Diena, kai norisi nebūti

Kartais būna tokių dienų, kai norisi tiesiog nebūti. Arba likti namie su tais, kurie iš ryto sumurkia: na, jubiliate :) Tiek ir užtenka, tiek ir yra pilnatvė. Ir lauki paprastumo iš žmonių. Ir šilumos bei gerumo. Šiandien tiek, nes norisi nebūti...

Paprastas kaip dvi kapeikos vaflinis gėris

1 pakelis sviesto (ėmiau 180 g)

1 indelis kondensuoto pieno

1 indelis rududu (dar geriau – pavirtas kondesuotas pienas)

1 pakelis apvalių vaflių lakštų „Klaipėda“ (galima ir kitokios formos, bet man šitie labiausiai patinka)

Sauja spanguolių (labai gerai paskutiniam kąsneliui, saldumui nuvaryti)

Kokoso drožlių papuošimui

Kaip darau: kambario temperatūros sviestą išsuku su kondensuotu pienu, atsidarau indelį rududu, o tada prasideda: vaflis–baltas pertepimas, vaflis–rudas pertepimas, ir taip toliau... Iki vafliai pasibaigia. Užbaigiu balta mase, pabarstau viršų kokoso drožlėmis ir šalia paberiu spanguolių. Mmmmmmmm.

Įkvėpė ir priminė Vygantas iš skaniai.lt. Neabejoju, kad šį gėrį visi esame išbandę :)

Ilgas rudens vakaras su kavos puodeliu

Kai ateina spalis, man norisi jau septintą vakaro būti lovoje po antklode su šiltomis vilnonėmis kojinėmis ir mezginiu-siuviniu-knyga rankose. Arba planuoti visokius darbus, kuriuos dirbsiu pavasarį. Arba kepti kepinius orkaitėje, kad namai prisipildytų rudeninio jaukumo ir šilumos. Jie turi būti tokie rudeniški, šokoladiniai, riešutiniai, apelsininiai, kvapnūs... Va kaip šis graikinių riešutų pyragas, kurį ir tortu pavadinti ne gėda.

Vienos riešutinis

350–400 g graikinių riešutų
250 g sviesto
150 g cukraus
1 a. š. kepimo miltelių
50 g cukraus pudros
50 g miltų
žiupsnelis druskos

Pertepimui – stiklainiukas apelsinų uogienės

Glajui
200 g šokolado
100 g sviesto
šlakelis 35 proc. grietinėlės

Kaip darau: graikinius riešutus sumalu iki riešutinių miltų (na, jie tokie nebūna visai miltai, greičiau - labai smulkiai malti riešutai :), sumaišau juos su miltais, kepimo milteliais.
Minkštą sviestą išsuku su cukrumi ir palaipsniui po vieną visus penkis trynius į tą masę sudedu.
Baltymus išplaku iki baltų kalnų viršūnių su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos.
Riešutų-miltų-kepimo miltelių masę įmaišau į sviesto masę, tada supilu 1/3 plaktų baltymų ir gerai įmaišau. Supilu likusius baltymus ir pamažėle įmaišau juos.
Tešlą pilu į kepimo popieriumi išklotą tortinę formą (atsegamą) ir kepu apie 40 min. iki 180° C temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Ar iškepė, tikrinu dantų krapštuku.
Atvėsinu gautą pyragą ant grotelių, perpjaunu per pusę ir pertepu apelsinų uogiene. Tada užpilu glajumi ir pastatau į šaldytuvą.

Kaip darau glajų: garų vonelėje ištirpinu šokoladą su sviestu. Jei dar per tiršta masė būna, įpilu šlakelį kambario temperatūros grietinėlės.

Man skanesnis buvo antrą dieną, toks vientisesnis, skoniai pasiskirstę tolygiai. Ir dar. Pyragas ne vaikams. Jo toks intensyvus rudeniškas riešutinis-šokoladinis-apelsininis skonis... Vaikams patinka paprastesni :) Šaltinis – Julios Vysockajos laida „Edim doma“. Ieškojau recepto internete, neradau :((

Cukinijų bumas

Kai rugpjūčio pabaigoje grįžau po visų atostoginių gastrolių, susiėmiau už galvos: cukinijos peraugo... Na, joms gi užtenka dienos ar dviejų, kad iš simpatiškos mažulės pavirstų didžiuliu kalnu. Nuskyniau jas visas ir jau rengiausi pašalinti jas iš daržo ir iš savo gyvenimo, bet kažkokia nematoma ranka sulaikė. Ir štai į sodą atvažiavo pusbrolis su žmona. Ji ir pasiūlė nemesti tų peraugėlių lauk, o pasidaryti iš jų saldžiarūgščio padažo. Visada labai skeptiškai į tokias košes makalošes žiūrėjau, bet šita pakeitė mano nuomonę. Tikrai gera. Ir, kas svarbiausia, galima atsikratyti daržo peraugėlių.

Saldžiarūgštis Uncle Ben‘s padažas

2,5 kg cukinijų, pjaustytų kubeliais

0,5 kg paprikų, pjaustytų šiaudeliais

0,5 l pomidorų padažo (paties paprasčiausio)

0,5 stiklinės acto

1 stiklinė cukraus

1 stiklinė aliejaus

Lauro lapai, pipirai, druska pagal skonį.

Galima dėti aitriosios paprikos.

Kaip darau: viską, išskyrus actą, sudedu į puodą ir po užvirimo verdu apie 30–35 min. Po to supilu actą, paverdu dar 5 min., išpilstau į stiklainius ir valgau žiemą. Skanu su kepta ir virta, troškinta vištiena, triušiena, žuvimi, galima dėti į troškinius ir valgyti su ryžiais. Galima kabliuoti ir vieną, jei labai norisi. Tiesa, dar galima į šį padažą dėti prinokusių pomidorų.

