Blankiai violetinė

Kai vasara pačiame žydėjime, kai kaitra svilina galvą net per baltą kepurę, kai žemė alsuoja karščiu, laikas į mišką aviečiauti. Arba į sodą. Arba į turgelį pas bobutes. Vaikystėje su tėvais važiuodavome aviečiauti į jiems žinomas proskynas. Ant kaklų pasikabinę kaniukus varžydavomės, kas greičiau jį pilną pririnks. Ir gindavomės nuo uodų, sparvų visokių, ir kasydavomės uodų sukandžiotus ir virvės nutrintus kaklus. Grįždavome sukandžioti, bet pilnais kibirėliais. Tada virtuvėje ant stalo plonu sluoksniu papildavome avietes, namai iš karto pakvipdavo tokia neapsakoma saldybe... Mama iš karto maišydavo tešlą blynams, mes aplink stalą laukdavome pasirodant vabalų, kirmėliukų ir skruzdėlių visokių. Aviečiavimo vakarą visada iš dantų krapštydavome sėklytes, likusias nuo vakarienės – šviežiai išvirtos aviečių uogienės su blynais.

Jos man pačios pačiausios uogos. Valgau jas šaldytas, trintas, uogienė visada dingsta akimirksniu, nespėju net suprasti, ar stiklainis buvo atidarytas, ar ne :) Gaila, šiemet ne aviečių metai. Kai birželį lijo, jos labai žydėjo, paskui užmezgė gražiais dideles uogas. Pradėjo sirpti ir staiga karščiai... Susitraukė, susiraukšlėjo, pajuodo vargšės... Uogienei turbūt neužteks, tad gražesnių vis pasiskinam valgymui. Ir vakarienei su blynais, bet ne su uogiene, o aviečių kremu (curd).

Aviečių kremas (curd)

1,5 stiklinės aviečių
2 š. citrinų sulčių
0,5 puodelio sviesto
3 š. cukraus
4 dideli kiaušiniai

Kaip darau: smulkintuve sutrinu avietes su citrinų sultimis ir nukošiu per sietelį (arba per marlę). Taip reikia pririnkti pusę puodelio aviečių sulčių. Keptuvėje ant vidutinės ugnies ištirpinu sviestą, supilu aviečių sultis, cukrų ir išplaktus kiaušinius. Sumažinu ugnį ir nuolat maišau iki pradeda tirštėti. Kai sutiršėja, atvėsinu, uždengiu plėvele, ir į šaldytuvą. Į stiklainį sudėtą kremą šaldytuve galima laikyti savaitę. Valgau su blynais (lietiniais ir nebūtinai), naudoju pyragams, tortams pertepti, pyragėliams užpildyti.

Citrinas spaudžiant daugiau sulčių būna iš kambario temperatūros citrinų. Žievelė nusilupa geriau nuo atšaldytų :)

Receptą radau čia. Originale dar yra nurodyta 4 lašelius raudonos spalvos kulinarinių dažų įlašinti dėl spalvos, bet aš nedėjau. Neturiu, o ir jei turėčiau, turbūt nedėčiau. Be jų šio kremo spalva gal ir blankesnė, bet skonio tai nelemia.

Itališkai...

Vakar pasikasiau šviežių bulvių ir šiandien eidama namo buvau tikra, kad išvirsiu jas su lupenomis, pasidarysiu kastinio (naminė grietinė šaldytuve laukia nesulaukia savo laimės valandos), pabarstysiu krapukais, dašiu ir skaniai suvalgysiu... Net skonį jutau ir bandžiau prisiminti, kuriame segtuve guli Rūtos mamos kastinio receptas, bet staiga į pašonę tarsi kas kumštelėjo: „Kai grįši, jau bus beveik naktis, kokios dar bulvės?..“ Tuomet prigriebiau gabaliuką mozzarella tipo sūrio ir parėjusi namo sumeistravau tikrą itališkos klasikos šedevrą. Tikri naminiai pomidoriukai iš šiltnamio, itališkas alyvuogių aliejus ir saule alsuojantys citrininio baziliko lapeliai iš savos prieskonių lysvės... Esu tikra, kad valgydama murkiau iš malonumo. Gerai, kad niekas niekas negirdėjo :)

Insalata Caprese, arba tricolore pagal Italijos vėliavos spalvas :)

Du nedideli pomidorai
Vienas rutuliukas mozzarella tipo sūrio (mažo vaiko kumščio dydžio)
Baziliko lapeliai
Jūros druska (stambi)
Šviežiai grūsti pipirai
Alyvuogių aliejus (ypač tyras, pats geriausias, kokį turit, tas, kuris neskirtas kepimui :)
Keli lašai balzaminio acto (geriau tikras itališkas, o jei tokio nėra, tada geriau visai nepilti, sugadinsit, bus per daug rūgštu)

Kaip darau: pomidorus ir mozzarella supjaustau griežinėliais, sudedu ant lėkštės pramaišiui, pabarstau druska, pipirais, užberiu baziliko lapelių, apšlakstau alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu. Valgau. Mmmmmmmmmmm...

