Rabarbarų pyragas

Gerai jau gerai :) Kažkada galvojau, kad jie tinka tik kisieliui... Vėliau išdrįsau išsivirti džemą, bet labai jau saldus buvo. Esu gavusi stiklainį jų uogienės su kiviais. Skanu. Prisiskynusi sode parsivežiau jų namo manydama, kad virsiu kisielių, bet, pažvelgusi i šį reikalą kūrybiškai, iškepiau pyragą.

Lietuvoje neįprasti, o atšiauresnio klimato kraštuose, pvz. Šiaurės Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV rytinėje pakrantėje jie labai populiarūs ir vertinami, jūsų dėmesiui – rabarbarai :) Pasirodo, iš jų sorbė, ledus, pyragus ir pyragaičius daro... Padažai ir salotos iš rabarbarų tinka ir prie saldžių, ir prie aštrių patiekalų. Pyraguose jis gerai groja su braškėmis, obuoliais, apelsinais, kriaušėmis. O jei trokštate labiau egzotikos, prašome rabarbarą derinti su imbieru, vanile, cinamonu, apelsinu, žaliąja citrina, mėta.

Rabarbarų pyragas

600 g luptų ir gabaliukais supjaustytų rabarbarų, apvoliotų 1–2 valg. šaukštuose krakmolo
1–2 valg. šaukštai krakmolo
150 g minkšto sviesto
150 g rudojo „Demerara“ cukraus
1 mažas pakelis vanilinio cukraus (16 g) arba šlakelis vanilės ekstrakto
3 kiaušinių tryniai
1 kiaušinis
225 g miltų
2 šaukšteliai kepimo miltelių

Baltymų kremui (pyrago viršui):

3 kiaušinių baltymai
175 g cukraus pudros
žiupsnelis druskos

Ilgiausiai užtrunkanti dalis – nulupti ir supjaustyti rabarbarus, todėl kantrybės. Kartą dėjau tikrai daugiau nei 600 g, irgi tiko. Rabarbarus nulupti, supjaustyti rodomojo piršto narelio dydžio gabaliukais ir sumaišyti su krakmolu. Sviestą, cukrų ir vanilinį cukrų ar ekstraktą gerai išsukti, po vieną įmaišyti trynius ir kiaušinį, suberti persijotus miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Tortinės formos dugną iškloti kepimo popieriumi, paruoštą tešlą išskirstyti ant formos dugno ir ant viršaus suberti rabarbarus. Kepti apie 25 min. 180° C įkaitintoje orkaitėje. Pyragui kepant, išplakti kiaušinių baltymus su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos, sukrėsti ant jau pakepusio pyrago viršaus ir baigti kepti dar apie 20 min., kol viršus lengvai paruduos. Formos diametras (pasitaisau – skersmuo) – 26 cm.

Rudąjį cukrų galima keisti paprastu, sviestą – margarinu o rabarbarus – rūgštesniais obuoliais (bet tada jau bus obuolių pyragas).

Recepto originalą atsitiktinai užtikau čia

Kas neturi kur dėti rabarbarų, paskaitykite čia

Mano londonietei draugei (ir visiems kitiems, mėgstantiems sodrią žalumą lėkštėje)

Špinatai yra gėris. Neįprastas mūsų, bulvių mėgėjų, krašte. Pilnas geležies, kitų tram pam pam vitaminų ir mineralų :) (Kažkur skaičiau, kad tos geležies nėra tiek, kiek kažkada galvota, bet...) Pirmas daržo žalumynas pavasarį, kol dar nėra ridikėlių, salotų. Skaniausi – savo sode užauginti, laistyti. Auginam juos ir vargo nematom, net sėti nebereikia, patys iš pernykščių sėklų puikiai auga. Dar džiugina tai, kad savo augintais galima mėgautis ne tik pavasarį, bet ir visą vasarą, netgi rudenį, tik reikia nepamiršti vėliau pasėti. Žodžiu, nemėgstu tų supakuotų į plastikinius maišelius, puviniu jie man atsiduoda... Beje, kad geležį organizmas pasisavintų, juos reikia valgyti su daug vitamino C turinčiais vaisiais, pvz., aš valgau juos pašlakstytus citrinos (kartais ir žaliosios) sultimis ir trupučiu alyvų aliejaus. Mažiems vaikams žalių neįkiši (karti patirtis), bet sriuboje, lietinių blynų įdaruose eina visiems :) Man skaniausi – žali. Tiek apie šipnatus. Dabar – apie Nigellą. Benaršydama interneto platybėse, neseniai susipažinau su šia nepakartojama asmenybe. Ką aš galiu pasakyti... Tikra moteris. Jausminga, kartais sentimentali, alsuojanti moteriškumu. Kartais kompleksuojanti dėl papilnėjusios figūros, kartais – besididžiuojanti savimi. Žodžiu, man patiko. Tiek apie Nigellą. Dabar – apie Nigellą ir špinatus kartu.