Galiu pasakyti, kad padažo likutis, netilpęs į stiklainius, su kepta višta suėjo na ura :)

Blankiai violetinė

Kai vasara pačiame žydėjime, kai kaitra svilina galvą net per baltą kepurę, kai žemė alsuoja karščiu, laikas į mišką aviečiauti. Arba į sodą. Arba į turgelį pas bobutes. Vaikystėje su tėvais važiuodavome aviečiauti į jiems žinomas proskynas. Ant kaklų pasikabinę kaniukus varžydavomės, kas greičiau jį pilną pririnks. Ir gindavomės nuo uodų, sparvų visokių, ir kasydavomės uodų sukandžiotus ir virvės nutrintus kaklus. Grįždavome sukandžioti, bet pilnais kibirėliais. Tada virtuvėje ant stalo plonu sluoksniu papildavome avietes, namai iš karto pakvipdavo tokia neapsakoma saldybe... Mama iš karto maišydavo tešlą blynams, mes aplink stalą laukdavome pasirodant vabalų, kirmėliukų ir skruzdėlių visokių. Aviečiavimo vakarą visada iš dantų krapštydavome sėklytes, likusias nuo vakarienės – šviežiai išvirtos aviečių uogienės su blynais.

Jos man pačios pačiausios uogos. Valgau jas šaldytas, trintas, uogienė visada dingsta akimirksniu, nespėju net suprasti, ar stiklainis buvo atidarytas, ar ne :) Gaila, šiemet ne aviečių metai. Kai birželį lijo, jos labai žydėjo, paskui užmezgė gražiais dideles uogas. Pradėjo sirpti ir staiga karščiai... Susitraukė, susiraukšlėjo, pajuodo vargšės... Uogienei turbūt neužteks, tad gražesnių vis pasiskinam valgymui. Ir vakarienei su blynais, bet ne su uogiene, o aviečių kremu (curd).

Aviečių kremas (curd)

1,5 stiklinės aviečių
2 š. citrinų sulčių
0,5 puodelio sviesto
3 š. cukraus
4 dideli kiaušiniai

Kaip darau: smulkintuve sutrinu avietes su citrinų sultimis ir nukošiu per sietelį (arba per marlę). Taip reikia pririnkti pusę puodelio aviečių sulčių. Keptuvėje ant vidutinės ugnies ištirpinu sviestą, supilu aviečių sultis, cukrų ir išplaktus kiaušinius. Sumažinu ugnį ir nuolat maišau iki pradeda tirštėti. Kai sutiršėja, atvėsinu, uždengiu plėvele, ir į šaldytuvą. Į stiklainį sudėtą kremą šaldytuve galima laikyti savaitę. Valgau su blynais (lietiniais ir nebūtinai), naudoju pyragams, tortams pertepti, pyragėliams užpildyti.

Citrinas spaudžiant daugiau sulčių būna iš kambario temperatūros citrinų. Žievelė nusilupa geriau nuo atšaldytų :)

Receptą radau čia. Originale dar yra nurodyta 4 lašelius raudonos spalvos kulinarinių dažų įlašinti dėl spalvos, bet aš nedėjau. Neturiu, o ir jei turėčiau, turbūt nedėčiau. Be jų šio kremo spalva gal ir blankesnė, bet skonio tai nelemia.

Itališkai...

Vakar pasikasiau šviežių bulvių ir šiandien eidama namo buvau tikra, kad išvirsiu jas su lupenomis, pasidarysiu kastinio (naminė grietinė šaldytuve laukia nesulaukia savo laimės valandos), pabarstysiu krapukais, dašiu ir skaniai suvalgysiu... Net skonį jutau ir bandžiau prisiminti, kuriame segtuve guli Rūtos mamos kastinio receptas, bet staiga į pašonę tarsi kas kumštelėjo: „Kai grįši, jau bus beveik naktis, kokios dar bulvės?..“ Tuomet prigriebiau gabaliuką mozzarella tipo sūrio ir parėjusi namo sumeistravau tikrą itališkos klasikos šedevrą. Tikri naminiai pomidoriukai iš šiltnamio, itališkas alyvuogių aliejus ir saule alsuojantys citrininio baziliko lapeliai iš savos prieskonių lysvės... Esu tikra, kad valgydama murkiau iš malonumo. Gerai, kad niekas niekas negirdėjo :)

Insalata Caprese, arba tricolore pagal Italijos vėliavos spalvas :)

Du nedideli pomidorai
Vienas rutuliukas mozzarella tipo sūrio (mažo vaiko kumščio dydžio)
Baziliko lapeliai
Jūros druska (stambi)
Šviežiai grūsti pipirai
Alyvuogių aliejus (ypač tyras, pats geriausias, kokį turit, tas, kuris neskirtas kepimui :)
Keli lašai balzaminio acto (geriau tikras itališkas, o jei tokio nėra, tada geriau visai nepilti, sugadinsit, bus per daug rūgštu)

Kaip darau: pomidorus ir mozzarella supjaustau griežinėliais, sudedu ant lėkštės pramaišiui, pabarstau druska, pipirais, užberiu baziliko lapelių, apšlakstau alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu. Valgau. Mmmmmmmmmmm...

Alyvuogių aliejus :) Kvepia žaluma, skonis turi obuolių, ką tik nupjautos žolės, drėgnos žemės po vasaros lietaus natų. Jo butelis su italais iš Lacio regiono (centrinės Italijos, jam priklauso ir Roma) išmainytas į lietuvišką skilandį vienoje tarptautinėje mugėje. Taupomas, vartojamas tik ypatingomis progomis :)

Vasaros gaiva

Tas mano pavadinimas tai nei į tvorą nei į mietą, kai už lango termometras saulėkaitoje rodo 45 laipsnius Celsijaus. Mano virtuvėje viryklė nekaičiama net pieniškai makaronų sriubai, nes toje virtuvėje - 32 laipsniai karščio. Darbe - panašus pragaras: kabineto langai saulės atakuojami nuo 11 iki 15 val. Skersvėjo beveik jokio. Koks dar darbas tokiomis sąlygomis. Sekmadienį kefyro negalėjau gauti keturiose miesto parduotuvėse, kitose dviejose radau po vieną užsilikusį pakelį. Tauta bando gelbėtis valgydama šaltibarščius. Mano gelbėjimo ratas iš karščio jūros – vaisiniai ledai, arbūzai, vanduo. Visokio skonio vanduo. Nuo paprasčiausio su citrina iki dar neįprasto su agurkų griežinėliais.

Gaivusis vanduo
Keli variantai iš žurnalo „Virtuvės paslaptys“, kuriais pasinaudoju:

Mėtų lapeliai, citrina, cukriukas + vanduo
Arbūzo rutuliukai + vanduo
Meliono rutuliukai + vanduo
Braškės per pusę pjautos + vanduo
Serbentai + vanduo
Ananasas + vanduo
Apelsino, greifruto griežinėliai + vanduo.

