Penkių lietinių receptas

Blynus nelabai mėgstu, bet turiu vieną receptą, kuris mane gelbėja (ir, beje, labai skanūs blynai būna) sekmadienio rytais, kai tėtis žaidžia krepšinį, mergina reikalauja valgyti, o aš noriu pasimėgauti tomis ramiomis sekmadienio ryto akimirkomis su puodeliu arbatos... Be to, rytoj juk Užgavėnės, tikriausiai irgi kepsiu... Receptas geras tuo, kad visada žinai, kokį kiekį blynų pavyks iškepti. Norma – 5–6 blynai, kurie dingsta iš karto, nė vieno nelieka rytojui :)

Penkių lietinių receptas

100 g miltų
300 ml pieno
50 g sviesto
1 kiaušinis
1 trynys
Žiupsnelis druskos
2 a. š. cukraus (galima ir vanilinio), jei norite saldžius kepti (tokius aš dažniausiai kepu)

Sviestą ištirpinu, atvėsinu. Į persijotus su druska miltus (visada sijoju, bet ką darydama), įpilu išplaktą kiaušinį ir trynį, paplaku, įpilu tirpintą sviestą, vėl paplaku, po truputį pilu pieną, kol supilu visą. Tada visą mišinį gerai išplaku ir palieku pusvalandžiui, kad prisirptų. Tiesa, jei kepu saldžius blynus, nepamirštu cukraus įpilti. Tik nepilkite karšto sviesto, gali kiaušinį sutraukti, tada teks viską lauk išpilti... Buvo kartą man taip, nepalaukiau, kol atvės.
Iš šios normos išeina 5–6 lietiniai, nelygu keptuvė. Mergina suraito tris iš karto, ypač tada, kai jie patiekiami su trinta šaldytų braškių uogiene. Ir aš valgau, nes labai skanūs :) Rytoj ir nuotrauką saldžių įmesiu, nes turiu tik su pelėsiniu sūriu...

Balta ir raudona (panna cotta)

Kažkada galvojau, kad panna cotta – neįgyvendinama svajonė. Šis pieno spalvos desertas varė mane iš proto kavinėse, nes labai jau skanus. Dabar tik juokas ima. Sunkiausia proceso dalis – sustingusį išimti iš formelių, todėl kartais darau desertiniuose indeliuose ir valgau tiesiai iš jų :) O geriausia šį desertą šaldyti silikoninėje keksiukų (mafinų) kepimo formoje, iš jų geriau išsiima, ypač jei dugną palaikai karštame vandenyje. Tik paklausykite patarimo – jei masę pilsite į silikoninę formą, geriau ją padėkite ant padėklo, kuris tilptų į šaldytuvą, nes kitaip nenunešite nuo stalo iki šaldymo vietos :). Beje, panna cotta lietuviškai – virta grietinėlė.

Panna cota

120 ml pieno
10 g. želatinos
200 ml grietinėlės (32 proc.)
3 a. š. cukraus
1 a. š. vanilinio cukraus
Žiupsnelis cinamono
Tarkuota citrinos žievelė

Piene išbrinkinu želatiną, į puodą supilu grietinėlę, cukrų (ir paprastą, ir vanilinį), cinamoną ir tarkuotą citrinos žievelę. užvirinu ir leidžiu pairti kokias 5 min. supilu piene brinkintą želatiną ir pakaitinu, kol ištirps.

