Prieššventinis šokas arba kaip aš kepiau varškės apkepą...

Jau turbūt pasibaigus šventėms galiu tokius dalykus rašyti...

O buvo taip...

Mažoji M kokias tris dienas zyzė išketi varškės apkepą su padažiuku :) Mamai, žinoma, tai varškės, tai kiaušinių, tai laiko pritrūksta... Na, susiruošiau vieną kartą, jau kepsiu, viską susimaišiau, pradėjau plakti kiaušinių baltymus ir pabandžiau įjungti orkaitę... O siaube! Neveikia! Ką daryti? Panika neeilinė :) Susipyliau į skardą visą masę ir pradėjau vojažą per kaimynus, gal kas susimils, užjaus ir paskolins orkaitę... O dar šventės priešaky, dar planuojami pyragai, sausainiai ir visokios kitokios mėsiškos-nemėsiškos gėrybės... Viskas nuplaukė :(

Kaimynų (tų, iš kurių galiu tikėtis užuojautos) nė vieno namie neradau, pas kitus specialiai nėjau, nes žinojau, kad prašymo nesupras... Parėjau namo, nevilties apimta paskambinau didžiajam V. Spėkit, ką jis man pasakė? Ogi naktį buvo dingusi elektra, numušė orkaitės laikroduką, o jis ir yra atsakingas už jos įsijungimą! Tereikia nustatyti laikroduką, ir viskas bus geraiiiiii, viskas bus geraiiii :) Pasiėmiau viryklės instrukciją ir pabandžiau nustatyti tą kartais į neviltį varantį laikrodį. Didžiam savo džiaugsmui, galų gale įsijungiau viryklę ir iškepiau išsvajotąjį varškės apkepą su padažiuku.

Beje, už receptą dėkinga Ramunės močiutei. Tikrai puikus. Paprastas, bet efektingas...

Varškės apkepas

pusė kg varškės
4 kiaušiniai
2-4 šaukštai sviesto
2-3 šaukštai cukraus
2-3 šaukštai manų kruopų
pusė stiklinės grietinėlės
žiupsnis druskos
vanilės esencijos

Kaip darau: manų kruopas užpilu grietinėle, jos išbrinksta, kol visa kita paruošiu. Kiaušinių trynius išplaku su cukrumi, sudedu varškę, mažais gabaliukais supjaustytą sviestą, manų kruopas, supilu kelis lašus vanilės esencijos ir viską labai gerai ištrinu. Į šitą masę įmaišau išpkaltus baltymus ir sukrečiu ją į sviestu ir džiūvėsėliais pabarstytą skardą. Kepu 25-30 min. 175 °C orkaitėje.

Valgau su uogiene, grietine arba padažiuku (sviestas, grietinė, šlakelis pieno ir cukrus pakaitinami keptuvėje iki vientisos masės, vanilė čia irgi nemaišo).

Senas, 100+1 kartų patikrintas receptas.

Šventinis valgiaraštis

Visus su šventėmis :) Su praėjusiomis ir ateinančiomis, jaukiomis ir triukšmingomis, apšviestomis slėpininga žvakių šviesa ir akinamu fejerverkų lietumi. Su pasidalyta šiluma, su ramybe širdyje ir stebuklo laukimu... Su naujais pažadais, su skubėjimu ir atokvėpio akimirkomis...

Per pasiruošimo šventėms šurmulį šiemet vos nepamečiau savęs... Kai susizgribau, supratau, kad nieko daug nereikia, tik sudėlioti chaotiškas mintis, pvz., ką čia skanaus iškepus, ką sudėti į gražius šventinius lauknešėlius, kaip dar kitaip nei įprastai pagaminti silkę, į lentynėles ir tiesiog mėgautis palaimintu laukimu... Nuvelti kokią smulkmenėlę draugui, supakuoti skanumynus gardumynus bendradarbiams, pabūti drauge su esančiais ir prisiminti išėjusiusiuosius... Padėkoti tiems, kurie visada yra šalia ir pasirūpina, kad ant stalo būtinai būtų 12 valgių :) Susitaikyti ir nesinervinti dėl niekų, nusišypsoti ir užmigti savo vaikystės lovoje...