Citrina tinka ir geltonoji, ir žalioji. Be mėtų, galima šalavijų, bazilikų, melisų lapelius dėti, tik visus juos reikia prieš dedant šiek tiek patrinti tarp pirštų.
Meliono ir arbūzo vanduo greitai pradeda rūgti, jei ne šaldytuve stovi.
Visą tą vandenį galima ir su ledukais, ir be ledukų gerti. Žinoma, kad labiau gaivina šaltesnis.

Va čia mano pamėgtas aštrokas ir gerai gaivinantis laimo sulčių gėrimas.
Beje, čia yra ir dar nebandytas aštrus gaivumos kokteilis su čiliukais. Reiks kada pabandyti.

Labai skanus tradicinis citrininis limonadas, kurio du litrai šiandien stovi šaldytuve.
Kaip aš jį darau:
viena citrina griežinėliais
2 l vandens
3-4 citrinų sultys
pusė stiklinė cukraus

Ir tas aqua de pepino labai geras turėtų būti, bet dar nebandžiau.

Ir dar džiovintas avietes, mėlynes ir braškes užpilu verdančiu vandeniu, tada atvėsinu ir į šaldytuvą.

Pamenu, dar seniau šaltą arbatą darydavau: juodą su vaisių gabaliukais užplikau, nukošiu, įdedu cukraus, citrinos (mėgstu daugiau), atvėsinu, ir į šaldytuvą.

O dabar tai geriausiai eina vanduo su citrinos griežinėliu. Ir greita, ir gaivina gerai. Pusę citrinos mažais gabaliukais supjaustau, į litro talpos butelį sumetu, užpilu vandeniu ir gurkšnoju darbe per visą dieną. Dar kartais truputį cukriuko įberiu, kad širdžiai saldžiau būtų.

Neiškepkit.

Kvepia čiobreliais ir žemuogėmis

Tobulas birželio sekmadienis. Stebiu tingiai smilga ropojantį vabalą, baltas debesų pūkas dengia kraštelį saulės. Žiogai čirpia kaip pašėlę. Oras net virpa iš pasitenkinimo: tiek kvapų ir dūzgimo, gyvybės aplinkui. Sraigė lėtai kapanojasi iš duobės, šalia vandeny nuvinguriuoja žaltys. Visos mintys apie nebaigtus darbus, rūpesčius dingsta kartu su gandro kalenimu, širdį užvaldo tobula gamtos harmonija. Ir susilieju su žeme ir oru. Ir neberūpi niekas, tik būti pasaulio dalimi...

Čiobrelių arbata su žemuogėmis

gabalėlio natūralios pievos

žiupsnelio žydinčių čiobrelių

žemuogių ant smilgos

truputis saulės

nuoširdumo

dėkingumo

ramybės

Kaip darau: pirmiausia išbraidau pievą ir prisirenku čiobrelių, kuriuos pabučiavo saulė. Su širdžiai mielu žmogumi lauke atsisėdusi lauke geriu užplikytą jų arbatą ir kalbu niekus :). Į puodelį įberiu šlakelį ramybės, visą, kiek turiu nuoširdumą, beriu žiupsnį dėkingumo. Žemuoges atiduodu laimingam mažam savo vaikui :)

Susitaikymo karis

Jau labai seniai rašiau... Visko per tą laiką buvo: mokiausi, dirbau, rašiau, tapiau, bėgau, klupau, stojausi ir vėl toliau ėjau, džiaugiausi ir verkiau... Šiandien pagaliau pabandžiau sustoti, bet kol kas nelabai pavyksta. Pagreitis įgautas, dabar judėjimas tik iš inercijos, liūdesio ženklu pažymėtas (mat atsisveikinau šiandien su savo žiurkyte Grizela, tegul būna jai lengva žemelė po slyva).
Atsiprašau, jei ką įskaudinau, nepastebėjau (bet ir man nelengva buvo) ir siūlau susitaikymo karį :)

Greitas vištienos karis

600 g vištienos filė
200 ml grietinėlės
1 didesnis svogūnas
4–5 česnako skiltelės
1 š. pomidorų pastos
1 čiliukas
pusė a. š. garam masalos
pusė a. š. malto kumino
pusė a. š. ciberžolės
pusė a. š. maltos kalendros
druskos pagal skonį
alyvų aliejaus kepimui

Kaip darau: įkaitintame aliejuje apkepu svogūną (kol pasidaro skaidrus), sudedu vištienos filė kubeliais ir apkepu, kol visa mėsytė pabaltuos. Suberiu česnaką ir susmulkintą čiliuką (nebijokite aštrumo, reikia tiesiog išimti sėklytes, taip net mažoji M valgo ir nejaučia pipiriukų). pakepusi viską kokias 2–4 min., suberiu visus prieskonius ir druską, išmaišau, įdedu šaukštą pomidorų pastos ir gerai išmaišau. supilu grietinėlę ir palieku troškintis iki sutirštės.

Valgome su basmati ryžiais. Man jie skaniausi, galiu be nieko valgyti juos. Verdu be druskos labai dideliame kiekyje vandens, taip jie labiau birūs būna (nors jie ir taip birūs, nes mažai krakmolo turi).

Šaltinis: videojug pamokėlės.

Amerikietiški blynai

Dėkui valstybei už ilguosius savaitgalius :) Nesvarbu, kad po jų reikia dirbti šešias dienas iš eilės, nesvarbu, kad per juos neprisėdi rašyti magistrinio darbo, kad neaplankai visų draugų, kurių be galo pasiilgai. Dėkui už galimybę susitvarkyti savo lentynas tiek namuose, tiek galvoje, ką ir dariau per Kovo 11-osios laivų dienų maratoną.

