Karštas šokoladas (tikrai ne kakava)

Seniai ieškojau karšto šokolado recepto. Tokio tikro, tiršto, kad net suliptų viskas iš malonumo geriant. Radau. Ačiū Dautartei, blogo Šaukštu ir šakute šeimininkei, kad išpildė mano svajonę...

Karštas tikras šokoladas

150 g šokolado (geriau konditerinio, o jei tokio nėra, tada tokio, kuriame kuo daugiau kakavos)
1 valg. š. rudojo cukraus
1 valg. š. sviesto
2 valg. š. kakavos miltelių (ne tirpios, o tos tikrosios)
mažytis žiupsnelio druskos
Riebesnio pieno arba grietinėlės

(Jei geriu rudenį ir žiemą, dedu čili pipiriuką, jei geriu pavasarį ar vasarą, dedu vanilės arba apelsinų esencijos).

Gilesnėje keptuvėje ištirpdžiau sviestą, supyliau cukrų, kakavą, sudėjau sutrupintą šokoladą ir kaitinau ant labai mažos ugnies iki vientisos masės. Šioje vietoje man nepasisekė išgauti vientisos masės, viskas sušoko į vientisą gabalą, bet neišsigandau, po truputį į puodą pyliau grietinėlę ir tirpdžiau tą gabalą. Betirpdydama įbėriau druską, įlašinau kelis lašus apelsinų esencijos. Toliau pyliau grietinėlės tiek, kol gavau norimo tirštumo gėrimą. Svarbu nuolat maišyti, kad neliktų gumuliukų. Po kiekvienos skysčio dozės gerai išmaišyti. Kas kurį laiką paragauti, jei ko trūksta pridėti. Kai pasiekiau savo tobulumo viršūnę, nuėmiau nuo ugnies, įsipyliau į puodelį ir mėgavausi. Mmmmmmmmm.

Liko nemažai. Kiek gi jo išgersi per vieną kartą. Kitą rytą pakaitinau likusį, atskiedžiau pienu, pakaitinau, supyliau į termosą ir nunešiau į darbą, kad kitiems padalyčiau džiaugsmo akimirkų.

Seniau kaštą šokoladą be šokolado virdavau, tik su kakava, cukrumi „Demerara“, čili ir 10 proc. grietinėle, tik receptas kažkur nusimetė. Kiek atsimenu, tris šaukštus kakavos ir tris šaukštus „Demerara“ cukraus sumaišydavau gilesnėje keptuvėje, supildavau grietinėlę (pusę litro) ir kaitindavau maišydama, kad masė vientisa pasidarytų. Įmesdavau dar čili. Neblogas variantas, kai karšto šokolado norisi, o namie nėra juodojo šokolado plytelės. Tik prieš geriant nereikia pamiršti nukošti, kad čili pasiliktų sietelyje.

Kvepia vanile...

Vanilė – prieskonių karalienė. Kaip šafranas – karalius. Bet šį kartą ne apie pasakas, princus ir pilis, o apie vanilę...
Kai trečią kartą užėjusi į „Rūtą“ (čia konditerijos fabrikas, jeigu ką, ir jų firminė parduotuvė, kurioje galima gauti šokolado laužo ir kitokių reikalingų dalykų) neradau vanilės ekstrakto, supykau ir ant jų, ir ant savęs. Labiau ant savęs, žinoma, už tinginystę. Juk namie spintelėje ilsisi net septynios vanilės lazdelės, iš kurių galima pasidaryti puikų gaminį, tereikia tik degtinės. O to gero pas mane tikrai yra, nes niekos jos negeria, o vis kas nors atsineša :)

Vanilės esencija (arba kaip suvartoti degtinę, jei jos negeri)

Stiklinė degtinės
Trys vanilės lazdelės (perpjautos per pusę, bet ne iki pat galo)
Gražus buteliukas (tokios talpos, kiek degtinės)

Taigi. Perpjauname išilgai vanilės lazdeles (reikia palikti paskutinį centimetrą neperpjautą), sudedame jas į gražų buteliuką (čia kad estetinį pasigėrėjimą kaskart paėmus jaustumėme) ir užpilame degtine, kad apsemtų. Užsukame, paplakame 30 sekundžių ir pastatome tamsion vieton, kad pritrauktų. Laikome tiek, kiek galime (nuo trijų iki aštuonių savaičių), nepamirštame vis suplakti. Kuo ekstraktas tamsesnis, tuo stipresnis. Kažkur girdėjau trijų taisyklę (laikyti tris savaites, kas tris dienas po trisdesdešimt sekundžių plakti). Bandykite, aš tai nepažadu, nes galiu kokį trejetą praleisti. :) Naudokite kepiniams, desertams visokiems. Gerti vienos nepatariu :)
Vanilės ekstrakto gaminimo procesas su paveikslėliais ne mano, bet jį rasite čia.