Dabar liūdniausia vieta – reikia tą masę plakant atvėsinti. Aš darau taip: supilu tą masę į metalinį dubenį, įstatau jį į kriauklę, pripiltą šalto vandens, ir plaku, keičiu vandenį šaltesniu ir vėl plaku, vėl keičiu vandenį šaltesniu ir vėl plaku (na, kokius 5 kartus tą patį pakartoju). Plakti reikia tol, kol pradės tirštėti. Manau, to reikia, kad sustingusi masė vientisesnė būtų. Pradėusią tirštėti masę supilstau į formeles ir pastatau šaltai, kol sustings (apytiksliai tai trunka 4–5 val., bet dažniausia palieku per naktį).
Panna cottos recepto šaltinis – žurnalas „Virtuvės paslaptys“ (2008 m., Nr. 3)

Padažas – dar viena paslaptinga panna cottos dalis. Jį glima daryti iš bet kokių uogų, net šokolado, bet tada bus labai saldu. Jis turi būti tirštas, panašus į kisielių. Siūlau gana tradicinį vyšnių padažą, kurį kartais padarau prie blynų. Jo receptą labai seniai pamačiau per TV laidą
„Labas rytas“, ten jį vadino „Juodojo miško blynų“ padažu, bet proporcijas užmiršusi darydavau iš akies. Šį laaaaabai skanų padažą man priminė ir iki tobulumo detaliai aprašė Šeimininkė iš didžiosios raidės Irina iš Edimdoma.ru forumo. Beje, šį padažą ji kaip pertepimą deda į tortą „Schwartzwald“ (liet. juodasis miškas).

Juodojo miško padažas

1 pakuotė šaldytų vyšnių
2 a. š. krakmolo
Cinamono lazdelė
Cukraus pagal skonį (dedu 2–3 v. š.)
Vanduo

Šaldytas vyšnias atšildau, sultis nupilu. Jei sulčių nėra 250 ml, įpilu vandens (tiek, kiek reikia iki 250 ml). Sultis, vyšnias, cukrų ir cinamono lazdelę sudedu į nedidelį puodą, užverdu, įpilu krakmolą, išmaišytą su 2 v. š. vandens, paverdu nuolat maišydama 1 minutę. Atvėsinu, išimu cinamono lazdelę ir valgau su panna cotta. Arba su blynais. Arba vieną. :)

Paprastų paprasčiausias obuolių pyragas

Šiandien namie tikrai kvepia vanile ir cinamonu... Kepiau obuolių pyragą, apie kurį vienu metu priminė ir bendradarbė, ir Pragaro virtuvės šeimininkė :) Mano nuomone, bendradarbei nepavyko (nepilną receptą gavo iš kaimynės), todėl pažadėjau jai iškepti savąjį, beje, nelabai kuo besiskiriantį nuo Pragaro virtuvės šeimininkės varianto.

Obuolių pyragas „Paprasčiau nebūna“

Receptas – dvigubai normai ir didesnei skardai aukštais kraštais (maniškė - 37*29*5 cm)

Dvi stiklinės miltų
Dvi stiklinės cukraus (jei saldūs obuoliai, užtenka vienos)
Dvi stiklinės manų kruopų
Beveik 250 g sviesto
Du nubraukti a. š. kepimo miltelių (galima ir be jų)
9 didesni obuoliai (geriau - rūgštesni ir sultingesni)
Cinamono, vanilinio cukraus

Miltus, cukrų, manų kruopas ir kepimo miltelius sumaišau, obuolius nulupu ir supjaustau griežinėliais. Kepimo skardą iškloju kepimo popieriumi, ją patepu sviestu, nepagailiu. To reikia, kad pyrago apačia paskrustų. Pilu į skardą dvi stiklines birios masės, dedu pusę pjaustytų obuolių, juos pabarstau vaniliniu cukrumi ir cinamonu, tada vėl pilu dvi stiklines birios masės, sudedu likusius obuolius ir vėl pabarstau vaniliniu cukrumi ir cinamonu. Viską baigiu paskutinėmis dviem stiklinėm birios masės, ant jos užtarkuoju beveik visą pakelį sviesto (jo reikia tiek, kad padengtų visą to kūrinio paviršių. Kepu apie 45 min. iki 200 laipsnių C įkaitintoje orkaitėje. Valgau vieną, su plakta grietinėle arba su vaniliniais ledais. Paprastumas ir skanumas neišpasakytas.