Pagaliau susidėliojau savo palaidus-išmėtytus-atspausdintus-į visas pakampes iškaišiotus receptus pagal temas, potemes į atsirus aplankus. Betvarkydama atradau tiek gėrio, kad supratau, jog net iki gyvenimo galo visko nepagaminsiu :) (Beje, mažojoje knygų mugėje, vykusioje mano mažame mieste, nusipirkau Lietuvos virėją ir Metus už stalo, lyg mažai dar būtų. Na, bet pigiai atidavė, nes dvi pirkau.) :)

Taigi, betvarkydama atradau „Brigitos“ (Respublikos priedo) 2003 metais išleistą kalėdinį priedą „Brigitos receptai“. Jau seniai bebuvau jį išsitraukusi, tad su malonumu peržvelgiau iš naujo. Yra ten visko: pradedant Riaubiškytės užkandėle, baigiant Zuoko salotomis. Šokoladinį triufelių tortą kažkada nešiausi pas anytą stačiatikių Velykoms. Šiame žurnale radau neblogą Mojito receptą ir Twin Pykso vyšnių pyrago (toks amerikietiškas, su tešlos grotelėmis ant viršaus) receptus. Be to, šio žurnalo, tiksliau, blynų recepto jame dėka mano virtuvėje atsirado klevų sirupas. Blynai nerealūs: dideli, purūs, greitai iškepami.

Amerikietiški blynai

300 g miltų
1 a. š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
pora šaukštų cukraus
stiklinė kefyro (recepte - pasukos, bet jų nemėgstu)
150 ml vandens
3 dideli suplakti kiaušiniai
Kaip darau: dubenyje sumaišau sausus produktus (išskyrus cukrų). Kitame dubenyje išsuku kiaušinius su cukrumi, juo supilu į kefyrą, sumaišytą su vandeniu ir viską suplaku su miltais. Palieku kokioms 20 minučių, kad tešla pailsėtų. Keptuvėje įkaitinu aliejų ir kepu keptuvėje po vieną (ne lietiniai, bet ir ne mažiukai turi išeiti, tai pilu tešlą su tokiu dideliu šaukstu, kurio talpa - 50 ml. Iš to tešlos kiekio išeina 10–12 blynų, pavalgo trys žmonės.
Valgom su grietine, su klevų sirupu, bet labai dažnai – su vyšnių uogiene (šaldytos vyšnios-vanduo-cukrus-cinamonas-krakmolas, viską paverdi ir mėgaujiesi). Ta uogienė – elementarus Švarcvaldo (Juodojo miško) torto įdaras, pamačiau ją verdant kažkada seniai per Labą rytą :) Beje, žurnale dar parašyta, kad amerikiečiai mėgsta juos valgyti ir su paskrudinta šonine. Pabandykit, gal patiks, bet tada gal cukraus nereikia...

Gėrimas nervams apmalšinti

Šią žiemą gera būti dideliu ir stipriu. Netgi galingu. Užklimpai, iššokai iš mašinikės, pasistūmei viena ranka, ir viskas... Dar gerai, jei tavo draugai – iš Nerealiųjų multiko arba supermenai. Užklimpai, atskrido, išnešė ant rankų, ir visi laimingi.

Šios žiemos realijos – kitos. Atvažiavai į kiemą (čia aš apie daugiabučių kiemus), užklimpai, išlipi, stumdai stumdai, gazuoji gazuoji, siūbuoji siūbuoji, pasikasi, ir vėl ta pati dainelė iš naujo. Bet kad nors kiek pajudėtų... O praeiviai žyguoja pro šalį ir net galvos nepasuka, dar kartais koks kaimynas pro langą į tavo kančias paspokso. Žodžiu, tikri lietuviai. Dar būna taip, kad atsikasi suplukęs kokias dvi vieteles, o į tas atsikastas makt ir kaimynas pasistato :) Va tada pikta, kad name gyvena tikra savanaudžių kompanija. Išeitų su kastuvais, pamojuotų pora valandų, ir viskas – kelias laisvas. Arba susimestų pinigėlių traktoriukui, nustumdytų, ir būtų gerai. Bet ne, geriau į kaimyno kančias pažiūrėsiu pro langą: ir smagiau, ir kam vargintis, juk seniūnija ar komunalinis atkas. Pripratę, kad kažkas kažkada ateidavo ir nukasdavo, nušluodavo, sutvarkydavo... O kas privačių namų savininkams atkasa? Gal seniūnas su kastuvu atbėga?

Ačiū Dievui, šie mano pamąstymai ne apie mus pačius – mašinytė saugiai garaže laukia geresnių kelių, o į darbą netoli. Taip ir brendam per pusnis, kartais kokią mašinytę iš sniego gniaužtų padėdami išvaduoti. O tiems, kurie per langą žiūri – sėkmės. Gal kada ir jūsų mašinytė užklimps ir kiti gerieji kaimynai į jus pačius žiūrės...

Va po tokių stumdymų ar po ilgos darbo dienos namie nervams nuraminti labai gerai lengvai papiknaudžiauti alkoholiu :)

Kruvinoji Merė

adaptuota iš Едим дома

Skiltelė česnako
Vienos žaliosios citrinos sultys

Vienos citrinos sultys

100 g degtinėsTrys dideli nulupti pomidorai (galima ir konservuotų savose sultyse, jie turbūt šiuo metų laiku tikresni)Petražolių arba kalendros šakelėPusė čili pipiro (galima ir džiovinto)
Jūros druskos

Kaip darau: plakiklyje suplaku pomidorus, čili pipirą, česnaką ir petražoles. Supilu citrinų sultis, druskos dedu pagal skonį. Perkošiu viską per sietelį, kad sėklytės ir kiti tirščiai pasiliktų, supilu degtinę.

Kaip geriu: papuošiu petražolės šakele arba citrinos griežinėliu ir būtinai geriu su smulkintu ledu. Julia siūlo papuošti saliero šakele, bet aš nesu labai didelė jo mėgėja, tad iš recepto jį išmečiau. Tiesa, vietoj čili galima ir grūstų juodųjų pipirų ant viršaus pabarstyti.

Išgeri tokį vieną, ir smagu visai pasidaro. Bet padauginti nerizikuočiau. Tada gali ir pas tuos kaimynus, kurie pro langą žiūrėjo, nueiti pasiaiškinti :) Be to, atradusi šį kokteilį supratau, kur panaudosiu kartais namuose iš kažkur vis atsirandančią degtinę...

Daugiau variacijų Kruvinosios Merės tema rasite čia.