Tiesa, degtinė pas mus kaip pereinamasis prizas – kažkada mums atnešta, gali netyčia atsidurti ir ant jūsų stalo :) Labai nepykite, jei taip atsitiks :)

Pollo alla cacciatora

Kažkada seniai, kai namie dar neturėjau interneto ir tik tik buvau pradėjusi domėtis Italijos virtuve, radau neblogą puslapį. Likdavau po darbo, kad galėčiau jame panaršyti, o tada paleisdavau savo vaizduotės galias ir plaukdavau Viduržiemio jūros pakrantėmis, kilau į Šiaurės Italijos kalnus, klajojau vidurio Italijos peizažuose, kepiau kaitrioje Pietų Italijos saulėje. Įsivaizdavau kiekvieno Italijos regiono kvapą. Tai va, labai neblogas puslapiukas visiems, susidomėjusiems Italijos virtuve, kuri tokia pat įvairi ir be pabaigos, kaip ir jos žmonės... Vieną receptą iš ten nusižiūrėjau, ir jis tapo vienu mėgstamiausių ir greičiausių patiekalų, kai norisi vištienos, bet tingisi ją kepti orkaitėje :)

Pollo alla cacciatora (medžiotojų viščiukas)

1 kg viščiuko, 4 šaukštai alyvų aliejaus,
1 maža morka, 1 trumpas saliero stiebas, 1 svogūnas, vienas didesnis pomidoras (nuluptas, be sėklų, pjaustytas labai mažais kubeliais), 1 lauro lapas, 2–3 kadagio uogos, žiupsnis rozmarino, žiupsnis šalavijo (galima šviežio, galima džiovinto), 1 stiklinė balto sauso vyno, keli išmirkyti džiovinti grybai (dėl intensyvesnio miško skonio), 4–5 česnako skiltelės, naminio vištienos sultinio arba vandens (troškinimui), druska, pipirai

Nuplaunu ir nusausinu vištienos dalis (man skaniausia blauzdelės ir krūtinėlė), jas pasūdau. Salierą, morką supjaustau smulkiais šiaudeliais, svogūną į keturias dalis, česnakus suspaudžiu peiliu, sumetu į įkaitusį alyvų aliejų. Kai daržovės suminkštėja, bet ne apskrunda, dedu suspaustas peiliu kadagio uogas, rozmariną, šalaviją, lauro lapą, pipirų, gerai druska pabarstytus vištos gabaliukus ir apskrudinu juos iš abiejų pusių ant stipresnės ugnies. Tada supilu stiklinę vyno, o kai vynas išgaruoja, sudedu grybukus, pomidoro gabaliukus ir troškinu gerą pusvalandį ant vidutinės ugnies, po truputį pilu sultinį arba vandenį. Baigiant gaminti skysčio neturi būti likę, tik tirštas padažiukas.

Šį kartą dariau be pomidoro, nes neturėjau... Išėjo skaniai. Patariu negadinti šio patiekalo jokiais ryžiais, makaronais, bulvėmis ir kitais garnyrais. Skaniausias jis su šviesia itališka duona, geriausia – kepta namie :) Recepto originalas.

Mano vaikystės kiaušinienė

Kartais sekmadienio rytais pasilepinu vaikystės kiaušiniene. Labai panašia į tą, kurią kepdavo mano močiutė, tik pagal Gordoną Ramsay :) Nes močiutės variantu kepant laaaabai prikepa indas, kuriame ją gaminu, juk be jokio riebaliuko kepdavo, tik su pienu... Virtuvės virtuozas Ramsay deda sviesto ir jokio pieno, bet galutinis rezultatas – beveik vienodas, tik puodų nereikia gramdyti. Bet svarbiausia – primenantis močiutę Liusę. Beje, močiutė kiaušinienę kepdavo už mane jaunesnei pusseserei, o aš stovėdavau šalia ir laukdavau savo porcijos :)

Močiutės Liusės (labiau nostalgija) ir Gordono Ramsay (labiau realybė) kiaušinienė

50 g sviesto
2 kiaušiniai
1 šaukštas grietinės
Galima dar svogūnų (tų labai smulkių)

