Variacijos su feta

Jau seniai noriu apie šią užkandėlę parašyti. Man ji tobula. Ir iš viso, feta yra vienas iš tų sūrių, kuriems jaučiu pagarbą. Graikiško ragauju nedažnai, nepigus jis, bet vokiško dažnai nusiperku. Na, netikras jis, bet ką jau čia... Žodžiu, nedaugžodžiausiu.

Fetos sūrio užkandėlė

fetos sūris
maltų čili pipiriukų
extra virgin alyvuogių aliejaus
juodos duonos arba bagetės
Fetą supjaustau kubeliais, pabarstau čiliukais, pašlakstau negailėdama alyvuogių aliejumi. Patiekiu su duona ar bagetės riekelėmis, tepu ant jų ir mėgaujauosi. Paprasta ir žiauriai skanu. Dar to aliejaus ant užtepto sūrio užlašinu, tai visiška palaima gomuriui :) Skaniai valgosi tiek su vynu, tiek su alumi, tiek su kitais stipriaisiais gėrimais :) Beje, nieko ir vieni.

Beje, dar marinuoju fetą kartais. Gabalėliais supjaustytą sudedu į stiklainiuką, suberiu kapoto česnako, čili pipiriuko, grūstų juodųjų pipirų, pora lauro lapelių, džiovintų čiobrelių, raudonėlio, baziliko, rozmarino, kelias sukapotas juodas ir žalias alyvuoges, viską užpilu alyvuogių aliejumi ir į vėsią vietą pastatau parai. Kartais apverčiu, kad tolygiai susimarinuotų. Skanu į salotas arba su bagete, ant picos ir vienas. Aliejus panaudojamas užpilams, salotoms, makaronams, kitoms gėrybėms :) Tiesa, aliejus geriau graikiškas, nes feta - graikiškas sūris...
Receptą kažkada pasiskolinau iš Davido Lebovitz. Beje, jis ten rašo, kad nelabai galima dėti česnako dėl jo keliamo botulizmo pavojaus, bet jei viską suvalgai per savaitę, tai, mano manymu, neturėtų pakenkti. Žodžiu, dedu aš tą česnaką ir vargo nematau, bet visada suvalgau greitai, ilgai nelaikau.

Išsvajotieji marinuoti kopūstai

Kodėl išsavjotieji? Ogi todėl, kad niekaip nesuprasdavau, kaip jie tokius skanius visuomeninio maitinimo įstaigose padaro... Man labai skani ta rūgštelė ir traškūs kopūstėliai su lengvu česnako prieskoniu. Žinoma, niekada neklausiau recepto, bet kartą kolegė neiškentusi vienoje vietoje paklausė, tai pasakė tik tiek, kad karštu marinatu užpila... Žodžiu, atsirado bent užuomina. Ėmiausi paieškų ir po ilgų klaidžiojimo metų – eureka :) Man - topas. Beveik nulis pastangų, o rezultatas puikus.

Marinuoti kopūstai (ne žiemai)

3 kg kopūstų
500 g morkų
1 galvutė česnako
truputis kmynų

Marinatui:
2 stiklinės vandens
1 stiklinė cukraus
1,5 stiklinės obuolių acto
0,75 stiklinės aliejaus (neutralaus skonio)
3 valg. š. druskos
keli kvepiančiųjų pipirų žirneliai

Kaip darau: kopūstus, morkas sutarkuoju, česnaką sukapoju, viską sumaišau dideliame dubenyje, įberiu žiupsnį kmynų. Rekomenduoju paimti didelį dubenį, nes daug visko pasidaro. Aš darau visada iš pusės kiekio, bet ir tada imu didelį dubenį. Išverdu marinatą: viską supilu į puodą ir užverdu. Užpilu marinatu kopūstus, uždarau ir palieku marinuotis per naktį. Skanu.

Tokius kopūstus vežėmės prie jūros vasarą, puikiai penkias dienas išsilaikė be jokio šaldytuvo. O jau kaip prie dešrelių ar šašlykų skanu... Mmmmmm. Receptą radau čia.