Užgavėnės be blynų

Šiandien išgirdau reklamą per TV Lino Samėno laidos: „Blynai blynai blynai... Gal užteks tuos blynus kepinėti, išsivirkim šiupinį...“ ir prisiminiau, kad pati per užgavėnes labai retai kada blynus kepu, dažniau verdu sriubą, užgavėnių šiupinine ją vadinu. Kažkada seniai seniai bendro gyvenimo pradžioje net savo ir V tėvus per Užgavėnes buvau pasikvietusi jos valgyti.
Šiandien irgi virsiu, tik vėliau, po Vasario 16-osios minėjimo kultūrnamyje :). Nuotraukos nebus, labai jau nefotogeniška sriubytė :)

Beje, sužinojau apie ją visai atsitiktinai, vartydama kažkokią knygą apie lietuvių papročius. Sriuba labai mėsiška, prieš gavėnią pats tas. Labai panašią sriubą virdavo mano grupiokė iš Anykščių studentavimo metais.

Kažin, ar užtkes valios man kada nors visą gavėnią ar adventą pasninkauti?.. Ne dėl religinių įsitikinimų, jų tiesiog neturiu (turbūt dažnas mano kartos atstovų atvejis), bet dėl sveikatos. Juk kasdien mėsą valgant irgi numirti galima. Kažkur skaičiau, kad senovės Kinijoje ar Japonijoje kankinimo būdas būdavo toks: nuteistuosius kasdien maitindavo vien mėsa ir po kurio laiko jie tiesiog numirdavo dėl apsinuodijimo... Va tokios tokelės.

Užgavėnių šiupininė

100 g virtos jautienos (iš bėdos galima ir kiaulienos)
50 g rūkyto kumpio
dvi pieniškos dešrelės
5–6 (jei mažesni) rauginti agurkai
5–6 bulvės
2 svogūnai
50 g sviesto
50 g pomidorų pastos
1,5 l mėsos sultinio
druskos, pipirų, lauro lapų

Kaip darau: užverdu sultinį, sudedu susmulkintas sriubai bulves. Keptuvėje ant įkaitinto aliejaus patroškinu supjaustytus kubeliais agurkus, vėliau ant sviesto apkepu svogūnus ir įdedu į juos pomidorų pastos. Stebiu sultinį. Kai bulvėms lieka nedaug virti, sudedu į sriubą agurkus, svogūnus ir visą mėsą, supjaustytą kubeliais. .Nepamirštu ir druskos bei pipirų, lauro lapų ir kitokių mėgstamų prieskonių sriubai. Valgau be jokios grietinės, skanu ir taip.
Beje, kumpį galima pakeisti rūkyta dešrele, tik ją reikia pakepinti prieš dedant į sriubą.

Išsivirkite, nepasigailėsite. Ir šeimyną, neabejoju, pamaitinsite sočiai.

Duona labiau šventinė nei kasdieninė

Žodžiu taip. Kas pasiryšite kepti šią duoną, paaukosite tam mažiausiai pusdienį. Penki kildinimai, bet rezultatas fantastiškas. Tie, kurie ragavo, sakė patys bandys kepti, bet vis recepto nesulaukia ir jau gali mane vadinti pažaduke. Na, bet kitaip negaliu. Šio recepto aprašymas reikalauja susikaupimo arba mažų mažiausiai laiko. Laiko dabar sąlyginai turiu, tai ir pradedu, kol manęs nepertrauks mano gražuolės pageidavimų koncertas.

Beje, kai pirmą kartą ją pati kepiau, pradėjau apie šeštą vakaro, baigiau pusę pirmos nakties. Dabar įgūdžiai procesą paspartino kokia valandžiuke. Receptą radau Julios Vysockajos laidoje „Едим дома“, dar jį galima rasti čia.

Duona su alyvuogėmis ir česnaku

Įdarui (jį reiks atvėsinti, todėl rekomenduoju jį pasiruošti per pirmą ar antrą tešlos kildinimą)
2 š. alyvų aliejaus
10 juodųjų alyvuogių (imu su kauliukais ir juos išimu, jos sultingesnės, mėsingesnės)
2–3 česnako galvutės
2 š. vandens
1 š. balzaminio acto
2–3 š. cukraus
geras žiupsnis (gal net du) rozmarino (galima ir šviežio, ir džiovinto)
žiupsnis grūstų juodųjų pipirų
1 a. š. jūros druskos

Kaip darau: sunkioje keptuvėje į įkaitintą alyvuogių aliejų sumetu nuluptą česnaką skiltelėmis, jų nesmulkinu, įpilu vandenį, balzaminį actą, cukrų, druską, pipirus, rozmariną ir alyvuoges (žinoma, be kauliukų). Pakepu viską ant mažos ugnies 5 minutes.

Tešlai
75 ml alyvuogių aliejaus
10 g druskos
100 g miltų (rupaus malimo)
75 ml šviežiai išspaustų apelsino sulčių
7 g sausų mielių
420 g miltų
300 ml šilto vandens (geriausia – negazuoto mineralinio)

Kaip minkau tešlą: dideliame pašildytame dubenyje sumaišau šiltą vandenį su 210g miltų ir supilu mieles, išmaišau ir palieku pusantros–dviem valandom šiltoje vietoje. Supilu dar 210 g miltų, apelsinų sultis, rupius miltus (dedu ruginius), druską ir išminkau. Supilu 25 ml alyvuogių aliejaus ir dar kartą išminkau. Kildinu 45 min. uždengusi maistine plėvele. Šį procesą kartoju dar du kartus (kol visą aliejų suminkau į tešlą): pilu po 25 ml aliejaus, išminkau ir pakildinu šiltoje vietoje po 45 min. Kildinant būtina uždengti. Iškočioju tešlą stačiakampiu ne storiau kaip 1–2 cm, sudedu ant jos atvėsusį įdarą ir sulankstau kaip voką. Uždengiu drėgnu rankšluosčiu ir palieku pusvalandžiui. Skardą pabarstau miltais ir ant jos padedu tą pakilusį kepalą.

Kaip kepu: 5 min. kepu orkaitėje, įkaitintoje iki 250 °С, pakui sumažinu iki 180 °С ir kepu dar 35—40 min., kol viršus paruduoja.

Pjaustau tik atvėsusią. Valgau vieną, labai jau tas įdaras skanus, todėl jo galite nepagailėti.