Alyvuogių aliejus :) Kvepia žaluma, skonis turi obuolių, ką tik nupjautos žolės, drėgnos žemės po vasaros lietaus natų. Jo butelis su italais iš Lacio regiono (centrinės Italijos, jam priklauso ir Roma) išmainytas į lietuvišką skilandį vienoje tarptautinėje mugėje. Taupomas, vartojamas tik ypatingomis progomis :)

Vasaros gaiva

Tas mano pavadinimas tai nei į tvorą nei į mietą, kai už lango termometras saulėkaitoje rodo 45 laipsnius Celsijaus. Mano virtuvėje viryklė nekaičiama net pieniškai makaronų sriubai, nes toje virtuvėje - 32 laipsniai karščio. Darbe - panašus pragaras: kabineto langai saulės atakuojami nuo 11 iki 15 val. Skersvėjo beveik jokio. Koks dar darbas tokiomis sąlygomis. Sekmadienį kefyro negalėjau gauti keturiose miesto parduotuvėse, kitose dviejose radau po vieną užsilikusį pakelį. Tauta bando gelbėtis valgydama šaltibarščius. Mano gelbėjimo ratas iš karščio jūros – vaisiniai ledai, arbūzai, vanduo. Visokio skonio vanduo. Nuo paprasčiausio su citrina iki dar neįprasto su agurkų griežinėliais.

Gaivusis vanduo

Keli variantai iš žurnalo „Virtuvės paslaptys“, kuriais pasinaudoju:

Mėtų lapeliai, citrina, cukriukas + vanduo
Arbūzo rutuliukai + vanduo
Meliono rutuliukai + vanduo
Braškės per pusę pjautos + vanduo
Serbentai + vanduo
Ananasas + vanduo
Apelsino, greifruto griežinėliai + vanduo.

Citrina tinka ir geltonoji, ir žalioji. Be mėtų, galima šalavijų, bazilikų, melisų lapelius dėti, tik visus juos reikia prieš dedant šiek tiek patrinti tarp pirštų.
Meliono ir arbūzo vanduo greitai pradeda rūgti, jei ne šaldytuve stovi.
Visą tą vandenį galima ir su ledukais, ir be ledukų gerti. Žinoma, kad labiau gaivina šaltesnis.

Va čia mano pamėgtas aštrokas ir gerai gaivinantis laimo sulčių gėrimas.

Beje, čia yra ir dar nebandytas aštrus gaivumos kokteilis su čiliukais. Reiks kada pabandyti.

Labai skanus tradicinis citrininis limonadas, kurio du litrai šiandien stovi šaldytuve.
Kaip aš jį darau:
viena citrina griežinėliais
2 l vandens
3-4 citrinų sultys
pusė stiklinė cukraus

Ir tas aqua de pepino labai geras turėtų būti, bet dar nebandžiau.

Ir dar džiovintas avietes, mėlynes ir braškes užpilu verdančiu vandeniu, tada atvėsinu ir į šaldytuvą.

Pamenu, dar seniau šaltą arbatą darydavau: juodą su vaisių gabaliukais užplikau, nukošiu, įdedu cukraus, citrinos (mėgstu daugiau), atvėsinu, ir į šaldytuvą.

O dabar tai geriausiai eina vanduo su citrinos griežinėliu. Ir greita, ir gaivina gerai. Pusę citrinos mažais gabaliukais supjaustau, į litro talpos butelį sumetu, užpilu vandeniu ir gurkšnoju darbe per visą dieną. Dar kartais truputį cukriuko įberiu, kad širdžiai saldžiau būtų.

Neiškepkit.

Kvepia čiobreliais ir žemuogėmis

Tobulas birželio sekmadienis. Stebiu tingiai smilga ropojantį vabalą, baltas debesų pūkas dengia kraštelį saulės. Žiogai čirpia kaip pašėlę. Oras net virpa iš pasitenkinimo: tiek kvapų ir dūzgimo, gyvybės aplinkui. Sraigė lėtai kapanojasi iš duobės, šalia vandeny nuvinguriuoja žaltys. Visos mintys apie nebaigtus darbus, rūpesčius dingsta kartu su gandro kalenimu, širdį užvaldo tobula gamtos harmonija. Ir susilieju su žeme ir oru. Ir neberūpi niekas, tik būti pasaulio dalimi...