Ir nieko doro iš to mano kalėdinio valgiaraščio šiemet, tik šokoladinis pyragas pagal Nigellą (neišsigąskite, pyragas kepamas ne nuo pat filmuko pradžios, turėkite kantrybės palaukti arba tiesiog prasukite, jį dar aprašysiu čia), imbieriniai sausainiukai pagal Julią Vysockają (nuotraukoje - pagal Julią) ir Bri, keptas kalakutas pagal Arvi (ir nesijuokite, labai skanus ir ne namie keptas, svarbiausia, kad šeimininkė nenusivariusi nuo kojų, beje, puikus kepto kalakuto receptas yra čia), slyvos šokolade, šiluma, ramybė ir meilė artimui pagal mane pačią.

Slyvos šokolade

Didelis maišelis džiovintų slyvų (būna mažesni ir didesni, tai tas didesnis)
Gero konditerinio šokolado plytelė (250 g)

Kaip darau: šokoladą ištirpinu garų vonelėje (į puodą su vandeniu statau dubentšį su sulaužytu šokoladu ir jis labai gražiai sutirpsta. Svarbu, kad dubens dugną siektų tik garai, o ne verdantis vanduo). Slyvas nuplaunu, nusausinu ir pamerkiu į karštą šokoladą. Ištraukiu (tą geriausiai daryti su šaukšteliu), dėlioju ant kepimo popieriaus ir nešu į balkoną, kad sustingtų. Niekada nežavėjo pirktinės slyvos šokolade, bet tokios naminės – apsivalgymas.

Visiems - to paties paties didžiausio, labiausiai jūsų laukiamo stebuklo Naujaisiais metais :)

Spurgos iš vaikystės

„Ką tu dar šiandien darysi?“ – paklausė manęs didysis V, dėdamasis kuprinę naktinei pamainai. „Kepsi spurgas? Aš tai geriau pailsėčiau. Norėčiau kokias tris dienas nieko neveikti, kojas ištiesęs pagulėti...“ Ir išėjo dirbti tėvynės ir šeimos labui... Jis net neįsivaizdavo, kad pailsėsiu nerealiai... Visą vakarą kepsiu nepakartojamas vaikystės spurgas ir skaitysiu naują kulinarinę knygą, parašytą gerbiamos šaunuolės mamos, žmonos, žurnalistės, tinklaraštininkės ir tiesiog puikios virėjos Beatos.

O paskui abi su mažąja M nusiprausim, ji užmigs, o aš nauju įrašu papildysiu savo tinklaraštį, skaitysiu Laurą Sintiją Černiauskaitę, vis kokį mandariną sukrimsdama... Tiesiog rojus...

Varškės spurgos

pusė kg varškės
miltų kokie 10–12 šaukštų (tešla turi būti labai varškinė, minkšta)
3 kiaušiniai
keli šaukštai cukraus (kas mėgsta saldžiau – daugiau, kas ne – mažiau, man asmeniškai skaniau, kai pati spurga nesaldi, bet ant jos daug daug daug cukraus pudros)
1 a. š. kepimo miltelių (mama dėdavo rūgščia grietine ar kefyru nugesintos sodos, bet man patogesnis šis variantas)
saulėgrąžų aliejaus kepimui
cukraus pudros pabarstymui...
Anksčiau visada – šlakelis degtinės į tešlą, sako, padega spurgoms kepti, nepritraukia riebalo tada. Dabar vietoj to pilu savos gamybos vanilės esencijos.

Varškę patrinu su šakute, įmušu kiaušinius, supilu cukrų, dedu miltų ir kepimo miltelių, vanilės esencijos . Viską sumaišau, įkaitinu puode aliejų, šlapiomis rankomis formuoju nedidelius rutuliukus ir kepu, vis apversdama. Namai pilni vanilės kvapo, kaimynai būriuojasi prie durų, vaišinami netikėti svečiai, cukraus pudra dažoma iš lėkštės... Va taip...