Prie jūros apie žuvį

Jau beveik dvi savaitės, kai neturiu savo virtuvės. Ir dar vieną neturėsiu. Esu tokioje vietoje, kurioje mane ir mažąją M maitina. Ir dar visokias gydomąsias procedūras daro. Taigi... Sanatorijoje esam. Ir kasdien džiaugiamės šaltu žiemos oru, be galo ramia jūra, kartais pūga ir netoliese esančiu kalniuku. Gal kam ir pasirodysime ekstremalės, bet vis tiek pasipasakosiu. Kasdien beveik po dvi valandas praleidžiame lauke – ant kalno būtinai būtiniausiai, į parduotuvę pramogos dėlei ir reikalingų daiktų, prie jūros nueiname pasigrožėti užšalusiomis bangomis. Ir nesvarbu, kad lauke koks minus 16, svarbu tinkamai apsirengti ir veidą riebiu kremu patepti :)

Dabar trumpai apie maitinimą... Nežinau, kaip tie metro aštuoniasdešimties paaugliai čia pavalgo... Porcijos tokio dydžio, kad mano penkiametė nevalgioji pirmą savaitę ir tai tarpuose tarp pusryčių, pietų ir vakarienės užkąsti prašydavo... Tiesa, po įtartino apsinuodijimo jau nieko nebereikia. Gerai, kad Maxima netoli, nes gaminti tai nėra kur ir kaip... Ir iš kur tos porcijos bus didelės. Padavėja sakė, kad šeši litai per dieną vienam žmogui skiriami trims maitinimams... (Vienos dienos meniu: pusryčiams ryžių ar perlinių kruopų košė ir sumuštinis su sūriu, pietums šnicelis, kotletas ar blynai ir dviejų rūšių sriubos: pieniška ir bulvienė, vakarienei – burokėlių ir pupelių mišrainė ir mieliniai blynai ar kepsnys. Atrodo kaip ir nieko, bet kad dydžiai juokingi (šnicelis mažiukas mažiukas, bulvių košės – du šaukštai, marinuotų kopūstų – vienas šaukštas), o kokybė abejotina. Va tokios tos mūsų sanatorijos. Bet varganą maitinimą atperka malonus medikų bendravimas ir bendra atmosfera. O dabar, kai negaliu gaminti, belieka rašyti apie tai, ką gaminau namie iki išvažiuodama :)

Žuvienė

Žinau žinau, tikra žuvienė tik gamtoje, ant laužo ir iš ką tik pagautų žuvų... Ta, su dūmo kvapu ir šimtgramiu degtinės. Sutinku. Bet kai nedažnai tenka turistauti kartu su žvejais, tai mums gerai ir tokia, naminė :) Be to, ji labai skani :)

Sultiniui:

1–2 didelių žuvų, dažniausiai upėtakio ar lašišos, galva, uodega ir pelekai (nepamirškite išpjauti žiaunų)
sauja petražolių
česnako galva
svogūno galva
keli saliero lapkočiai
1–2 pomidorai
0,5 a. š. čiobrelių
0,5 a. š. kalendros sėklų
0,5 a. š. juodųjų pipirų
1 a. š. „Santa Maria“ „Fish and Seafood“ prieskonių mišinio (kai atradau, nieko daugiau nereikia)
keli lauro lapai
2–3 džiovinti arba švieži čiliukai
150 ml balto sauso vyno
1 l vandens
druskos

Kad nebūtų neapetitiškų putų verdant sultinį, visada pirmiausia darau taip (ne tik su žuvimi, bet ir su visokia kitokia mėsa): į šaltą vandenį dedu gerai nuplautą žuvį ir palaukiu, kol užvirs viskas, tada žuvį ar mėsą perplaunu, puodą išplaunu ir jau tada viską (išskyrus druską, ją dedu jau virdama sriubą) sudedu sultiniui ir užpilu šaltu vandeniu. Užverdu ir palieku virti ant silpnos ugnies 30–45 min. (vištienos sultiniui reikia daugiau laiko, na o jautienos tai visai jau daug). Putų paprastai nebebūna po anksčiau aprašytos procedūros, tad ramiai pasiruošiu produktus būsimai žuvienei.

Žuvienei

dvi morkos
kelios bulvės
svogūnas
alyvuogių aliejus
krapai
citrina

Kubeliais supjaustytas morkas ir svogūnus apkepinu aliejuje, bulves nedideliais gabaliukais susipjaustau. Kai sultinys išverda, perkošiu jį per sietelį ir dedu druskos, bulves, apkeptus svogūnus su morkomis ir palieku virti, kol bulvės bus gatavos :) Dar virtos žuvytės mėsytę sumetu. Stalan patiekiu su griežinėliu citrinos ir gausybe krapų. Skanu, skaidru, gaivu (jei su citrina), aštroka (jei nepagailėta čiliukų).

O tokį sultinį dar galima panaudoti gaminant risotto su žuvimi ar jūros gėrybėmis....

Ryškiai geltona

Kažkada per Первый канал šeštadienio rytais rodydavo kulinarinę laidą Вкусно, kurios vedantysis buvo žiniukas (знаток) Borisas Burda. Kas yra знаток ir Borisas Burda, turbūt vyresnės kartos žiūrovai puikiai žino, o jaunesniems paaiškinsiu: tai toks intelektualų klubas, kurie žaidžia Kas? Kur? Kada? per tą patį Первый канал :). Bet dabar ne apie tai. Tiksliau – truputį apie tai. Toje Вкусно su Borisu Burda laidoje kartą viešėjo tadžikas ir jis pasakojo, kaip reikia virti tadžikišką plovą. Žinoma, mane dabar sudraskytų tikrojo plovo virimo meno žinovai, bet maniškis pagal tą tadžiko receptą irgi ne pats prasčiausias variantas. Juk ne lipni ryžių košė su kečupu... Be to, valgosi skaniai.
Tikram plovui reikia specialių ryžių. Tokių neturiu, dedu plikytus ilgagrūdžius, jie biresni, nesulimpa. Tiesa, ir puodo tikro plovui gaminti neturiu, imu storasienį troškintuvą su storu dugnu.
O dabar pasigirsiu: baigiantis viešnagei pas gimines Maskvoje, jų namų tvarkytoja tadžikė Malika pagamino plovą... Gaminimo principas beveik vienodas, recepto sudedamosios dalys vienodos, tik jos plovas buvo sausas ir sprangus. Turiu pasakyti, kad manasis variantas skanesnis :)

Auksinis plovas

600–700 g vištienos filė

4 svogūnai

5 nemažos morkos
400 g plikytų ryžių
kumino (galima ir kmynų)
kario
ciberžolės

šafrano

druskos

pipirų
nemažai (apie 50 ml) alyvuogių aliejaus

Filė - kubeliais, svogūnai – pusžiedžiais, morkos - šiaudeliais, ryžiai – nuplauti, česnakas – nuvalytas, bet nenuluptas nupjautomos šaknimis.