Čiobrelių arbata su žemuogėmis

gabalėlio natūralios pievos

žiupsnelio žydinčių čiobrelių

žemuogių ant smilgos

truputis saulės

nuoširdumo

dėkingmo

ramybės

Kaip darau: pirmiausia išbraidau pievą ir prisirenku čiobrelių, kuriuos pabučiavo saulė. Su širdžiai mielu žmogumi lauke atsisėdusi lauke geriu užplikytą jų arbatą ir kalbu niekus :). Į puodelį įberiu šlakelį ramybės, visą, kiek turiu nuoširdumą, beriu žiupsnį dėkingumo. Žemuoges atiduodu laimingam mažam savo vaikui :)

Susitaikymo karis

Jau labai seniai rašiau... Visko per tą laiką buvo: mokiausi, dirbau, rašiau, tapiau, bėgau, klupau, stojausi ir vėl toliau ėjau, džiaugiausi ir verkiau... Šiandien pagaliau pabandžiau sustoti, bet kol kas nelabai pavyksta. Pagreitis įgautas, dabar judėjimas tik iš inercijos, liūdesio ženklu pažymėtas (mat atsisveikinau šiandien su savo žiurkyte Grizela, tegul būna jai lengva žemelė po slyva).
Atsiprašau, jei ką įskaudinau, nepastebėjau (bet ir man nelengva buvo) ir siūlau susitaikymo karį :)

Greitas vištienos karis

600 g vištienos filė
200 ml grietinėlės
1 didesnis svogūnas
4–5 česnako skiltelės
1 š. pomidorų pastos
1 čiliukas
pusė a. š. garam masalos
pusė a. š. malto kumino
pusė a. š. ciberžolės
pusė a. š. maltos kalendros
druskos pagal skonį
alyvų aliejaus kepimui

Kaip darau: įkaitintame aliejuje apkepu svogūną (kol pasidaro skaidrus), sudedu vištienos filė kubeliais ir apkepu, kol visa mėsytė pabaltuos. Suberiu česnaką ir susmulkintą čiliuką (nebijokite aštrumo, reikia tiesiog išimti sėklytes, taip net mažoji M valgo ir nejaučia pipiriukų). pakepusi viską kokias 2–4 min., suberiu visus prieskonius ir druską, išmaišau, įdedu šaukštą pomidorų pastos ir gerai išmaišau. supilu grietinėlę ir palieku troškintis iki sutirštės.

Valgome su basmati ryžiais. Man jie skaniausi, galiu be nieko valgyti juos. Verdu be druskos labai dideliame kiekyje vandens, taip jie labiau birūs būna (nors jie ir taip birūs, nes mažai krakmolo turi).

Šaltinis: videojug pamokėlės.

Amerikietiški blynai

Dėkui valstybei už ilguosius savaitgalius :) Nesvarbu, kad po jų reikia dirbti šešias dienas iš eilės, nesvarbu, kad per juos neprisėdi rašyti magistrinio darbo, kad neaplankai visų draugų, kurių be galo pasiilgai. Dėkui už galimybę susitvarkyti savo lentynas tiek namuose, tiek galvoje, ką ir dariau per Kovo 11-osios laivų dienų maratoną.

Pagaliau susidėliojau savo palaidus-išmėtytus-atspausdintus-į visas pakampes iškaišiotus receptus pagal temas, potemes į atsirus aplankus. Betvarkydama atradau tiek gėrio, kad supratau, jog net iki gyvenimo galo visko nepagaminsiu :) (Beje, mažojoje knygų mugėje, vykusioje mano mažame mieste, nusipirkau Lietuvos virėją ir Metus už stalo, lyg mažai dar būtų. Na, bet pigiai atidavė, nes dvi pirkau.) :)

Taigi, betvarkydama atradau „Brigitos“ (Respublikos priedo) 2003 metais išleistą kalėdinį priedą „Brigitos receptai“. Jau seniai bebuvau jį išsitraukusi, tad su malonumu peržvelgiau iš naujo. Yra ten visko: pradedant Riaubiškytės užkandėle, baigiant Zuoko salotomis. Šokoladinį triufelių tortą kažkada nešiausi pas anytą stačiatikių Velykoms. Šiame žurnale radau neblogą Mojito receptą ir Twin Pykso vyšnių pyrago (toks amerikietiškas, su tešlos grotelėmis ant viršaus) receptus. Be to, šio žurnalo, tiksliau, blynų recepto jame dėka mano virtuvėje atsirado klevų sirupas. Blynai nerealūs: dideli, purūs, greitai iškepami.