Beje, spurgos ir visokie žagarėliai yra nedėkingi padarai...Kepi kepi, o parodyti nėra ką... Pas mamą namie virtuvė buvo su durimis, tai užsidarai, būdavo, ir neleidi visokiems prašalaičiams nebaigtų kepti žagarėlių vogti... Dabar nei pas mane, nei pas mamą virtuvėje durų nebėra, tai ir dingsta iškeptas gėris iš lėkštės, kol nauja partija aliejuje vartosi...

Supykusi ir norėdama nufotografuoti, paėmiau ir užmaišiau naują partiją tešlos :) Ir tik papildžiusi tinklaraštį atsiverčiau Beatos knygos psl. su spurgomis :) Mistika kažkokia...

Kas mano šaldytuve?

Ir man smalsu, kaip kiti gyvena, ir man įdomu, ką veikia vakarais užsitraukę užuolaidas. Kažkada vaikystėje mano mama sakė, jog jai geriausios akimirkos būdavo tada, kai jaunystėje važiuodavo namo autobusu per miestą ir stebėdavo vakarėjantį miestą ir užsižiebiančius langus. Ypač tuos, kuriuose nespėta ar nenorėta užsitraukti užuolaidų... Šiandien pati gyvenu be užuolaidų (tik su roletais, kurie iki galo retai kada būna užtraukiami), todėl priešais eančio namo gyventojams kartais būname kaip ant delno. Galim netgi vyno taurėmis pasveikinti vieni kitus, jei tik noro yra.
Šiandien leisiu įkišti nosį į savo šaldytuvą. Prisidedu prie Vyganto iš skaniai.lt iniciatyvos...

Apačioje – daržovės: morkos, trys porai (vis laukia bulvių ir porų sriubos laiko), marinuoti agurkai (naujas pvykęs receptas), vienas mažas čiliukas, jau apipjaustyta ir dabar labai reikalinga imbiero šaknis (dvi citrinos, 300–400 g lupto imbiero ir 500 g medaus (viską sutrinti, sumaišyti, bus litras) – mano panacėja šiuo metu.

Durų lentynėlėse – pomidorų pasta, pienas ir degtinė (jau kokie treji metai stovi ir laukia, laukia :), kiaušiniai, mielės, kokosų aliejus, pora tuno aliejuje skardinių.

Kameroje: pusė naminės vištos, faršo kokie trys gabalėliai (nupirkti greitam gaminimui, o atsidūrę kameroje), naminės varškės gabalėliai (nesuvalgėm visos iš karto iš kaimo parsivežtos, tada paprotino mane užšaldyti, ir tikrai, puikiai elgiasi atšildyta), žuvies upėtakio kepsneliai, mišinio šaltibarščiams (krapai, svogūnai, agurkas) indeliai, šaldyti krapai, bazilikas, kiškio taukų indelis (gerai gydant plaučių uždegimą), du geruliai gabalai šaldyto naminio sultinio (skubioms sriuboms, risottui).

Lentynose – kasdieniai produktai. Be sviesto ir grietinėlės niekada neapseinu, to gėrio visada turiu. Kietojo sūrio gabalėlis, brie, lašinių gabalėlis, net du indeliai majonezo (nesusitarę nupirkom), atitirpusi braškių uogienė, virta braškių su pelėsiu (vis neprisiruošiu išmesti), pašteto indelis, džiovinti pomidorai, petražolės iš sodo, rauginti kopūstai. Oi, dar faršo gabalėlis sriubai su mėsos kukuliukais. Planuoju šiandien išvirti.

Žodžiu, jei ateitų vaiko teisių apsaugos specialistai ir patikrintų šaldytuvą – tai pas mane nėra ko valgyti :( Nes nėra nei vakarykščių kotletų, nei dvi dienas puode valgytojų laukiančios sriubos, nei virtų bulvių...

