinis gėris

1 pakelis sviesto (ėmiau 180 g)

1 indelis kondensuoto pieno

1 indelis rududu (dar geriau – pavirtas kondesuotas pienas)

1 pakelis apvalių vaflių lakštų „Klaipėda“ (galima ir kitokios formos, bet man šitie labiausiai patinka)

Sauja spanguolių (labai gerai paskutiniam kąsneliui, saldumui nuvaryti)

Kokoso drožlių papuošimui

Kaip darau: kambario temperatūros sviestą išsuku su kondensuotu pienu, atsidarau indelį rududu, o tada prasideda: vaflis–baltas pertepimas, vaflis–rudas pertepimas, ir taip toliau... Iki vafliai pasibaigia. Užbaigiu balta mase, pabarstau viršų kokoso drožlėmis ir šalia paberiu spanguolių. Mmmmmmmm.

Įkvėpė ir priminė Vygantas iš skaniai.lt. Neabejoju, kad šį gėrį visi esame išbandę :)

Ilgas rudens vakaras su kavos puodeliu

Kai ateina spalis, man norisi jau septintą vakaro būti lovoje po antklode su šiltomis vilnonėmis kojinėmis ir mezginiu-siuviniu-knyga rankose. Arba planuoti visokius darbus, kuriuos dirbsiu pavasarį. Arba kepti kepinius orkaitėje, kad namai prisipildytų rudeninio jaukumo ir šilumos. Jie turi būti tokie rudeniški, šokoladiniai, riešutiniai, apelsininiai, kvapnūs... Va kaip šis graikinių riešutų pyragas, kurį ir tortu pavadinti ne gėda.

Vienos riešutinis

350–400 g graikinių riešutų
250 g sviesto
150 g cukraus
1 a. š. kepimo miltelių
50 g cukraus pudros
50 g miltų
žiupsnelis druskos

Pertepimui – stiklainiukas apelsinų uogienės

Glajui
200 g šokolado
100 g sviesto
šlakelis 35 proc. grietinėlės

Kaip darau: graikinius riešutus sumalu iki riešutinių miltų (na, jie tokie nebūna visai miltai, greičiau - labai smulkiai malti riešutai :), sumaišau juos su miltais, kepimo milteliais.
Minkštą sviestą išsuku su cukrumi ir palaipsniui po vieną visus penkis trynius į tą masę sudedu.
Baltymus išplaku iki baltų kalnų viršūnių su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos.
Riešutų-miltų-kepimo miltelių masę įmaišau į sviesto masę, tada supilu 1/3 plaktų baltymų ir gerai įmaišau. Supilu likusius baltymus ir pamažėle įmaišau juos.
Tešlą pilu į kepimo popieriumi išklotą tortinę formą (atsegamą) ir kepu apie 40 min. iki 180° C temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Ar iškepė, tikrinu dantų krapštuku.
Atvėsinu gautą pyragą ant grotelių, perpjaunu per pusę ir pertepu apelsinų uogiene. Tada užpilu glajumi ir pastatau į šaldytuvą.

Kaip darau glajų: garų vonelėje ištirpinu šokoladą su sviestu. Jei dar per tiršta masė būna, įpilu šlakelį kambario temperatūros grietinėlės.

Man skanesnis buvo antrą dieną, toks vientisesnis, skoniai pasiskirstę tolygiai. Ir dar. Pyragas ne vaikams. Jo toks intensyvus rudeniškas riešutinis-šokoladinis-apelsininis skonis... Vaikams patinka paprastesni :) Šaltinis – Julios Vysockajos laida „Edim doma“. Ieškojau recepto internete, neradau :((

Cukinijų bumas

Kai rugpjūčio pabaigoje grįžau po visų atostoginių gastrolių, susiėmiau už galvos: cukinijos peraugo... Na, joms gi užtenka dienos ar dviejų, kad iš simpatiškos mažulės pavirstų didžiuliu kalnu. Nuskyniau jas visas ir jau rengiausi pašalinti jas iš daržo ir iš savo gyvenimo, bet kažkokia nematoma ranka sulaikė. Ir štai į sodą atvažiavo pusbrolis su žmona. Ji ir pasiūlė nemesti tų peraugėlių lauk, o pasidaryti iš jų saldžiarūgščio padažo. Visada labai skeptiškai į tokias košes makalošes žiūrėjau, bet šita pakeitė mano nuomonę. Tikrai gera. Ir, kas svarbiausia, galima atsikratyti daržo peraugėlių.

