Prie jūros apie žuvį

Jau beveik dvi savaitės, kai neturiu savo virtuvės. Ir dar vieną neturėsiu. Esu tokioje vietoje, kurioje mane ir mažąją M maitina. Ir dar visokias gydomąsias procedūras daro. Taigi... Sanatorijoje esam. Ir kasdien džiaugiamės šaltu žiemos oru, be galo ramia jūra, kartais pūga ir netoliese esančiu kalniuku. Gal kam ir pasirodysime ekstremalės, bet vis tiek pasipasakosiu. Kasdien beveik po dvi valandas praleidžiame lauke – ant kalno būtinai būtiniausiai, į parduotuvę pramogos dėlei ir reikalingų daiktų, prie jūros nueiname pasigrožėti užšalusiomis bangomis. Ir nesvarbu, kad lauke koks minus 16, svarbu tinkamai apsirengti ir veidą riebiu kremu patepti :)

Dabar trumpai apie maitinimą... Nežinau, kaip tie metro aštuoniasdešimties paaugliai čia pavalgo... Porcijos tokio dydžio, kad mano penkiametė nevalgioji pirmą savaitę ir tai tarpuose tarp pusryčių, pietų ir vakarienės užkąsti prašydavo... Tiesa, po įtartino apsinuodijimo jau nieko nebereikia. Gerai, kad Maxima netoli, nes gaminti tai nėra kur ir kaip... Ir iš kur tos porcijos bus didelės. Padavėja sakė, kad šeši litai per dieną vienam žmogui skiriami trims maitinimams... (Vienos dienos meniu: pusryčiams ryžių ar perlinių kruopų košė ir sumuštinis su sūriu, pietums šnicelis, kotletas ar blynai ir dviejų rūšių sriubos: pieniška ir bulvienė, vakarienei – burokėlių ir pupelių mišrainė ir mieliniai blynai ar kepsnys. Atrodo kaip ir nieko, bet kad dydžiai juokingi (šnicelis mažiukas mažiukas, bulvių košės – du šaukštai, marinuotų kopūstų – vienas šaukštas), o kokybė abejotina. Va tokios tos mūsų sanatorijos. Bet varganą maitinimą atperka malonus medikų bendravimas ir bendra atmosfera. O dabar, kai negaliu gaminti, belieka rašyti apie tai, ką gaminau namie iki išvažiuodama :)

Žuvienė

Žinau žinau, tikra žuvienė tik gamtoje, ant laužo ir iš ką tik pagautų žuvų... Ta, su dūmo kvapu ir šimtgramiu degtinės. Sutinku. Bet kai nedažnai tenka turistauti kartu su žvejais, tai mums gerai ir tokia, naminė :) Be to, ji labai skani :)

Sultiniui:

1–2 didelių žuvų, dažniausiai upėtakio ar lašišos, galva, uodega ir pelekai (nepamirškite išpjauti žiaunų)
sauja petražolių
česnako galva
svogūno galva
keli saliero lapkočiai
1–2 pomidorai
0,5 a. š. čiobrelių
0,5 a. š. kalendros sėklų
0,5 a. š. juodųjų pipirų
1 a. š. „Santa Maria“ „Fish and Seafood“ prieskonių mišinio (kai atradau, nieko daugiau nereikia)
keli lauro lapai
2–3 džiovinti arba švieži čiliukai
150 ml balto sauso vyno
1 l vandens
druskos

Kad nebūtų neapetitiškų putų verdant sultinį, visada pirmiausia darau taip (ne tik su žuvimi, bet ir su visokia kitokia mėsa): į šaltą vandenį dedu gerai nuplautą žuvį ir palaukiu, kol užvirs viskas, tada žuvį ar mėsą perplaunu, puodą išplaunu ir jau tada viską (išskyrus druską, ją dedu jau virdama sriubą) sudedu sultiniui ir užpilu šaltu vandeniu. Užverdu ir palieku virti ant silpnos ugnies 30–45 min. (vištienos sultiniui reikia daugiau laiko, na o jautienos tai visai jau daug). Putų paprastai nebebūna po anksčiau aprašytos procedūros, tad ramiai pasiruošiu produktus būsimai žuvienei.

Žuvienei

dvi morkos
kelios bulvės
svogūnas
alyvuogių aliejus
krapai
citrina

Kubeliais supjaustytas morkas ir svogūnus apkepinu aliejuje, bulves nedideliais gabaliukais susipjaustau. Kai sultinys išverda, perkošiu jį per sietelį ir dedu druskos, bulves, apkeptus svogūnus su morkomis ir palieku virti, kol bulvės bus gatavos :) Dar virtos žuvytės mėsytę sumetu. Stalan patiekiu su griežinėliu citrinos ir gausybe krapų. Skanu, skaidru, gaivu (jei su citrina), aštroka (jei nepagailėta čiliukų).

