Diena, kai norisi nebūti

Kartais būna tokių dienų, kai norisi tiesiog nebūti. Arba likti namie su tais, kurie iš ryto sumurkia: na, jubiliate :) Tiek ir užtenka, tiek ir yra pilnatvė. Ir lauki paprastumo iš žmonių. Ir šilumos bei gerumo. Šiandien tiek, nes norisi nebūti...

Paprastas kaip dvi kapeikos vaflinis gėris

1 pakelis sviesto (ėmiau 180 g)

1 indelis kondensuoto pieno

1 indelis rududu (dar geriau – pavirtas kondesuotas pienas)

1 pakelis apvalių vaflių lakštų „Klaipėda“ (galima ir kitokios formos, bet man šitie labiausiai patinka)

Sauja spanguolių (labai gerai paskutiniam kąsneliui, saldumui nuvaryti)

Kokoso drožlių papuošimui

Kaip darau: kambario temperatūros sviestą išsuku su kondensuotu pienu, atsidarau indelį rududu, o tada prasideda: vaflis–baltas pertepimas, vaflis–rudas pertepimas, ir taip toliau... Iki vafliai pasibaigia. Užbaigiu balta mase, pabarstau viršų kokoso drožlėmis ir šalia paberiu spanguolių. Mmmmmmmm.

Įkvėpė ir priminė Vygantas iš skaniai.lt. Neabejoju, kad šį gėrį visi esame išbandę :)

Ilgas rudens vakaras su kavos puodeliu

Kai ateina spalis, man norisi jau septintą vakaro būti lovoje po antklode su šiltomis vilnonėmis kojinėmis ir mezginiu-siuviniu-knyga rankose. Arba planuoti visokius darbus, kuriuos dirbsiu pavasarį. Arba kepti kepinius orkaitėje, kad namai prisipildytų rudeninio jaukumo ir šilumos. Jie turi būti tokie rudeniški, šokoladiniai, riešutiniai, apelsininiai, kvapnūs... Va kaip šis graikinių riešutų pyragas, kurį ir tortu pavadinti ne gėda.

Vienos riešutinis

350–400 g graikinių riešutų
250 g sviesto
150 g cukraus
1 a. š. kepimo miltelių
50 g cukraus pudros
50 g miltų
žiupsnelis druskos

Pertepimui – stiklainiukas apelsinų uogienės

Glajui
200 g šokolado
100 g sviesto
šlakelis 35 proc. grietinėlės

Kaip darau: graikinius riešutus sumalu iki riešutinių miltų (na, jie tokie nebūna visai miltai, greičiau - labai smulkiai malti riešutai :), sumaišau juos su miltais, kepimo milteliais.
Minkštą sviestą išsuku su cukrumi ir palaipsniui po vieną visus penkis trynius į tą masę sudedu.
Baltymus išplaku iki baltų kalnų viršūnių su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos.
Riešutų-miltų-kepimo miltelių masę įmaišau į sviesto masę, tada supilu 1/3 plaktų baltymų ir gerai įmaišau. Supilu likusius baltymus ir pamažėle įmaišau juos.
Tešlą pilu į kepimo popieriumi išklotą tortinę formą (atsegamą) ir kepu apie 40 min. iki 180° C temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Ar iškepė, tikrinu dantų krapštuku.
Atvėsinu gautą pyragą ant grotelių, perpjaunu per pusę ir pertepu apelsinų uogiene. Tada užpilu glajumi ir pastatau į šaldytuvą.

Kaip darau glajų: garų vonelėje ištirpinu šokoladą su sviestu. Jei dar per tiršta masė būna, įpilu šlakelį kambario temperatūros grietinėlės.