Geriausias ir greičiausias valgis dabar, mokslo sezono metu – galabėlis elnienos dešros, prie viryklės džiūvančios lėčiau nei ji suvalgoma, ir spaghetti su pesto arba pomidorų pastos padažu (alyvų aliejus, česnakas, pora šaukštų pomidorų pastos arba keli – konservuotų pomidorų, raudonėlis, pipirai, druska, viskas į keptuvę iš eilės ir ant makaronų, mmmm su tarkuotu sūriuku).

O kas pas jus?..

Šiltas savaitgalis ir comfort food

Kažkas, primenantis vaikystę. Paprastas, naminis ir atsineštas iš tų dienų, kai tilpai po virtuviniu stalu. Man tai – su lupenomis virtos bulvės, užteptos sviestu ir pabarstytos druska, marinuota silkė su svogūnais, troškintais pomidorų padaže, kepta višta (ir dabar dar niekas taip skaniai neiškepa, kaip mama), burokėlių sriuba, bulviniai blynai, kugelis, cepelinai, bulvės su varške, naminis mėsos vyniotinis, troškinti kopūstai su bulvėmis, tradicinė bulvienė. Vasarą – šaltibarščiai kas antrą dieną, juodos duonos mekerys (dar vadinamas ubagiene) ir svogūnų laiškų salotos. Neturint laiko – namie rūkytos dešros ar kumpio gabaliukas su agurku, ant juodos duonos užteptas užkulo kąsnelis. Per šventes – mėsos gabalas, marinuotas mažiausiai parą ir keptas kartu su bulvėmis, kartais – kepta žąsis su obuoliais. Desertui – želė, žagarėliai, spurgos, kartais – meduolis arba kaimynės konditerės keptas tortas. Dar – indelis kondensuoto pieno, vogčiomis nugeriamas mažais gurkšneliais ir o, šventas naivume, tuščias slepiamas už šaldytuvo, kad šiukšlių dėžėje niekas nerastų... (deficitas juk buvo, iš Latvijos veždavo). Visi mes turim tokių prisiminimų. Kiekvienam savo. Mano vaikystės virtuvė toli nuo molekulinės virtuvės šedevrų. Savaitgalį paskyriau maistui, primenančiam vaikystę. Žinoma, jau su savo pakeitimais (visokiais alyvuogių aliejais, sojų padažais, citrinos žievelėmis :) Gerai kompanijai gaminau kiaulienos sprandinę su pievagrybių padažu ir orkaitėje keptomis bulvėmis. Desertui – naminis Napoleono tortas su vaniliniu kremu ir juodųjų serbentų uogiene. Orkaitėje keptų bulvių idėją pakuždėjo mano gerbiamas Oliveris. Sprandinės marinatas – mano fantazijos reikalas.

Kepta sprandinė su bulvėmis

2 kg sprandinei marinuoti reikės:
geros saujos grūstų juodųjų pipirų
daug kapoto česnako
rozmarino
čiobrelio
mairūno
raudonėlio
alyvų aliejaus
sojų padažo (geriau toks, kuriame mažiau druskos, naudoju Kikkoman, pirkau Maximoj, mačiau ir IKI)
druskos aštrumui – čili miltelių (aš barsčiau Piri Piri prieskonius iš Portugalijos, kuriuos parvežė lauktuvių ta pati gera kompanija, ten su jais, sakė, nuostabai aštrūs viščiukai kepami)

Kaip marinuoju: mėsą subadau, prikemšu į skylutes ir ne tik ten česnakų, įtrinu mėsą pipirais, visomis tomis žolelėmis (po gerą saują mairūno, raudonėlio, kiek mažiau – čiobrelio, rozmarino), pabarstau magiškais Piri Piri dėl aštrumo, sumaišau aliejų su sojų padažu (dvi dalys aliejaus, dvi dalys sojų padažo) ir ištrinu šiuo marinatu mėsytę. Įdedu į kepimo rankovę, užrišu ir palieku marinuotis per naktį. Druska pabarstau tik prie kepimą. Kepu 200 °C orkaitėje 1,5 val., prieš kepimo pabaigą atidarau maišą ir apskrudinu.