Nigellos Lawson špinatų, moliūgų sėklų ir lašišos salotos

Šitos salotos – nerealios. Man labai patiko. Turėsiu kuo pavaišinti draugus, kurie mėsos nevalgo. Ir svogūnų ten nėra, tad tiks ir jų nemėgėjams.

Trys geros saujos špinatų lapų (jaunesnių, mažesnių, smulkesnių)
Keli rūkytos lašišos gabalėliai (viena pakuotė)
Pakepintos moliūgų sėklos (aišku, gliaudytos)
Avokadas

Užpilui
Pusės žaliosios citrinos sultys ir smulkiai tarkuota žievelė
Geras žiupsnis jūros druskos
Originale – vienas šaukštas moliūgų aliejaus ir du – žemės riešutų.
Mano variante – vienas extra vergine olive oil ir vienas grūdų ir vaisių aliejaus (Carapelli Olys) Na neturiu moliūgų aliejaus, gal reiks kada įsigyti...
Viską gerai sumaišome.

Špinatus gerai nuplaunu (turi savybę kaupti smėlį), nusausinu (dėkoju Tupperware, Vaidai ir savo darbdaviui už galimybę įsigyti stebuklą, vadinamą kombainu daržovėms nusausinti, psl. 29 ), supilu gerą saują moliūgų sėklų, šaukšteliu išgrandau vieną avokadą, užpilu visa, kas aukščiau išvardyta, išmaišau, sudedu į lėkštę, šalia padėlioju lašišą, ją gausiai pabarstau grūstais pipirais ir pašlakstau trupučiu žaliosios citrinos sulčių. Skanu su balta duona.

Diiiiiiiiiiiiiiiiiiiidelė lėkštė gėrio = dėkingos valgančiųjų akys. Verta. Proporcijas galima atitinkamai didinti, mažinti neverta. Mano varianto užtenka dviems pavalgyti mėgstantiems asmenims. Tik bėda – mėsaėdžiams kiek vėliau norisi kumpio arba dešros :)

Reecepto originalas čia

Fantazija ožkų pieno sūrio tema

Salotos toks dalykas, kuriame fantaziją gali paleisti ten, kur ji nori. Jų yra galybė variantų, jos gali būti kiekvieną kartą vis kitokios. O svarbiausia gaminat salotas yra kuo šviežesni ir kuo tikresni produktai. Tikresni tai tie, kurie užaugę savo sode. Plastmasiniai pomidorai ir kitos gėrybės iš prekybos centrų pateisinamos tik žiemą ir pavasarį, kol dar savo nėra...
Vakar, grįžusi iš dailės, pafantazavau ožkų pieno sūrio tema, nes šaldytuve gulėjo pakelis, kurį reikėjo skubiai realizuoti :)

Fantazija ožkos pieno sūrio tema
Keli griežinėliai ožkų pieno sūrio
Du gabaliukai saulėje džiovintų konservuotų pomidorų
Salotų lapų (aš dėjau aisberg, bet galima visokių)
Nedidelė svogūno galvutė
Pomidoras
Užpilui: ypač tyras alyvuogių aliejus, keli žaliosios citrinos lašai, bazilikas (tinka ir džiovintas, ir šviežias, du a. š. aliejaus, kuriame konservuoti pomidorai, druskytės)

Salotų lapus suplėšiau, ant jų pusiau griežinėliais supjausčiau svogūną (gaila, neturėjau mėlynojo, būtų labiau tikęs), subėriau suplėšytą sūrį, supjaustytą džiovintą pomidorą. Pusmėnuliais pjaustytą pomidorą išdeliojau ratu aplink lėkštės turinį ir viską užpyliau užpilu, kurio negaminau atskirai, o pyliau ir barsčiau po vieną komponentą tiesiai ant salotų.
Būtų nepamaišę dar kelios juodosios alyvuogės...