Saldžiarūgštis Uncle Ben‘s padažas

2,5 kg cukinijų, pjaustytų kubeliais

0,5 kg paprikų, pjaustytų šiaudeliais

0,5 l pomidorų padažo (paties paprasčiausio)

0,5 stiklinės acto

1 stiklinė cukraus

1 stiklinė aliejaus

Lauro lapai, pipirai, druska pagal skonį.

Galima dėti aitriosios paprikos.

Kaip darau: viską, išskyrus actą, sudedu į puodą ir po užvirimo verdu apie 30–35 min. Po to supilu actą, paverdu dar 5 min., išpilstau į stiklainius ir valgau žiemą. Skanu su kepta ir virta, troškinta vištiena, triušiena, žuvimi, galima dėti į troškinius ir valgyti su ryžiais. Galima kabliuoti ir vieną, jei labai norisi. Tiesa, dar galima į šį padažą dėti prinokusių pomidorų.

Galiu pasakyti, kad padažo likutis, netilpęs į stiklainius, su kepta višta suėjo na ura :)

Blankiai violetinė

Kai vasara pačiame žydėjime, kai kaitra svilina galvą net per baltą kepurę, kai žemė alsuoja karščiu, laikas į mišką aviečiauti. Arba į sodą. Arba į turgelį pas bobutes. Vaikystėje su tėvais važiuodavome aviečiauti į jiems žinomas proskynas. Ant kaklų pasikabinę kaniukus varžydavomės, kas greičiau jį pilną pririnks. Ir gindavomės nuo uodų, sparvų visokių, ir kasydavomės uodų sukandžiotus ir virvės nutrintus kaklus. Grįždavome sukandžioti, bet pilnais kibirėliais. Tada virtuvėje ant stalo plonu sluoksniu papildavome avietes, namai iš karto pakvipdavo tokia neapsakoma saldybe... Mama iš karto maišydavo tešlą blynams, mes aplink stalą laukdavome pasirodant vabalų, kirmėliukų ir skruzdėlių visokių. Aviečiavimo vakarą visada iš dantų krapštydavome sėklytes, likusias nuo vakarienės – šviežiai išvirtos aviečių uogienės su blynais.

Jos man pačios pačiausios uogos. Valgau jas šaldytas, trintas, uogienė visada dingsta akimirksniu, nespėju net suprasti, ar stiklainis buvo atidarytas, ar ne :) Gaila, šiemet ne aviečių metai. Kai birželį lijo, jos labai žydėjo, paskui užmezgė gražiais dideles uogas. Pradėjo sirpti ir staiga karščiai... Susitraukė, susiraukšlėjo, pajuodo vargšės... Uogienei turbūt neužteks, tad gražesnių vis pasiskinam valgymui. Ir vakarienei su blynais, bet ne su uogiene, o aviečių kremu (curd).

Aviečių kremas (curd)

1,5 stiklinės aviečių
2 š. citrinų sulčių
0,5 puodelio sviesto
3 š. cukraus
4 dideli kiaušiniai

Kaip darau: smulkintuve sutrinu avietes su citrinų sultimis ir nukošiu per sietelį (arba per marlę). Taip reikia pririnkti pusę puodelio aviečių sulčių. Keptuvėje ant vidutinės ugnies ištirpinu sviestą, supilu aviečių sultis, cukrų ir išplaktus kiaušinius. Sumažinu ugnį ir nuolat maišau iki pradeda tirštėti. Kai sutiršėja, atvėsinu, uždengiu plėvele, ir į šaldytuvą. Į stiklainį sudėtą kremą šaldytuve galima laikyti savaitę. Valgau su blynais (lietiniais ir nebūtinai), naudoju pyragams, tortams pertepti, pyragėliams užpildyti.

Citrinas spaudžiant daugiau sulčių būna iš kambario temperatūros citrinų. Žievelė nusilupa geriau nuo atšaldytų :)

Receptą radau čia. Originale dar yra nurodyta 4 lašelius raudonos spalvos kulinarinių dažų įlašinti dėl spalvos, bet aš nedėjau. Neturiu, o ir jei turėčiau, turbūt nedėčiau. Be jų šio kremo spalva gal ir blankesnė, bet skonio tai nelemia.