Bulvėms pagal Oliverį reikės

bulvių
mažų morkyčių (originale – dar ir petražolių šaknies)
česnako
rozmarino
grūstų pipirų
citrinos žievelės
alyvų aliejaus (pagal originalą – paukštienos taukų)
druskos

Kaip gaminu: apverdu bulves ir morkas, keptuvėje alyvų aliejuje apkepu česnaką ir rozmariną, supilu aliejų su česnakais ir rozmarinais į skardą, sukrečiu apverstas bulves ir morkas, išmaišau, kad aliejumi ir rozmarinais pasidengtų, pabarstau druska, pipirais, užtarkuoju citrinos žievelės ir pašaunu į orkaitę kokiam pusvalandžiui, kad gerai apskrustų (kepdama dar pašlakstau kepamos mėsytės sultimis). Originalą pernai buvau radusi youtube tą laidos Jamie at Home ištrauką Roasted Garlic Potatoes, dabar nerandu. Jei rasit, neišsigąskit, ten iš pradžių ilgokai kalba apie žąsis ir kalakutus Kalėdų stalui.

Ilgokas įrašas išėjo, bet pasitreniruoti prieš Kalėdas kepti šį gėrį apsimoka. Beje, kepsnys skanus ir šaltas.

Miltų ir mielių terapija

Netikėtumai grūdina. Išmoksti prisitaikyti prie situacijos. Sugebi reaguoti tinkamai. Imi viską vertinti iš šalies ir nebebijai, kad netikėta situacija išves iš pusiausvyros. Puikiai išmoksti pasislėpti.

Keistas jausmas, kai žmogus atiduoda dalį savęs. Dar keistesnis, kai tos dalies negali priimti taip, kaip jis to norėtų. Tada atleidi sau už mintis, kurios sukasi tavo galvoje, ir eini tolyn, stengdamasi, kad tavęs nepastebėtų. Pabandai užsimaskuoti rudeninių lapų krūvoje. Arba už miltų debesies virtuvėje. Tada, kai man keista širdyje, mano virtuvėje visada sninga. Ir kvepia mielėmis.

Grissini (duonos lazdelės)

623 g miltų
397 g vandens
6,5 g (2 t.) sausų mielių
9 g (1,5 t.) druskos
2 v. š. alyvų aliejaus
Pabarstymui – juodgrūdės, rupi jūros druska ir grūsti pipirai.

Kaip dariau: miltus, mieles, druską sumaišau viename dubenyje, vandenį ir alyvų aliejų – kitame. Vientisa srovele pyliau skystį į sumaišytus birius ir minkiau. Šį kartą bandžiau taip :) Minkiau tol, kol tešla nebelipo prie rankų, pasidarė glotni, elastinga. Pavyko puikiai. Palikau uždengtą šiltoje vietoje, kad pakiltų dvigubai. Apie dvi valandas vonioje ant rankšluosčių pastovėjo. Patikrintas metodas – skersvėjų nėra, rankšluosčiai ant gyvatuko šilti – tikras rojus mielinei tešlai. Kai pakilo, padalijau į keturias lygias dalis ir formavau lazdeles.

Formavimas: iš kiekvienos dalies iškočiojau po didelį ploną blyną, supjausčiau juostelėmis, tada juostelę perlenkiau per pusę ir susukau kaip virvelę. Ilgis – kaip skardos išilgai, gali užsilenkti. Kepant truputį gali sutrumpėti, tai bus kaip tik. Man asmeniškai – kuo ilgesni, tuo skaniau. Pabarsčiau kiekvieną prieš sukdama pabarstukais (tik druskos nepadauginkite, nes tešla ir taip sūroka), aptepiau kiekvieną lazdelę alyvų aliejumi ir – į orkaitę.
Kepiau 170–180 °C orkaitėje įjungusi ventiliatorių ant kepimo popieriaus 25–30 min. Galima ir be, bet taip įpratusi esu. Atvėsinau ant grotelių.