Skanu su skrudinta balta duona, kuri pagardinta šlakeliu alyvuogių aliejaus ir patrinta česnaku.
Kai paragavau, buvau labiau negu patenkinta rezultatu :) Merginos ir vaikinai, gaminkite salotas namie dažniau, leiskite pasireikšti fantazijai.

Sniego jausmas arba nekeptas varškės torčiukas

Per keturias dienas jį dariau dukart. Pirmą kartą Velykoms, antrą – kad pasidalyčiau džiaugsmu...

Sniego jausmas
500 g varškės (arba „Mūsų švelnioji“, arba kuo riebesnė, aš imu Rokiškio 18 proc.)
6 tryniai (kuo šviežesnių kiaušinių, tuo geriau, nes jie bus termiškai neapdoroti)
stiklinė cukraus
400 ml grietinėlės (35 proc.)
pusė stiklinės kokosų
dvi citrinos
želatinos tiek, kiek reikia 1 l vandens
papuošimui: galima grietinėlės kalnelius daryti, galima pabarstais visokiais puošti, galima ir cukruje virtais apelsinais ir citrinomis... Pastarieji yra gėris, sueina ir vieni, be pyrago :) (receptas žemiau)

Trynius išsuku su puse stiklinės cukraus iki baltumo, varškę išsuku iki kreminės būsenos virtiviniame kombaine (nesižudau ir netrinu per sietelį). Grietinėlę su likusiu cukrumi išplaku.
Į trintą varškę supilu trynių masę, suplaku, tada įmaišau grietinėlę (kuo atsargiau, geriau mediniu šaukštu), suberiu kokosą, tarkuotą dviejų citrinų žievelę, supilu vienos citrinos sultis ir išmaišau.
Želatiną išbrinkinu nedideliame kiekyje vandens ir pakaitinu ant ugnies, kad ištirptų (saugokite, kad neužvirtų) ir truputį atvėsinu. Paskui su ja, kad nesispyriotų ir pyragą sustingdintų vientisai, dirbu taip: į atvėsintą želatiną gerai įmaišau šaukštą varškės masės, tada du šaukštus, o tada visą želatininę varškės masę supilu į likusią varškės masę. Būtina išmaišyti labai gerai, kad sustingtų vientisai.
Mažą torto formą (21 cm) iškloju folija, supilu į ją skanumą ir dedu į šaldytuvą, kad sustingtų. Palieku per naktį. Puošiu prieš patiekdama.
Jei norite šį gėrį transportuoti, nepamirškite, kad jis – želė. Jei karšta, ištirps :)

Jei kas nelabai mėgsta kokosus, ramiai gali apsieiti be jų. Dariau abiem variantais, tai man irgi skaniau be jų, nes tada valgant nereikia jų kramtyti, ir tortas tiesiog tirpsta burnoje. Galima pamažinti cukraus ir įpilti šiek tiek daugiau citrinos sulčių. Tada torčiukas gaivesnis, labiau tinka popietinei arbatėlei sode vasarą.
Tortas mano desertų aplanke atsirado iš reklaminės „Mūsų švelniosios“ varškės knygutės, kuri buvo dalijama kartu su varške :)
Tiesa, besilaukiančioms ir mažuliukams vaikiukams nerekomenduoju dėl žalių kiaušinių trynių.

Citrusinis gėris (išmokau iš Glacee)

Dvi citrinos, du apelsinai, pusė stiklinės cukraus, šakelis vandens (kad vos vos cukrų apsemtų).
Cukrų užpilu vandeniu ir užvirinu, vaisius supjaustau griežinėliais, išimu sėklas, sumetu į cukraus sirupą ir verdu, kol vaisiai pasidaro permatomi. Išimu juos, atvėsinu ir puošiu. Arba valgau :)

Sūrio (labiau varškės) pyragas

Prisipažinsiu – labai mėgstu kepinius, kuriuose daug varškės. Varškės apkepas, įvairūs sūrio pyragai – mano svajonė. Dabar yra visagalis internetas, taigi, kadangi darbe beveik pažadėjau, kad įdėsiu ką nors skanaus ir didelio Velykoms, supažindinu jus su sūrio pyragu, kuriuo forume edimdoma.ru pasidalijo Vokietijoje gyvenanti mergina Stet. Už šį receptą būsiu jai dėkinga iki grabo lentos.