Kepenėlių pašteto pinklėse

Turiu bėdą. Nevalgau jokių subproduktų: širdelių, kepenėlių, skrandukų, jokiu būdu smegenėlių ir tų skaniųjų jaučio ar avino apatinių dalių... Būtent todėl vieną kartą paragavusi žemaičių blynų su tuo tikruoju įdaru iš virtų vidaus organų ilgai nė nebandžiau jų valgyti. Na, kartais dabar įdarą jiems iš virtos mėsytės pasidarau... Galbūt todėl nemėgstu lenkų virtuvės, kurioje nemažai patiekalų su subproduktais. Mano manymu, visas tas gėrybes, kaip ir skėrius, šunieną, lervas ir moliuskus visokius žmonės pradėjo valgyti iš bado :)

Vis dėlto vieno dalyko niekada neatsisakau: kepenų pašteto. Dažniausiai įsidedu jo į keliones. Perku jį parduotuvėje mažulyčiuose simpatiškuose stiklainiuose. Patogu – kelionėje jis nesugenda, atsisuki, užsitepi ant kokio trapučio, iš karto suvalgai visą (žinoma, su draugu pasidalini) ir nei tau likučių vežiotis, nei tau nepatogumų kokių patirti pjaustant... Valgyti namie seniau viename visiems gerai žinomame dideliame prekybos tinkle gaudavau fantastiško skonio prancūziško. Gaila, dabar jo nebeatveža, todėl dabar tenka pasitenkinti tomis vadinamomis dešrelėmis, o jų kokybė manęs netenkina. Daug visokių E ir apskritai kartais neaišku, iš ko jis pagamintas. Galų gale nusprendžiau pasigaminti paštetą pati. Juk žalios vištos kepenėlės yra tikrai labai pigios... Pusę kg šviežių nusipirkau už nepilnus du litus. Iš jų išėjo trys žiuljeniniai indeliai pašteto.
Aišku, paštetas ne tas produktas, kuriuo galima mėgautis kiekvieną dieną. Geriau po truputį, bet skaniai ir kokybiškai. Be to, mažoji M jį labai mėgsta. tik va neaišku, ar valgys naminį, nes jo skonis truputį ryškesnis, turtingesnis.

Vištos kepenėlių paštetas

500 g vištos kepenėlių
2 šalotiniai svogūnai
2-3 skiltelės česnako
50 ml grietinėlės
150 g sviesto
2 šaukštai brendžio
2 šaukštai raudono desertinio vyno (jei nėra, nebūtina, bet skonis truputį supaprastės)

2 š. alyvuogių aliejaus
grūsti pipirai
druska
truputis tarkuoto muskato riešuto
rozmarinas
raudonėlis
mairūnas
čiobrelis
Vietoj pastarųjų penkių prieskoninių žolelių galite dėti Provanso žolelių mišinį

Kaip dariau: 50 g sviesto palikau užpylimui. 25 gramuose sviesto ir alyvuogių aliejuje apkepiau kepenėles (būtinai nupjaustykite visas plėves ir išpjaukite tą vidurinę dalį) kažkur po 4–5 min. iš kiekvienos pusės). Likusiuose 75 g sviesto apkepiau svogūną, česnaką (kol suminkštėjo), žoleles, įpyliau brendžio, vyno, išgarinau alkoholį. Į virtuvinį kombainą sudėjau kepenėles, tirpintą sviestą su prieskoniais, druską, pipirus, muskatą, supyliau grietinėlę ir viską suplakiau iki vientisos masės. Sudėliojau į indelius, užpyliau lydytu sviestu ir pastačiau į šaldytuvą. Valgyti geriau kitą dieną, kai sustingsta.