Man skanesnis buvo antrą dieną, toks vientisesnis, skoniai pasiskirstę tolygiai. Ir dar. Pyragas ne vaikams. Jo toks intensyvus rudeniškas riešutinis-šokoladinis-apelsininis skonis... Vaikams patinka paprastesni :) Šaltinis – Julios Vysockajos laida „Edim doma“. Ieškojau recepto internete, neradau :((

Cukinijų bumas

Kai rugpjūčio pabaigoje grįžau po visų atostoginių gastrolių, susiėmiau už galvos: cukinijos peraugo... Na, joms gi užtenka dienos ar dviejų, kad iš simpatiškos mažulės pavirstų didžiuliu kalnu. Nuskyniau jas visas ir jau rengiausi pašalinti jas iš daržo ir iš savo gyvenimo, bet kažkokia nematoma ranka sulaikė. Ir štai į sodą atvažiavo pusbrolis su žmona. Ji ir pasiūlė nemesti tų peraugėlių lauk, o pasidaryti iš jų saldžiarūgščio padažo. Visada labai skeptiškai į tokias košes makalošes žiūrėjau, bet šita pakeitė mano nuomonę. Tikrai gera. Ir, kas svarbiausia, galima atsikratyti daržo peraugėlių.

Saldžiarūgštis Uncle Ben‘s padažas

2,5 kg cukinijų, pjaustytų kubeliais

0,5 kg paprikų, pjaustytų šiaudeliais

0,5 l pomidorų padažo (paties paprasčiausio)

0,5 stiklinės acto

1 stiklinė cukraus

1 stiklinė aliejaus

Lauro lapai, pipirai, druska pagal skonį.

Galima dėti aitriosios paprikos.

Kaip darau: viską, išskyrus actą, sudedu į puodą ir po užvirimo verdu apie 30–35 min. Po to supilu actą, paverdu dar 5 min., išpilstau į stiklainius ir valgau žiemą. Skanu su kepta ir virta, troškinta vištiena, triušiena, žuvimi, galima dėti į troškinius ir valgyti su ryžiais. Galima kabliuoti ir vieną, jei labai norisi. Tiesa, dar galima į šį padažą dėti prinokusių pomidorų.

Galiu pasakyti, kad padažo likutis, netilpęs į stiklainius, su kepta višta suėjo na ura :)

Blankiai violetinė

Kai vasara pačiame žydėjime, kai kaitra svilina galvą net per baltą kepurę, kai žemė alsuoja karščiu, laikas į mišką aviečiauti. Arba į sodą. Arba į turgelį pas bobutes. Vaikystėje su tėvais važiuodavome aviečiauti į jiems žinomas proskynas. Ant kaklų pasikabinę kaniukus varžydavomės, kas greičiau jį pilną pririnks. Ir gindavomės nuo uodų, sparvų visokių, ir kasydavomės uodų sukandžiotus ir virvės nutrintus kaklus. Grįždavome sukandžioti, bet pilnais kibirėliais. Tada virtuvėje ant stalo plonu sluoksniu papildavome avietes, namai iš karto pakvipdavo tokia neapsakoma saldybe... Mama iš karto maišydavo tešlą blynams, mes aplink stalą laukdavome pasirodant vabalų, kirmėliukų ir skruzdėlių visokių. Aviečiavimo vakarą visada iš dantų krapštydavome sėklytes, likusias nuo vakarienės – šviežiai išvirtos aviečių uogienės su blynais.

Jos man pačios pačiausios uogos. Valgau jas šaldytas, trintas, uogienė visada dingsta akimirksniu, nespėju net suprasti, ar stiklainis buvo atidarytas, ar ne :) Gaila, šiemet ne aviečių metai. Kai birželį lijo, jos labai žydėjo, paskui užmezgė gražiais dideles uogas. Pradėjo sirpti ir staiga karščiai... Susitraukė, susiraukšlėjo, pajuodo vargšės... Uogienei turbūt neužteks, tad gražesnių vis pasiskinam valgymui. Ir vakarienei su blynais, bet ne su uogiene, o aviečių kremu (curd).