O tokį sultinį dar galima panaudoti gaminant risotto su žuvimi ar jūros gėrybėmis....

Ryškiai geltona

Kažkada per Первый канал šeštadienio rytais rodydavo kulinarinę laidą Вкусно, kurios vedantysis buvo žiniukas (знаток) Borisas Burda. Kas yra знаток ir Borisas Burda, turbūt vyresnės kartos žiūrovai puikiai žino, o jaunesniems paaiškinsiu: tai toks intelektualų klubas, kurie žaidžia Kas? Kur? Kada? per tą patį Первый канал :). Bet dabar ne apie tai. Tiksliau – truputį apie tai. Toje Вкусно su Borisu Burda laidoje kartą viešėjo tadžikas ir jis pasakojo, kaip reikia virti tadžikišką plovą. Žinoma, mane dabar sudraskytų tikrojo plovo virimo meno žinovai, bet maniškis pagal tą tadžiko receptą irgi ne pats prasčiausias variantas. Juk ne lipni ryžių košė su kečupu... Be to, valgosi skaniai.
Tikram plovui reikia specialių ryžių. Tokių neturiu, dedu plikytus ilgagrūdžius, jie biresni, nesulimpa. Tiesa, ir puodo tikro plovui gaminti neturiu, imu storasienį troškintuvą su storu dugnu.
O dabar pasigirsiu: baigiantis viešnagei pas gimines Maskvoje, jų namų tvarkytoja tadžikė Malika pagamino plovą... Gaminimo principas beveik vienodas, recepto sudedamosios dalys vienodos, tik jos plovas buvo sausas ir sprangus. Turiu pasakyti, kad manasis variantas skanesnis :)

Auksinis plovas

600–700 g vištienos filė

4 svogūnai

5 nemažos morkos
400 g plikytų ryžių
kumino (galima ir kmynų)
kario
ciberžolės

šafrano

druskos

pipirų
nemažai (apie 50 ml) alyvuogių aliejaus

Filė - kubeliais, svogūnai – pusžiedžiais, morkos - šiaudeliais, ryžiai – nuplauti, česnakas – nuvalytas, bet nenuluptas nupjautomos šaknimis.

Kaip darau: aliejuje pačirškinu neluptą česnako galvą nupjautąja puse žemyn, kad visą savo aromatą paskleistų aliejuje, išimu, apkepu kubeliais supjaustytą vištieną, išimu, sudedu svogūnus, patroškinu iki skaidrumo, sudedu atgal vištieną ant svogūnų, suberiu morkas ir uždengusi dangtį patroškinu kokias 2-3 minutes. Tada įmontuoju į kurią nors vietą aukščiau minėtą česnaką, suberiu ryžius, užpilu vandeniu, kad viską apsemtų ir dar per pirštą virš būtų. Tada jau prieskoniai: karis + ciberžolė + kuminas (arba kmynai) + pipirai + druska + šafranas (2–3 siūlai). Visus prieskonius paviršiuje vandens paskleidžiu ir išmaišau šaukštu tik vandenį, kad tolygiai pasiskirstytų. Uždengiu dangtį ir palieku ant vidutinės ugnies viską troškintis. Šiukštu, nemaišau. Kai vanduo išgaruoja, ugnį išjungiu ir palieku uždengtu dangčiu dar kokioms 10–15 min. Jei vandens mažai ir ryžiai neišvirė, reikia pripilti, tik taip, kad jis neatvėsintų plovo. Pilti reikia palengva, padarius per vidurį daugiau skylučių.

Pavalgo 4–5 žmonės. Mes dviese valgom dvi dienas. Labai tinka įsidėti į darbą. Man skanu.

Variacijos su feta

Jau seniai noriu apie šią užkandėlę parašyti. Man ji tobula. Ir iš viso, feta yra vienas iš tų sūrių, kuriems jaučiu pagarbą. Graikiško ragauju nedažnai, nepigus jis, bet vokiško dažnai nusiperku. Na, netikras jis, bet ką jau čia... Žodžiu, nedaugžodžiausiu.

Fetos sūrio užkandėlė

fetos sūris
maltų čili pipiriukų
extra virgin alyvuogių aliejaus
juodos duonos arba bagetės
Fetą supjaustau kubeliais, pabarstau čiliukais, pašlakstau negailėdama alyvuogių aliejumi. Patiekiu su duona ar bagetės riekelėmis, tepu ant jų ir mėgaujauosi. Paprasta ir žiauriai skanu. Dar to aliejaus ant užtepto sūrio užlašinu, tai visiška palaima gomuriui :) Skaniai valgosi tiek su vynu, tiek su alumi, tiek su kitais stipriaisiais gėrimais :) Beje, nieko ir vieni.