Skanu, valgoma. Patiks tiems, kurie mėgsta ryškų kepenėlių skonį. Ypač su prancūzišku batonu ar duoniukais. Bet skaniausi man vis tiek prancūziški iš IKI... Ir dar. Rekomenduoju daryti iš pusės normos, nes viso nesuvalgysit, nebent kompanija didelė.

Šaltas žiemos vakaras ir 2010 metų topinis karšto šokolado receptas

Nėra nieko geriau už karštą šokoladą. Tikrai. Jis visada sušildo ir suteikia gyvenimui skonio.
Jis turi būti ne per saldus, ne per kartus, ne per lipnus, ne per tirštas, toks, kokį šiandien pasidariau. Jis - pats geriausias. Šiandien jis man padėjo nuraminti širdį po pirmos labai šaltos naujųjų metų darbo dienos :( Ir nesvarbu, kad visi sveikino su Naujaisiais metais. Kojoms vis tiek buvo labai šalta...

Bet vienas sveikinimas geras buvo: linkiu sveikatos, o visa kita vis tiek atims :)

Linkiu, kad iš jūsų neatimtų tų lengvų atsipalaidavimo akimirkų ir džiugesio dėl atlikto gero darbo, pasakyto ar išgirsto nuoširdaus žodžio... Būtų gerai, kad neatimtų svajonių ir vilties gyventi geriau. Nors ir taip visai dar neblogai laikomės. Gerai, kad turim kampelį, kuriame ramu ir gera vakarais. Kuriame kvepia mandarinais ir vanile. Kuriame gali pasikaitinti kojas, įmauti jas į vilnones kojines ir šmurkštelėti po anklode. Kuriame laukia tie, kuriems esi reikalingas. Луче быть нужным, чем свободным, это я знаю по себе :)

Paprastas ir stulbinantis karštas šokoladas

Nusižiūrėjau iš Davido Lebovitz. Receptas paprastas, o rezultatas - stulbinantis.

Du puodeliai pieno (geriau riebesnis, aš dariau su 2,5 proc.)
150 g gero juodojo šokolado (ne mažiau 70 proc. kakavos)
Žiupsnis jūros druskos
Vienas mažyyyyyytis čiliukas (jis nedėjo, bet man žiemą jo reikia, tad dėjau sugrūstą džiovintą, bet galima ir miltelių ant šaukštelio galo)

Kaip dariau: pieną ant vidutinio stiprumo ugnies pakaitinau, bet neužviriau, supyliau smulkintą šokoladą ir nuolat maišiau, kol ištirps. Kai ištirpo, įbėriau druskos ir pipiriukų, pakaitinau nuolat maišydama dar 3-4 min. ant silpnos ugnies, kad neužvirtų. Viskas sutirštėjo ir tada jau mėgavausi dievišku gėrimu. Beje, originale rekomenduoja dar rudojo cukriuko pora šaukštų suberti, bet, mano nuomone, jo nereikia, būtų per saldu.

Linkiu ir jums to paties gerumo širdyje. Dar vienas neblogas karšto šokolado receptas yra čia (jis tirštesnis, turtingesnis, bet darbo daugiau). Rekomenduoju abu.

Prieššventinis šokas arba kaip aš kepiau varškės apkepą...

Jau turbūt pasibaigus šventėms galiu tokius dalykus rašyti...

O buvo taip...

Mažoji M kokias tris dienas zyzė išketi varškės apkepą su padažiuku :) Mamai, žinoma, tai varškės, tai kiaušinių, tai laiko pritrūksta... Na, susiruošiau vieną kartą, jau kepsiu, viską susimaišiau, pradėjau plakti kiaušinių baltymus ir pabandžiau įjungti orkaitę... O siaube! Neveikia! Ką daryti? Panika neeilinė :) Susipyliau į skardą visą masę ir pradėjau vojažą per kaimynus, gal kas susimils, užjaus ir paskolins orkaitę... O dar šventės priešaky, dar planuojami pyragai, sausainiai ir visokios kitokios mėsiškos-nemėsiškos gėrybės... Viskas nuplaukė :(