Kaip darau: aliejuje pačirškinu neluptą česnako galvą nupjautąja puse žemyn, kad visą savo aromatą paskleistų aliejuje, išimu, apkepu kubeliais supjaustytą vištieną, išimu, sudedu svogūnus, patroškinu iki skaidrumo, sudedu atgal vištieną ant svogūnų, suberiu morkas ir uždengusi dangtį patroškinu kokias 2-3 minutes. Tada įmontuoju į kurią nors vietą aukščiau minėtą česnaką, suberiu ryžius, užpilu vandeniu, kad viską apsemtų ir dar per pirštą virš būtų. Tada jau prieskoniai: karis + ciberžolė + kuminas (arba kmynai) + pipirai + druska + šafranas (2–3 siūlai). Visus prieskonius paviršiuje vandens paskleidžiu ir išmaišau šaukštu tik vandenį, kad tolygiai pasiskirstytų. Uždengiu dangtį ir palieku ant vidutinės ugnies viską troškintis. Šiukštu, nemaišau. Kai vanduo išgaruoja, ugnį išjungiu ir palieku uždengtu dangčiu dar kokioms 10–15 min. Jei vandens mažai ir ryžiai neišvirė, reikia pripilti, tik taip, kad jis neatvėsintų plovo. Pilti reikia palengva, padarius per vidurį daugiau skylučių.

Pavalgo 4–5 žmonės. Mes dviese valgom dvi dienas. Labai tinka įsidėti į darbą. Man skanu.

Variacijos su feta

Jau seniai noriu apie šią užkandėlę parašyti. Man ji tobula. Ir iš viso, feta yra vienas iš tų sūrių, kuriems jaučiu pagarbą. Graikiško ragauju nedažnai, nepigus jis, bet vokiško dažnai nusiperku. Na, netikras jis, bet ką jau čia... Žodžiu, nedaugžodžiausiu.

Fetos sūrio užkandėlė

fetos sūris
maltų čili pipiriukų
extra virgin alyvuogių aliejaus
juodos duonos arba bagetės
Fetą supjaustau kubeliais, pabarstau čiliukais, pašlakstau negailėdama alyvuogių aliejumi. Patiekiu su duona ar bagetės riekelėmis, tepu ant jų ir mėgaujauosi. Paprasta ir žiauriai skanu. Dar to aliejaus ant užtepto sūrio užlašinu, tai visiška palaima gomuriui :) Skaniai valgosi tiek su vynu, tiek su alumi, tiek su kitais stipriaisiais gėrimais :) Beje, nieko ir vieni.

Beje, dar marinuoju fetą kartais. Gabalėliais supjaustytą sudedu į stiklainiuką, suberiu kapoto česnako, čili pipiriuko, grūstų juodųjų pipirų, pora lauro lapelių, džiovintų čiobrelių, raudonėlio, baziliko, rozmarino, kelias sukapotas juodas ir žalias alyvuoges, viską užpilu alyvuogių aliejumi ir į vėsią vietą pastatau parai. Kartais apverčiu, kad tolygiai susimarinuotų. Skanu į salotas arba su bagete, ant picos ir vienas. Aliejus panaudojamas užpilams, salotoms, makaronams, kitoms gėrybėms :) Tiesa, aliejus geriau graikiškas, nes feta - graikiškas sūris...
Receptą kažkada pasiskolinau iš Davido Lebovitz. Beje, jis ten rašo, kad nelabai galima dėti česnako dėl jo keliamo botulizmo pavojaus, bet jei viską suvalgai per savaitę, tai, mano manymu, neturėtų pakenkti. Žodžiu, dedu aš tą česnaką ir vargo nematau, bet visada suvalgau greitai, ilgai nelaikau.

Išsvajotieji marinuoti kopūstai

Kodėl išsavjotieji? Ogi todėl, kad niekaip nesuprasdavau, kaip jie tokius skanius visuomeninio maitinimo įstaigose padaro... Man labai skani ta rūgštelė ir traškūs kopūstėliai su lengvu česnako prieskoniu. Žinoma, niekada neklausiau recepto, bet kartą kolegė neiškentusi vienoje vietoje paklausė, tai pasakė tik tiek, kad karštu marinatu užpila... Žodžiu, atsirado bent užuomina. Ėmiausi paieškų ir po ilgų klaidžiojimo metų – eureka :) Man - topas. Beveik nulis pastangų, o rezultatas puikus.

Marinuoti kopūstai (ne žiemai)

3 kg kopūstų
500 g morkų
1 galvutė česnako
truputis kmynų

Marinatui:
2 stiklinės vandens
1 stiklinė cukraus
1,5 stiklinės obuolių acto
0,75 stiklinės aliejaus (neutralaus skonio)
3 valg. š. druskos
keli kvepiančiųjų pipirų žirneliai

Kaip darau: kopūstus, morkas sutarkuoju, česnaką sukapoju, viską sumaišau dideliame dubenyje, įberiu žiupsnį kmynų. Rekomenduoju paimti didelį dubenį, nes daug visko pasidaro. Aš darau visada iš pusės kiekio, bet ir tada imu didelį dubenį. Išverdu marinatą: viską supilu į puodą ir užverdu. Užpilu marinatu kopūstus, uždarau ir palieku marinuotis per naktį. Skanu.

Tokius kopūstus vežėmės prie jūros vasarą, puikiai penkias dienas išsilaikė be jokio šaldytuvo. O jau kaip prie dešrelių ar šašlykų skanu... Mmmmmm. Receptą radau čia.