Sviestą supjaustau mažais gabaliukais, įmetu į šaltą keptuvę, įmušu du kiaušinius, tada dedu ant vidutinės ugnies ir nenueinu: maišau, maišau, kol sviestas ištirpsta, vėl maišau, kol traukti kiaušinį pradeda, tada nukeliu nuo ugnies, bet vis maišau, vėl užkeliu, maišau (šį kiulnojimo ir maišymo procesą galima kartoti du–tris kartus). Kai kiaušinis jau beveik visai sutrauktas, nuimu nuo ugnies, įdedu šaukštą grietinės, gerai išmaišau, kad ji tolygiai pasiskirstytų, pabarstau pipirais ir druska. Druską berkite tik pagaminę, nes jei anksčiau įbersite, vandens atsiras, o tai skonio nepagerina. (Va dabar galima ir svogūnų laiškus dėti, jei norite.) Valgau su skrudinta duona, salotomis ir visokiomis kitokiomis gėrybėmis.

P.S. Močiutė išplakdavo kiaušinį su pienu ir tą masę kaitindavo ant garų vonelės... Neatsimenu, ar dėdavo sviesto... Gal kokią kruopelytę, bet tai būdavo skaniausia močiutės kiaušinienė. Niam.

Penkių lietinių receptas

Blynus nelabai mėgstu, bet turiu vieną receptą, kuris mane gelbėja (ir, beje, labai skanūs blynai būna) sekmadienio rytais, kai tėtis žaidžia krepšinį, mergina reikalauja valgyti, o aš noriu pasimėgauti tomis ramiomis sekmadienio ryto akimirkomis su puodeliu arbatos... Be to, rytoj juk Užgavėnės, tikriausiai irgi kepsiu... Receptas geras tuo, kad visada žinai, kokį kiekį blynų pavyks iškepti. Norma – 5–6 blynai, kurie dingsta iš karto, nė vieno nelieka rytojui :)

Penkių lietinių receptas

100 g miltų
300 ml pieno
50 g sviesto
1 kiaušinis
1 trynys
Žiupsnelis druskos
2 a. š. cukraus (galima ir vanilinio), jei norite saldžius kepti (tokius aš dažniausiai kepu)

Sviestą ištirpinu, atvėsinu. Į persijotus su druska miltus (visada sijoju, bet ką darydama), įpilu išplaktą kiaušinį ir trynį, paplaku, įpilu tirpintą sviestą, vėl paplaku, po truputį pilu pieną, kol supilu visą. Tada visą mišinį gerai išplaku ir palieku pusvalandžiui, kad prisirptų. Tiesa, jei kepu saldžius blynus, nepamirštu cukraus įpilti. Tik nepilkite karšto sviesto, gali kiaušinį sutraukti, tada teks viską lauk išpilti... Buvo kartą man taip, nepalaukiau, kol atvės.
Iš šios normos išeina 5–6 lietiniai, nelygu keptuvė. Mergina suraito tris iš karto, ypač tada, kai jie patiekiami su trinta šaldytų braškių uogiene. Ir aš valgau, nes labai skanūs :) Rytoj ir nuotrauką saldžių įmesiu, nes turiu tik su pelėsiniu sūriu...

Balta ir raudona (panna cotta)

Kažkada galvojau, kad panna cotta – neįgyvendinama svajonė. Šis pieno spalvos desertas varė mane iš proto kavinėse, nes labai jau skanus. Dabar tik juokas ima. Sunkiausia proceso dalis – sustingusį išimti iš formelių, todėl kartais darau desertiniuose indeliuose ir valgau tiesiai iš jų :) O geriausia šį desertą šaldyti silikoninėje keksiukų (mafinų) kepimo formoje, iš jų geriau išsiima, ypač jei dugną palaikai karštame vandenyje. Tik paklausykite patarimo – jei masę pilsite į silikoninę formą, geriau ją padėkite ant padėklo, kuris tilptų į šaldytuvą, nes kitaip nenunešite nuo stalo iki šaldymo vietos :). Beje, panna cotta lietuviškai – virta grietinėlė.

Panna cota

120 ml pieno
10 g. želatinos
200 ml grietinėlės (32 proc.)
3 a. š. cukraus
1 a. š. vanilinio cukraus
Žiupsnelis cinamono
Tarkuota citrinos žievelė

Piene išbrinkinu želatiną, į puodą supilu grietinėlę, cukrų (ir paprastą, ir vanilinį), cinamoną ir tarkuotą citrinos žievelę. užvirinu ir leidžiu pairti kokias 5 min. supilu piene brinkintą želatiną ir pakaitinu, kol ištirps.