Kaimynų (tų, iš kurių galiu tikėtis užuojautos) nė vieno namie neradau, pas kitus specialiai nėjau, nes žinojau, kad prašymo nesupras... Parėjau namo, nevilties apimta paskambinau didžiajam V. Spėkit, ką jis man pasakė? Ogi naktį buvo dingusi elektra, numušė orkaitės laikroduką, o jis ir yra atsakingas už jos įsijungimą! Tereikia nustatyti laikroduką, ir viskas bus geraiiiiii, viskas bus geraiiii :) Pasiėmiau viryklės instrukciją ir pabandžiau nustatyti tą kartais į neviltį varantį laikrodį. Didžiam savo džiaugsmui, galų gale įsijungiau viryklę ir iškepiau išsvajotąjį varškės apkepą su padažiuku.

Beje, už receptą dėkinga Ramunės močiutei. Tikrai puikus. Paprastas, bet efektingas...

Varškės apkepas

pusė kg varškės
4 kiaušiniai
2-4 šaukštai sviesto
2-3 šaukštai cukraus
2-3 šaukštai manų kruopų
pusė stiklinės grietinėlės
žiupsnis druskos
vanilės esencijos

Kaip darau: manų kruopas užpilu grietinėle, jos išbrinksta, kol visa kita paruošiu. Kiaušinių trynius išplaku su cukrumi, sudedu varškę, mažais gabaliukais supjaustytą sviestą, manų kruopas, supilu kelis lašus vanilės esencijos ir viską labai gerai ištrinu. Į šitą masę įmaišau išpkaltus baltymus ir sukrečiu ją į sviestu ir džiūvėsėliais pabarstytą skardą. Kepu 25-30 min. 175 °C orkaitėje.

Valgau su uogiene, grietine arba padažiuku (sviestas, grietinė, šlakelis pieno ir cukrus pakaitinami keptuvėje iki vientisos masės, vanilė čia irgi nemaišo).

Senas, 100+1 kartų patikrintas receptas.

Šventinis valgiaraštis

Visus su šventėmis :) Su praėjusiomis ir ateinančiomis, jaukiomis ir triukšmingomis, apšviestomis slėpininga žvakių šviesa ir akinamu fejerverkų lietumi. Su pasidalyta šiluma, su ramybe širdyje ir stebuklo laukimu... Su naujais pažadais, su skubėjimu ir atokvėpio akimirkomis...

Per pasiruošimo šventėms šurmulį šiemet vos nepamečiau savęs... Kai susizgribau, supratau, kad nieko daug nereikia, tik sudėlioti chaotiškas mintis, pvz., ką čia skanaus iškepus, ką sudėti į gražius šventinius lauknešėlius, kaip dar kitaip nei įprastai pagaminti silkę, į lentynėles ir tiesiog mėgautis palaimintu laukimu... Nuvelti kokią smulkmenėlę draugui, supakuoti skanumynus gardumynus bendradarbiams, pabūti drauge su esančiais ir prisiminti išėjusiusiuosius... Padėkoti tiems, kurie visada yra šalia ir pasirūpina, kad ant stalo būtinai būtų 12 valgių :) Susitaikyti ir nesinervinti dėl niekų, nusišypsoti ir užmigti savo vaikystės lovoje...

Ir nieko doro iš to mano kalėdinio valgiaraščio šiemet, tik šokoladinis pyragas pagal Nigellą (neišsigąskite, pyragas kepamas ne nuo pat filmuko pradžios, turėkite kantrybės palaukti arba tiesiog prasukite, jį dar aprašysiu čia), imbieriniai sausainiukai pagal Julią Vysockają (nuotraukoje - pagal Julią) ir Bri, keptas kalakutas pagal Arvi (ir nesijuokite, labai skanus ir ne namie keptas, svarbiausia, kad šeimininkė nenusivariusi nuo kojų, beje, puikus kepto kalakuto receptas yra čia), slyvos šokolade, šiluma, ramybė ir meilė artimui pagal mane pačią.