Aviečių kremas (curd)

1,5 stiklinės aviečių
2 š. citrinų sulčių
0,5 puodelio sviesto
3 š. cukraus
4 dideli kiaušiniai

Kaip darau: smulkintuve sutrinu avietes su citrinų sultimis ir nukošiu per sietelį (arba per marlę). Taip reikia pririnkti pusę puodelio aviečių sulčių. Keptuvėje ant vidutinės ugnies ištirpinu sviestą, supilu aviečių sultis, cukrų ir išplaktus kiaušinius. Sumažinu ugnį ir nuolat maišau iki pradeda tirštėti. Kai sutiršėja, atvėsinu, uždengiu plėvele, ir į šaldytuvą. Į stiklainį sudėtą kremą šaldytuve galima laikyti savaitę. Valgau su blynais (lietiniais ir nebūtinai), naudoju pyragams, tortams pertepti, pyragėliams užpildyti.

Citrinas spaudžiant daugiau sulčių būna iš kambario temperatūros citrinų. Žievelė nusilupa geriau nuo atšaldytų :)

Receptą radau čia. Originale dar yra nurodyta 4 lašelius raudonos spalvos kulinarinių dažų įlašinti dėl spalvos, bet aš nedėjau. Neturiu, o ir jei turėčiau, turbūt nedėčiau. Be jų šio kremo spalva gal ir blankesnė, bet skonio tai nelemia.

Itališkai...

Vakar pasikasiau šviežių bulvių ir šiandien eidama namo buvau tikra, kad išvirsiu jas su lupenomis, pasidarysiu kastinio (naminė grietinė šaldytuve laukia nesulaukia savo laimės valandos), pabarstysiu krapukais, dašiu ir skaniai suvalgysiu... Net skonį jutau ir bandžiau prisiminti, kuriame segtuve guli Rūtos mamos kastinio receptas, bet staiga į pašonę tarsi kas kumštelėjo: „Kai grįši, jau bus beveik naktis, kokios dar bulvės?..“ Tuomet prigriebiau gabaliuką mozzarella tipo sūrio ir parėjusi namo sumeistravau tikrą itališkos klasikos šedevrą. Tikri naminiai pomidoriukai iš šiltnamio, itališkas alyvuogių aliejus ir saule alsuojantys citrininio baziliko lapeliai iš savos prieskonių lysvės... Esu tikra, kad valgydama murkiau iš malonumo. Gerai, kad niekas niekas negirdėjo :)

Insalata Caprese, arba tricolore pagal Italijos vėliavos spalvas :)

Du nedideli pomidorai
Vienas rutuliukas mozzarella tipo sūrio (mažo vaiko kumščio dydžio)
Baziliko lapeliai
Jūros druska (stambi)
Šviežiai grūsti pipirai
Alyvuogių aliejus (ypač tyras, pats geriausias, kokį turit, tas, kuris neskirtas kepimui :)
Keli lašai balzaminio acto (geriau tikras itališkas, o jei tokio nėra, tada geriau visai nepilti, sugadinsit, bus per daug rūgštu)

Kaip darau: pomidorus ir mozzarella supjaustau griežinėliais, sudedu ant lėkštės pramaišiui, pabarstau druska, pipirais, užberiu baziliko lapelių, apšlakstau alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu. Valgau. Mmmmmmmmmmm...

Alyvuogių aliejus :) Kvepia žaluma, skonis turi obuolių, ką tik nupjautos žolės, drėgnos žemės po vasaros lietaus natų. Jo butelis su italais iš Lacio regiono (centrinės Italijos, jam priklauso ir Roma) išmainytas į lietuvišką skilandį vienoje tarptautinėje mugėje. Taupomas, vartojamas tik ypatingomis progomis :)

Vasaros gaiva

Tas mano pavadinimas tai nei į tvorą nei į mietą, kai už lango termometras saulėkaitoje rodo 45 laipsnius Celsijaus. Mano virtuvėje viryklė nekaičiama net pieniškai makaronų sriubai, nes toje virtuvėje - 32 laipsniai karščio. Darbe - panašus pragaras: kabineto langai saulės atakuojami nuo 11 iki 15 val. Skersvėjo beveik jokio. Koks dar darbas tokiomis sąlygomis. Sekmadienį kefyro negalėjau gauti keturiose miesto parduotuvėse, kitose dviejose radau po vieną užsilikusį pakelį. Tauta bando gelbėtis valgydama šaltibarščius. Mano gelbėjimo ratas iš karščio jūros – vaisiniai ledai, arbūzai, vanduo. Visokio skonio vanduo. Nuo paprasčiausio su citrina iki dar neįprasto su agurkų griežinėliais.