Išeina 4 didelės skardos lazdukių. Po 16 kiekvienoje.
Laiko užima daug. Gali daug ką apmąstyti. Netgi pusę savo gyvenimo. Galima pusę porcijos kepti, jei peno mąstymui mažiau...

Už receptą dėkoju Laukinėms mielėms.

Kibinai su kaimyniška gaidele

Mane stebina žmonių susvetimėjimas... Vakare neprisibelsi į kaimyno duris (ypač jei laiptinėje nedega šviesa), pagalbos iš praeivio gatvėje vargu ar beverta tikėtis. Dar skaudžiau, kai dėl kažkieno ambicijų, pavydo, nesusikalbėjimo pradeda trūkinėti ilgus metus puoselėti giminystės saitai... Baugu pasidaro tuomet, kai kaimynas nebepažįsta kaimyno, kai geriausia, ką gali padaryti žmogus žmogui, belieka tik gerklės perkandimo vienas kitam atvejai.

Mielieji, bet būna ir kitaip. Žinau, nes pati stengiuosi gyventi kitaip. Kiekvieną rytą išeinu iš namų pasakiusi sau, kad nors vieną gerą darbą padarysiu, kad nors vieną gerą žodį pasakysiu, kad nors vieną gerą akimirką parsinešiu su savimi namo. Tam reikia tiek nedaug, tik vieno vienintelio – noro. Jei visi taip galvotų, pasaulis būtų gražesnis...

Kibinai

Tešlai
1 kg miltų
450g margarino kepimui Eve
3 kiaušiniai ir 1 baltymas
200 g grietinės
žiupsnis druskos

Įdarui
500 g liesesnės kiaulienos faršo
500 g jautienos faršo
50 g margarino
3 didesni svogūnai
druskos
pipirų
čiobrelio
raudonėlio
daug mairūno

Patepimui – trynio ir šlakelio pieno plakinys

Kaip dariau: nusižiūrėjau iš jutubės :) Tik mėsos nekapojau, nes laiko neturėjau.
Tešla: į miltus su žiupsniu druskos sutarkavau margariną, supyliau išplaktus su grietine kiaušinius, išminkiau tešlą ir, suvyniojusi ją į maistinę plėvelę, įdėjau porai valandų į šaldytuvą.
Kol tešla šalo, pasidariau įdarą ir dar spėjau suslėgti tinginį :)

Įdaras: sumaišiau faršus, įdėjau margariną, subėriau sukapotus svogūnus, druską, grūstus pipirus, žoleles. Primygtinai rekomenduoju mairūną. Tik jokiu būdu ne Vegetą, kaip tame recepte... Beje, galie mėsą ir kapoti, tada bus arčiau originalo.

Procesas: iškočiojau blyniukus, dėjau įdarą ir užlanksčiau kaip virtinukus. Patepiau kiaušinio plakiniu ir palei lenkimo liniją pradūriau po dvi skylutes kiekviename kibine, kad kepant susikaupę garai išeitų. Kepiau 25 min. 200 °C orkaitėje įjungusi konvekcinį režimą.
Iš šito kiekio man išėjo 39 kibinai (kam reikia tiksliai, vienam kibinui buvo skirta 50 g tešlos ir 39 g mėsos). Kitą sykį kepsiu ant kepimo popieriaus, nes skardą grandyti – menkas malonumas.

Šiais pavaišinau kaimynus, dalyvavusius rudeninėje lapų grėbimo talkoje. Buvo smagu žiūrėti į išplėstas jų akis... Pasirodo, būna ir taip. Tą vakarą, valgydami kibiną, jie sudalyvavo slaptame bendrystės su kaimynais rituale :) Ačiū jiems...