Slyvos šokolade

Didelis maišelis džiovintų slyvų (būna mažesni ir didesni, tai tas didesnis)
Gero konditerinio šokolado plytelė (250 g)

Kaip darau: šokoladą ištirpinu garų vonelėje (į puodą su vandeniu statau dubentšį su sulaužytu šokoladu ir jis labai gražiai sutirpsta. Svarbu, kad dubens dugną siektų tik garai, o ne verdantis vanduo). Slyvas nuplaunu, nusausinu ir pamerkiu į karštą šokoladą. Ištraukiu (tą geriausiai daryti su šaukšteliu), dėlioju ant kepimo popieriaus ir nešu į balkoną, kad sustingtų. Niekada nežavėjo pirktinės slyvos šokolade, bet tokios naminės – apsivalgymas.

Visiems - to paties paties didžiausio, labiausiai jūsų laukiamo stebuklo Naujaisiais metais :)

Spurgos iš vaikystės

„Ką tu dar šiandien darysi?“ – paklausė manęs didysis V, dėdamasis kuprinę naktinei pamainai. „Kepsi spurgas? Aš tai geriau pailsėčiau. Norėčiau kokias tris dienas nieko neveikti, kojas ištiesęs pagulėti...“ Ir išėjo dirbti tėvynės ir šeimos labui... Jis net neįsivaizdavo, kad pailsėsiu nerealiai... Visą vakarą kepsiu nepakartojamas vaikystės spurgas ir skaitysiu naują kulinarinę knygą, parašytą gerbiamos šaunuolės mamos, žmonos, žurnalistės, tinklaraštininkės ir tiesiog puikios virėjos Beatos.

O paskui abi su mažąja M nusiprausim, ji užmigs, o aš nauju įrašu papildysiu savo tinklaraštį, skaitysiu Laurą Sintiją Černiauskaitę, vis kokį mandariną sukrimsdama... Tiesiog rojus...

Varškės spurgos

pusė kg varškės
miltų kokie 10–12 šaukštų (tešla turi būti labai varškinė, minkšta)
3 kiaušiniai
keli šaukštai cukraus (kas mėgsta saldžiau – daugiau, kas ne – mažiau, man asmeniškai skaniau, kai pati spurga nesaldi, bet ant jos daug daug daug cukraus pudros)
1 a. š. kepimo miltelių (mama dėdavo rūgščia grietine ar kefyru nugesintos sodos, bet man patogesnis šis variantas)
saulėgrąžų aliejaus kepimui
cukraus pudros pabarstymui...
Anksčiau visada – šlakelis degtinės į tešlą, sako, padega spurgoms kepti, nepritraukia riebalo tada. Dabar vietoj to pilu savos gamybos vanilės esencijos.

Varškę patrinu su šakute, įmušu kiaušinius, supilu cukrų, dedu miltų ir kepimo miltelių, vanilės esencijos . Viską sumaišau, įkaitinu puode aliejų, šlapiomis rankomis formuoju nedidelius rutuliukus ir kepu, vis apversdama. Namai pilni vanilės kvapo, kaimynai būriuojasi prie durų, vaišinami netikėti svečiai, cukraus pudra dažoma iš lėkštės... Va taip...

Beje, spurgos ir visokie žagarėliai yra nedėkingi padarai...Kepi kepi, o parodyti nėra ką... Pas mamą namie virtuvė buvo su durimis, tai užsidarai, būdavo, ir neleidi visokiems prašalaičiams nebaigtų kepti žagarėlių vogti... Dabar nei pas mane, nei pas mamą virtuvėje durų nebėra, tai ir dingsta iškeptas gėris iš lėkštės, kol nauja partija aliejuje vartosi...

Supykusi ir norėdama nufotografuoti, paėmiau ir užmaišiau naują partiją tešlos :) Ir tik papildžiusi tinklaraštį atsiverčiau Beatos knygos psl. su spurgomis :) Mistika kažkokia...