Sūrio (labiau varškės) pyragas

Tešla

200 g miltų
a. š. kepimo miltelių
75 g cukraus
vanilinio cukraus arba keli lašai ekstrakto
1 kiaušinis
100 g minkšto (atšildyto) sviesto

Iš viso šito gėrio užmaišau tešlą (eilės tvarka specialiai vienai kolegei: sviestą ištrinu su cukrumi, įmušu kiaušinį, supilu per sietelį nusijotus miltus, įberiu kepimo miltelius ir įlašinu kelis lašiukus vanilės), formą iškloju kepimo popieriumi (ir kraštus padengiu), ištepu sviestu, tada iš gautos tešlos formuoju pyrago dugną ir šonus. Neišsigąskite, tešlos konsistencija tokia, kad ji nekočiojama, o lipdoma, tad pasiraitokite rankoves ir prie darbo... Išlipdykite visą dugną ir kraštus (3 cm į viršų), kad išeitų panašus į tešlos dubenį kūrinys. Formai, kurios skersmuo yra 26 cm, tešlos tik tik užtenka, tad pataupykite, nedarykite storo dugno. Beje, šis receptas ir yra tokio dydžio formai. Jei norite mažesnio, keiskite tiek produktų kiekius, tiek kepimo laiką. Patariu kepti didelį, nes mažas dings taip greitai, kad net neprisiminsite, kad tokį kepėte.

Varškės masė

4 kiaušiniai

150 g cukraus
750 g varškės (kuo riebesnės)
1 pakelis vanilinio cukraus arba keli lašai ekstrakto
1 valg. š. citrinos sulčių
50 ml pieno
2 valg. š. krakmolo

Kiaušinių baltymus išplaku su 50 g cukraus iki baltų kalnų viršūnių, prieš pat plakimo pabaigą įdedu krakmolą.
Likusius produktus sumaišau kombaine iki vientisos masės, kad neliktų jokių gumuliukų. Aš darau taip: varškę išsuku, o tada jau visus kitus produktus supilu ir išsuku iki vientisos masės. Visą šį procesą galima atlikti ir mikseriu. Žodžiu, masė turi būti kaip kremas, todėl siūlau pirkti kuo riebesnę varškę (aš perku arba Mū 15 proc., arba Rokiškio 18 proc.).
Į varškės masę supilu išplaktus baltymus, atsargiai išmaišau ir išpilu į išlipdytą formą.
Kepu 1 val.: pirmą pusvalandį 180 °C, kitą pusvalandį – 150 °C, įjungusi konvekcinį režimą (ventiliaciją).
Pyragas valgomas atvėsęs. Beje, vėsinti irgi geriau taip: išjungti orkaitę, ją atidaryti, palaukti, kol pyragas nors truputį pripras prie kambario temperatūros, o tik tada iškelti ir padėti ant grotelių su visa forma atvėsti. Jei ištrauksite iš orkaitės greitai, gali labai nusėsti. Jei taip atsitiks, labai neišsigąskite. Kartą man nusėdo dvigubai, bet skonis – pasaka. Iš formos išimti tada, kai atvės.
Geriausia kepti 26 cm formoje, tada tolygiausiai iškepa ir nesudega. Beje, galima į tešlą dėti razinų, abrikosų, kitokio gėrio, bet aš negadinu.

Karštas šokoladas (tikrai ne kakava)

Seniai ieškojau karšto šokolado recepto. Tokio tikro, tiršto, kad net suliptų viskas iš malonumo geriant. Radau. Ačiū Dautartei, blogo Šaukštu ir šakute šeimininkei, kad išpildė mano svajonę...

Karštas tikras šokoladas

150 g šokolado (geriau konditerinio, o jei tokio nėra, tada tokio, kuriame kuo daugiau kakavos)
1 valg. š. rudojo cukraus
1 valg. š. sviesto
2 valg. š. kakavos miltelių (ne tirpios, o tos tikrosios)
mažytis žiupsnelio druskos
Riebesnio pieno arba grietinėlės

(Jei geriu rudenį ir žiemą, dedu čili pipiriuką, jei geriu pavasarį ar vasarą, dedu vanilės arba apelsinų esencijos).

