Jau seniai noriu apie šią užkandėlę parašyti. Man ji tobula. Ir iš viso, feta yra vienas iš tų sūrių, kuriems jaučiu pagarbą. Graikiško ragauju nedažnai, nepigus jis, bet vokiško dažnai nusiperku. Na, netikras jis, bet ką jau čia... Žodžiu, nedaugžodžiausiu.
Fetos sūrio užkandėlė
fetos sūris
maltų čili pipiriukų
extra virgin alyvuogių aliejaus
juodos duonos arba bagetės
Fetą supjaustau kubeliais, pabarstau čiliukais, pašlakstau negailėdama alyvuogių aliejumi. Patiekiu su duona ar bagetės riekelėmis, tepu ant jų ir mėgaujauosi. Paprasta ir žiauriai skanu. Dar to aliejaus ant užtepto sūrio užlašinu, tai visiška palaima gomuriui :) Skaniai valgosi tiek su vynu, tiek su alumi, tiek su kitais stipriaisiais gėrimais :) Beje, nieko ir vieni.
Beje, dar marinuoju fetą kartais. Gabalėliais supjaustytą sudedu į stiklainiuką, suberiu kapoto česnako, čili pipiriuko, grūstų juodųjų pipirų, pora lauro lapelių, džiovintų čiobrelių, raudonėlio, baziliko, rozmarino, kelias sukapotas juodas ir žalias alyvuoges, viską užpilu alyvuogių aliejumi ir į vėsią vietą pastatau parai. Kartais apverčiu, kad tolygiai susimarinuotų. Skanu į salotas arba su bagete, ant picos ir vienas. Aliejus panaudojamas užpilams, salotoms, makaronams, kitoms gėrybėms :) Tiesa, aliejus geriau graikiškas, nes feta - graikiškas sūris...
Receptą kažkada pasiskolinau iš Davido Lebovitz. Beje, jis ten rašo, kad nelabai galima dėti česnako dėl jo keliamo botulizmo pavojaus, bet jei viską suvalgai per savaitę, tai, mano manymu, neturėtų pakenkti. Žodžiu, dedu aš tą česnaką ir vargo nematau, bet visada suvalgau greitai, ilgai nelaikau.
5 komentarai:
Feta suris yra labai labai labai skanu, ir salotose ir ant duonos ir ant pakepintos duonos. Bet, tai turi buti tikra feta, ne kazkokia appetina ar panasi...
Sutinku 100 proc. Tikra feta nesulyginamai skanesnė... Bet mes gyvename ne Graikijoje, o mažame provincijos miestelyje Lietuvos šiaurėje, tad tikra feta pas mus ant stalo nėra labai dažna viešnia... Žinoma, pasilepinam kartais :)
Fetą labai mėgstam, tačiau kartais namiškius ir draugus apgaudinėju štai tokiu būdu: iš pažįstamos moters kartais nusiperku naminės varškės, kuri pas ją būna gana riebi, ji supjausto ją kaip sūrį. Pirmas jos skanavimas būna namuose su kava, po to pabosta. Tuomet aš supjaustau ją riekelėmis, kiekvieną pabarstau negailėdama druskos, dedu riekeles vieną ant kitos į indą ir į šaldytuvą... Kitą dieną jau galima dėti į salotas vietoj fetos... Ant duonelės nebandžiau...
Eligija, fainai, kad nors abi gyvendamos provincijose (as Airijoje :D, o tu Lietuvoje), vis tiek bandom gauti geriausius imanomus ingredientus.
va va, Inga, žinau aš tuos saviapgaulės būdus irgi :) Ir nėra jie tokie jau blogi, ar ne?
Rašyti komentarą