Amerikietiški blynai

300 g miltų
1 a. š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
pora šaukštų cukraus
stiklinė kefyro (recepte - pasukos, bet jų nemėgstu)
150 ml vandens
3 dideli suplakti kiaušiniai

Kaip darau: dubenyje sumaišau sausus produktus (išskyrus cukrų). Kitame dubenyje išsuku kiaušinius su cukrumi, juo supilu į kefyrą, sumaišytą su vandeniu ir viską suplaku su miltais. Palieku kokioms 20 minučių, kad tešla pailsėtų. Keptuvėje įkaitinu aliejų ir kepu keptuvėje po vieną (ne lietiniai, bet ir ne mažiukai turi išeiti, tai pilu tešlą su tokiu dideliu šaukstu, kurio talpa - 50 ml. Iš to tešlos kiekio išeina 10–12 blynų, pavalgo trys žmonės.

Valgom su grietine, su klevų sirupu, bet labai dažnai – su vyšnių uogiene (šaldytos vyšnios-vanduo-cukrus-cinamonas-krakmolas, viską paverdi ir mėgaujiesi). Ta uogienė – elementarus Švarcvaldo (Juodojo miško) torto įdaras, pamačiau ją verdant kažkada seniai per Labą rytą :) Beje, žurnale dar parašyta, kad amerikiečiai mėgsta juos valgyti ir su paskrudinta šonine. Pabandykit, gal patiks, bet tada gal cukraus nereikia...

Gėrimas nervams apmalšinti

Šią žiemą gera būti dideliu ir stipriu. Netgi galingu. Užklimpai, iššokai iš mašinikės, pasistūmei viena ranka, ir viskas... Dar gerai, jei tavo draugai – iš Nerealiųjų multiko arba supermenai. Užklimpai, atskrido, išnešė ant rankų, ir visi laimingi.

Šios žiemos realijos – kitos. Atvažiavai į kiemą (čia aš apie daugiabučių kiemus), užklimpai, išlipi, stumdai stumdai, gazuoji gazuoji, siūbuoji siūbuoji, pasikasi, ir vėl ta pati dainelė iš naujo. Bet kad nors kiek pajudėtų... O praeiviai žyguoja pro šalį ir net galvos nepasuka, dar kartais koks kaimynas pro langą į tavo kančias paspokso. Žodžiu, tikri lietuviai. Dar būna taip, kad atsikasi suplukęs kokias dvi vieteles, o į tas atsikastas makt ir kaimynas pasistato :) Va tada pikta, kad name gyvena tikra savanaudžių kompanija. Išeitų su kastuvais, pamojuotų pora valandų, ir viskas – kelias laisvas. Arba susimestų pinigėlių traktoriukui, nustumdytų, ir būtų gerai. Bet ne, geriau į kaimyno kančias pažiūrėsiu pro langą: ir smagiau, ir kam vargintis, juk seniūnija ar komunalinis atkas. Pripratę, kad kažkas kažkada ateidavo ir nukasdavo, nušluodavo, sutvarkydavo... O kas privačių namų savininkams atkasa? Gal seniūnas su kastuvu atbėga?

Ačiū Dievui, šie mano pamąstymai ne apie mus pačius – mašinytė saugiai garaže laukia geresnių kelių, o į darbą netoli. Taip ir brendam per pusnis, kartais kokią mašinytę iš sniego gniaužtų padėdami išvaduoti. O tiems, kurie per langą žiūri – sėkmės. Gal kada ir jūsų mašinytė užklimps ir kiti gerieji kaimynai į jus pačius žiūrės...

Va po tokių stumdymų ar po ilgos darbo dienos namie nervams nuraminti labai gerai lengvai papiknaudžiauti alkoholiu :)

Kruvinoji Merė

adaptuota iš Едим дома

Skiltelė česnako
Vienos žaliosios citrinos sultys

Vienos citrinos sultys

100 g degtinės
Trys dideli nulupti pomidorai (galima ir konservuotų savose sultyse, jie turbūt šiuo metų laiku tikresni)
Petražolių arba kalendros šakelė
Pusė čili pipiro (galima ir džiovinto)
Jūros druskos

Kaip darau: plakiklyje suplaku pomidorus, čili pipirą, česnaką ir petražoles. Supilu citrinų sultis, druskos dedu pagal skonį. Perkošiu viską per sietelį, kad sėklytės ir kiti tirščiai pasiliktų, supilu degtinę.

Kaip geriu: papuošiu petražolės šakele arba citrinos griežinėliu ir būtinai geriu su smulkintu ledu. Julia siūlo papuošti saliero šakele, bet aš nesu labai didelė jo mėgėja, tad iš recepto jį išmečiau. Tiesa, vietoj čili galima ir grūstų juodųjų pipirų ant viršaus pabarstyti.

Išgeri tokį vieną, ir smagu visai pasidaro. Bet padauginti nerizikuočiau. Tada gali ir pas tuos kaimynus, kurie pro langą žiūrėjo, nueiti pasiaiškinti :) Be to, atradusi šį kokteilį supratau, kur panaudosiu kartais namuose iš kažkur vis atsirandančią degtinę...

Daugiau variacijų Kruvinosios Merės tema rasite čia.