Gilesnėje keptuvėje ištirpdžiau sviestą, supyliau cukrų, kakavą, sudėjau sutrupintą šokoladą ir kaitinau ant labai mažos ugnies iki vientisos masės. Šioje vietoje man nepasisekė išgauti vientisos masės, viskas sušoko į vientisą gabalą, bet neišsigandau, po truputį į puodą pyliau grietinėlę ir tirpdžiau tą gabalą. Betirpdydama įbėriau druską, įlašinau kelis lašus apelsinų esencijos. Toliau pyliau grietinėlės tiek, kol gavau norimo tirštumo gėrimą. Svarbu nuolat maišyti, kad neliktų gumuliukų. Po kiekvienos skysčio dozės gerai išmaišyti. Kas kurį laiką paragauti, jei ko trūksta pridėti. Kai pasiekiau savo tobulumo viršūnę, nuėmiau nuo ugnies, įsipyliau į puodelį ir mėgavausi. Mmmmmmmmm.

Liko nemažai. Kiek gi jo išgersi per vieną kartą. Kitą rytą pakaitinau likusį, atskiedžiau pienu, pakaitinau, supyliau į termosą ir nunešiau į darbą, kad kitiems padalyčiau džiaugsmo akimirkų.

Seniau kaštą šokoladą be šokolado virdavau, tik su kakava, cukrumi „Demerara“, čili ir 10 proc. grietinėle, tik receptas kažkur nusimetė. Kiek atsimenu, tris šaukštus kakavos ir tris šaukštus „Demerara“ cukraus sumaišydavau gilesnėje keptuvėje, supildavau grietinėlę (pusę litro) ir kaitindavau maišydama, kad masė vientisa pasidarytų. Įmesdavau dar čili. Neblogas variantas, kai karšto šokolado norisi, o namie nėra juodojo šokolado plytelės. Tik prieš geriant nereikia pamiršti nukošti, kad čili pasiliktų sietelyje.

Kvepia vanile...

Vanilė – prieskonių karalienė. Kaip šafranas – karalius. Bet šį kartą ne apie pasakas, princus ir pilis, o apie vanilę...
Kai trečią kartą užėjusi į „Rūtą“ (čia konditerijos fabrikas, jeigu ką, ir jų firminė parduotuvė, kurioje galima gauti šokolado laužo ir kitokių reikalingų dalykų) neradau vanilės ekstrakto, supykau ir ant jų, ir ant savęs. Labiau ant savęs, žinoma, už tinginystę. Juk namie spintelėje ilsisi net septynios vanilės lazdelės, iš kurių galima pasidaryti puikų gaminį, tereikia tik degtinės. O to gero pas mane tikrai yra, nes niekos jos negeria, o vis kas nors atsineša :)

Vanilės esencija (arba kaip suvartoti degtinę, jei jos negeri)

Stiklinė degtinės
Trys vanilės lazdelės (perpjautos per pusę, bet ne iki pat galo)
Gražus buteliukas (tokios talpos, kiek degtinės)

Taigi. Perpjauname išilgai vanilės lazdeles (reikia palikti paskutinį centimetrą neperpjautą), sudedame jas į gražų buteliuką (čia kad estetinį pasigėrėjimą kaskart paėmus jaustumėme) ir užpilame degtine, kad apsemtų. Užsukame, paplakame 30 sekundžių ir pastatome tamsion vieton, kad pritrauktų. Laikome tiek, kiek galime (nuo trijų iki aštuonių savaičių), nepamirštame vis suplakti. Kuo ekstraktas tamsesnis, tuo stipresnis. Kažkur girdėjau trijų taisyklę (laikyti tris savaites, kas tris dienas po trisdesdešimt sekundžių plakti). Bandykite, aš tai nepažadu, nes galiu kokį trejetą praleisti. :) Naudokite kepiniams, desertams visokiems. Gerti vienos nepatariu :)
Vanilės ekstrakto gaminimo procesas su paveikslėliais ne mano, bet jį rasite čia.

Tiesa, degtinė pas mus kaip pereinamasis prizas – kažkada mums atnešta, gali netyčia atsidurti ir ant jūsų stalo :) Labai nepykite, jei taip atsitiks :)