Gaivusis vanduo
Keli variantai iš žurnalo „Virtuvės paslaptys“, kuriais pasinaudoju:

Mėtų lapeliai, citrina, cukriukas + vanduo
Arbūzo rutuliukai + vanduo
Meliono rutuliukai + vanduo
Braškės per pusę pjautos + vanduo
Serbentai + vanduo
Ananasas + vanduo
Apelsino, greifruto griežinėliai + vanduo.

Citrina tinka ir geltonoji, ir žalioji. Be mėtų, galima šalavijų, bazilikų, melisų lapelius dėti, tik visus juos reikia prieš dedant šiek tiek patrinti tarp pirštų.
Meliono ir arbūzo vanduo greitai pradeda rūgti, jei ne šaldytuve stovi.
Visą tą vandenį galima ir su ledukais, ir be ledukų gerti. Žinoma, kad labiau gaivina šaltesnis.

Va čia mano pamėgtas aštrokas ir gerai gaivinantis laimo sulčių gėrimas.
Beje, čia yra ir dar nebandytas aštrus gaivumos kokteilis su čiliukais. Reiks kada pabandyti.

Labai skanus tradicinis citrininis limonadas, kurio du litrai šiandien stovi šaldytuve.
Kaip aš jį darau:
viena citrina griežinėliais
2 l vandens
3-4 citrinų sultys
pusė stiklinė cukraus

Ir tas aqua de pepino labai geras turėtų būti, bet dar nebandžiau.

Ir dar džiovintas avietes, mėlynes ir braškes užpilu verdančiu vandeniu, tada atvėsinu ir į šaldytuvą.

Pamenu, dar seniau šaltą arbatą darydavau: juodą su vaisių gabaliukais užplikau, nukošiu, įdedu cukraus, citrinos (mėgstu daugiau), atvėsinu, ir į šaldytuvą.

O dabar tai geriausiai eina vanduo su citrinos griežinėliu. Ir greita, ir gaivina gerai. Pusę citrinos mažais gabaliukais supjaustau, į litro talpos butelį sumetu, užpilu vandeniu ir gurkšnoju darbe per visą dieną. Dar kartais truputį cukriuko įberiu, kad širdžiai saldžiau būtų.

Neiškepkit.

Kvepia čiobreliais ir žemuogėmis

Tobulas birželio sekmadienis. Stebiu tingiai smilga ropojantį vabalą, baltas debesų pūkas dengia kraštelį saulės. Žiogai čirpia kaip pašėlę. Oras net virpa iš pasitenkinimo: tiek kvapų ir dūzgimo, gyvybės aplinkui. Sraigė lėtai kapanojasi iš duobės, šalia vandeny nuvinguriuoja žaltys. Visos mintys apie nebaigtus darbus, rūpesčius dingsta kartu su gandro kalenimu, širdį užvaldo tobula gamtos harmonija. Ir susilieju su žeme ir oru. Ir neberūpi niekas, tik būti pasaulio dalimi...

Čiobrelių arbata su žemuogėmis

gabalėlio natūralios pievos

žiupsnelio žydinčių čiobrelių

žemuogių ant smilgos

truputis saulės

nuoširdumo

dėkingumo

ramybės

Kaip darau: pirmiausia išbraidau pievą ir prisirenku čiobrelių, kuriuos pabučiavo saulė. Su širdžiai mielu žmogumi lauke atsisėdusi lauke geriu užplikytą jų arbatą ir kalbu niekus :). Į puodelį įberiu šlakelį ramybės, visą, kiek turiu nuoširdumą, beriu žiupsnį dėkingumo. Žemuoges atiduodu laimingam mažam savo vaikui :)