Kepenėlių pašteto pinklėse

Turiu bėdą. Nevalgau jokių subproduktų: širdelių, kepenėlių, skrandukų, jokiu būdu smegenėlių ir tų skaniųjų jaučio ar avino apatinių dalių... Būtent todėl vieną kartą paragavusi žemaičių blynų su tuo tikruoju įdaru iš virtų vidaus organų ilgai nė nebandžiau jų valgyti. Na, kartais dabar įdarą jiems iš virtos mėsytės pasidarau... Galbūt todėl nemėgstu lenkų virtuvės, kurioje nemažai patiekalų su subproduktais. Mano manymu, visas tas gėrybes, kaip ir skėrius, šunieną, lervas ir moliuskus visokius žmonės pradėjo valgyti iš bado :)

Vis dėlto vieno dalyko niekada neatsisakau: kepenų pašteto. Dažniausiai įsidedu jo į keliones. Perku jį parduotuvėje mažulyčiuose simpatiškuose stiklainiuose. Patogu – kelionėje jis nesugenda, atsisuki, užsitepi ant kokio trapučio, iš karto suvalgai visą (žinoma, su draugu pasidalini) ir nei tau likučių vežiotis, nei tau nepatogumų kokių patirti pjaustant... Valgyti namie seniau viename visiems gerai žinomame dideliame prekybos tinkle gaudavau fantastiško skonio prancūziško. Gaila, dabar jo nebeatveža, todėl dabar tenka pasitenkinti tomis vadinamomis dešrelėmis, o jų kokybė manęs netenkina. Daug visokių E ir apskritai kartais neaišku, iš ko jis pagamintas. Galų gale nusprendžiau pasigaminti paštetą pati. Juk žalios vištos kepenėlės yra tikrai labai pigios... Pusę kg šviežių nusipirkau už nepilnus du litus. Iš jų išėjo trys žiuljeniniai indeliai pašteto.
Aišku, paštetas ne tas produktas, kuriuo galima mėgautis kiekvieną dieną. Geriau po truputį, bet skaniai ir kokybiškai. Be to, mažoji M jį labai mėgsta. tik va neaišku, ar valgys naminį, nes jo skonis truputį ryškesnis, turtingesnis.

Vištos kepenėlių paštetas

500 g vištos kepenėlių
2 šalotiniai svogūnai
2-3 skiltelės česnako
50 ml grietinėlės
150 g sviesto
2 šaukštai brendžio
2 šaukštai raudono desertinio vyno (jei nėra, nebūtina, bet skonis truputį supaprastės)

2 š. alyvuogių aliejaus
grūsti pipirai
druska
truputis tarkuoto muskato riešuto
rozmarinas
raudonėlis
mairūnas
čiobrelis
Vietoj pastarųjų penkių prieskoninių žolelių galite dėti Provanso žolelių mišinį

Kaip dariau: 50 g sviesto palikau užpylimui. 25 gramuose sviesto ir alyvuogių aliejuje apkepiau kepenėles (būtinai nupjaustykite visas plėves ir išpjaukite tą vidurinę dalį) kažkur po 4–5 min. iš kiekvienos pusės). Likusiuose 75 g sviesto apkepiau svogūną, česnaką (kol suminkštėjo), žoleles, įpyliau brendžio, vyno, išgarinau alkoholį. Į virtuvinį kombainą sudėjau kepenėles, tirpintą sviestą su prieskoniais, druską, pipirus, muskatą, supyliau grietinėlę ir viską suplakiau iki vientisos masės. Sudėliojau į indelius, užpyliau lydytu sviestu ir pastačiau į šaldytuvą. Valgyti geriau kitą dieną, kai sustingsta.

Skanu, valgoma. Patiks tiems, kurie mėgsta ryškų kepenėlių skonį. Ypač su prancūzišku batonu ar duoniukais. Bet skaniausi man vis tiek prancūziški iš IKI... Ir dar. Rekomenduoju daryti iš pusės normos, nes viso nesuvalgysit, nebent kompanija didelė.

Šaltas žiemos vakaras ir 2010 metų topinis karšto šokolado receptas

Nėra nieko geriau už karštą šokoladą. Tikrai. Jis visada sušildo ir suteikia gyvenimui skonio.
Jis turi būti ne per saldus, ne per kartus, ne per lipnus, ne per tirštas, toks, kokį šiandien pasidariau. Jis - pats geriausias. Šiandien jis man padėjo nuraminti širdį po pirmos labai šaltos naujųjų metų darbo dienos :( Ir nesvarbu, kad visi sveikino su Naujaisiais metais. Kojoms vis tiek buvo labai šalta...

Bet vienas sveikinimas geras buvo: linkiu sveikatos, o visa kita vis tiek atims :)

Linkiu, kad iš jūsų neatimtų tų lengvų atsipalaidavimo akimirkų ir džiugesio dėl atlikto gero darbo, pasakyto ar išgirsto nuoširdaus žodžio... Būtų gerai, kad neatimtų svajonių ir vilties gyventi geriau. Nors ir taip visai dar neblogai laikomės. Gerai, kad turim kampelį, kuriame ramu ir gera vakarais. Kuriame kvepia mandarinais ir vanile. Kuriame gali pasikaitinti kojas, įmauti jas į vilnones kojines ir šmurkštelėti po anklode. Kuriame laukia tie, kuriems esi reikalingas. Луче быть нужным, чем свободным, это я знаю по себе :)

Paprastas ir stulbinantis karštas šokoladas

Nusižiūrėjau iš Davido Lebovitz. Receptas paprastas, o rezultatas - stulbinantis.

Du puodeliai pieno (geriau riebesnis, aš dariau su 2,5 proc.)
150 g gero juodojo šokolado (ne mažiau 70 proc. kakavos)
Žiupsnis jūros druskos
Vienas mažyyyyyytis čiliukas (jis nedėjo, bet man žiemą jo reikia, tad dėjau sugrūstą džiovintą, bet galima ir miltelių ant šaukštelio galo)

Kaip dariau: pieną ant vidutinio stiprumo ugnies pakaitinau, bet neužviriau, supyliau smulkintą šokoladą ir nuolat maišiau, kol ištirps. Kai ištirpo, įbėriau druskos ir pipiriukų, pakaitinau nuolat maišydama dar 3-4 min. ant silpnos ugnies, kad neužvirtų. Viskas sutirštėjo ir tada jau mėgavausi dievišku gėrimu. Beje, originale rekomenduoja dar rudojo cukriuko pora šaukštų suberti, bet, mano nuomone, jo nereikia, būtų per saldu.

Linkiu ir jums to paties gerumo širdyje. Dar vienas neblogas karšto šokolado receptas yra čia (jis tirštesnis, turtingesnis, bet darbo daugiau). Rekomenduoju abu.