Dabar liūdniausia vieta – reikia tą masę plakant atvėsinti. Aš darau taip: supilu tą masę į metalinį dubenį, įstatau jį į kriauklę, pripiltą šalto vandens, ir plaku, keičiu vandenį šaltesniu ir vėl plaku, vėl keičiu vandenį šaltesniu ir vėl plaku (na, kokius 5 kartus tą patį pakartoju). Plakti reikia tol, kol pradės tirštėti. Manau, to reikia, kad sustingusi masė vientisesnė būtų. Pradėusią tirštėti masę supilstau į formeles ir pastatau šaltai, kol sustings (apytiksliai tai trunka 4–5 val., bet dažniausia palieku per naktį).
Panna cottos recepto šaltinis – žurnalas „Virtuvės paslaptys“ (2008 m., Nr. 3)

Padažas – dar viena paslaptinga panna cottos dalis. Jį glima daryti iš bet kokių uogų, net šokolado, bet tada bus labai saldu. Jis turi būti tirštas, panašus į kisielių. Siūlau gana tradicinį vyšnių padažą, kurį kartais padarau prie blynų. Jo receptą labai seniai pamačiau per TV laidą
„Labas rytas“, ten jį vadino „Juodojo miško blynų“ padažu, bet proporcijas užmiršusi darydavau iš akies. Šį laaaaabai skanų padažą man priminė ir iki tobulumo detaliai aprašė Šeimininkė iš didžiosios raidės Irina iš Edimdoma.ru forumo. Beje, šį padažą ji kaip pertepimą deda į tortą „Schwartzwald“ (liet. juodasis miškas).

Juodojo miško padažas

1 pakuotė šaldytų vyšnių
2 a. š. krakmolo
Cinamono lazdelė
Cukraus pagal skonį (dedu 2–3 v. š.)
Vanduo

Šaldytas vyšnias atšildau, sultis nupilu. Jei sulčių nėra 250 ml, įpilu vandens (tiek, kiek reikia iki 250 ml). Sultis, vyšnias, cukrų ir cinamono lazdelę sudedu į nedidelį puodą, užverdu, įpilu krakmolą, išmaišytą su 2 v. š. vandens, paverdu nuolat maišydama 1 minutę. Atvėsinu, išimu cinamono lazdelę ir valgau su panna cotta. Arba su blynais. Arba vieną. :)

Paprastų paprasčiausias obuolių pyragas

Šiandien namie tikrai kvepia vanile ir cinamonu... Kepiau obuolių pyragą, apie kurį vienu metu priminė ir bendradarbė, ir Pragaro virtuvės šeimininkė :) Mano nuomone, bendradarbei nepavyko (nepilną receptą gavo iš kaimynės), todėl pažadėjau jai iškepti savąjį, beje, nelabai kuo besiskiriantį nuo Pragaro virtuvės šeimininkės varianto.

Obuolių pyragas „Paprasčiau nebūna“

Receptas – dvigubai normai ir didesnei skardai aukštais kraštais (maniškė - 37*29*5 cm)

Dvi stiklinės miltų
Dvi stiklinės cukraus (jei saldūs obuoliai, užtenka vienos)
Dvi stiklinės manų kruopų
Beveik 250 g sviesto
Du nubraukti a. š. kepimo miltelių (galima ir be jų)
9 didesni obuoliai (geriau - rūgštesni ir sultingesni)
Cinamono, vanilinio cukraus

Miltus, cukrų, manų kruopas ir kepimo miltelius sumaišau, obuolius nulupu ir supjaustau griežinėliais. Kepimo skardą iškloju kepimo popieriumi, ją patepu sviestu, nepagailiu. To reikia, kad pyrago apačia paskrustų. Pilu į skardą dvi stiklines birios masės, dedu pusę pjaustytų obuolių, juos pabarstau vaniliniu cukrumi ir cinamonu, tada vėl pilu dvi stiklines birios masės, sudedu likusius obuolius ir vėl pabarstau vaniliniu cukrumi ir cinamonu. Viską baigiu paskutinėmis dviem stiklinėm birios masės, ant jos užtarkuoju beveik visą pakelį sviesto (jo reikia tiek, kad padengtų visą to kūrinio paviršių. Kepu apie 45 min. iki 200 laipsnių C įkaitintoje orkaitėje. Valgau vieną, su plakta grietinėle arba su vaniliniais ledais. Paprastumas ir skanumas neišpasakytas.