Beje, dar marinuoju fetą kartais. Gabalėliais supjaustytą sudedu į stiklainiuką, suberiu kapoto česnako, čili pipiriuko, grūstų juodųjų pipirų, pora lauro lapelių, džiovintų čiobrelių, raudonėlio, baziliko, rozmarino, kelias sukapotas juodas ir žalias alyvuoges, viską užpilu alyvuogių aliejumi ir į vėsią vietą pastatau parai. Kartais apverčiu, kad tolygiai susimarinuotų. Skanu į salotas arba su bagete, ant picos ir vienas. Aliejus panaudojamas užpilams, salotoms, makaronams, kitoms gėrybėms :) Tiesa, aliejus geriau graikiškas, nes feta - graikiškas sūris...
Receptą kažkada pasiskolinau iš Davido Lebovitz. Beje, jis ten rašo, kad nelabai galima dėti česnako dėl jo keliamo botulizmo pavojaus, bet jei viską suvalgai per savaitę, tai, mano manymu, neturėtų pakenkti. Žodžiu, dedu aš tą česnaką ir vargo nematau, bet visada suvalgau greitai, ilgai nelaikau.

Išsvajotieji marinuoti kopūstai

Kodėl išsavjotieji? Ogi todėl, kad niekaip nesuprasdavau, kaip jie tokius skanius visuomeninio maitinimo įstaigose padaro... Man labai skani ta rūgštelė ir traškūs kopūstėliai su lengvu česnako prieskoniu. Žinoma, niekada neklausiau recepto, bet kartą kolegė neiškentusi vienoje vietoje paklausė, tai pasakė tik tiek, kad karštu marinatu užpila... Žodžiu, atsirado bent užuomina. Ėmiausi paieškų ir po ilgų klaidžiojimo metų – eureka :) Man - topas. Beveik nulis pastangų, o rezultatas puikus.

Marinuoti kopūstai (ne žiemai)

3 kg kopūstų
500 g morkų
1 galvutė česnako
truputis kmynų

Marinatui:
2 stiklinės vandens
1 stiklinė cukraus
1,5 stiklinės obuolių acto
0,75 stiklinės aliejaus (neutralaus skonio)
3 valg. š. druskos
keli kvepiančiųjų pipirų žirneliai

Kaip darau: kopūstus, morkas sutarkuoju, česnaką sukapoju, viską sumaišau dideliame dubenyje, įberiu žiupsnį kmynų. Rekomenduoju paimti didelį dubenį, nes daug visko pasidaro. Aš darau visada iš pusės kiekio, bet ir tada imu didelį dubenį. Išverdu marinatą: viską supilu į puodą ir užverdu. Užpilu marinatu kopūstus, uždarau ir palieku marinuotis per naktį. Skanu.

Tokius kopūstus vežėmės prie jūros vasarą, puikiai penkias dienas išsilaikė be jokio šaldytuvo. O jau kaip prie dešrelių ar šašlykų skanu... Mmmmmm. Receptą radau čia.

Kepenėlių pašteto pinklėse

Turiu bėdą. Nevalgau jokių subproduktų: širdelių, kepenėlių, skrandukų, jokiu būdu smegenėlių ir tų skaniųjų jaučio ar avino apatinių dalių... Būtent todėl vieną kartą paragavusi žemaičių blynų su tuo tikruoju įdaru iš virtų vidaus organų ilgai nė nebandžiau jų valgyti. Na, kartais dabar įdarą jiems iš virtos mėsytės pasidarau... Galbūt todėl nemėgstu lenkų virtuvės, kurioje nemažai patiekalų su subproduktais. Mano manymu, visas tas gėrybes, kaip ir skėrius, šunieną, lervas ir moliuskus visokius žmonės pradėjo valgyti iš bado :)

Vis dėlto vieno dalyko niekada neatsisakau: kepenų pašteto. Dažniausiai įsidedu jo į keliones. Perku jį parduotuvėje mažulyčiuose simpatiškuose stiklainiuose. Patogu – kelionėje jis nesugenda, atsisuki, užsitepi ant kokio trapučio, iš karto suvalgai visą (žinoma, su draugu pasidalini) ir nei tau likučių vežiotis, nei tau nepatogumų kokių patirti pjaustant... Valgyti namie seniau viename visiems gerai žinomame dideliame prekybos tinkle gaudavau fantastiško skonio prancūziško. Gaila, dabar jo nebeatveža, todėl dabar tenka pasitenkinti tomis vadinamomis dešrelėmis, o jų kokybė manęs netenkina. Daug visokių E ir apskritai kartais neaišku, iš ko jis pagamintas. Galų gale nusprendžiau pasigaminti paštetą pati. Juk žalios vištos kepenėlės yra tikrai labai pigios... Pusę kg šviežių nusipirkau už nepilnus du litus. Iš jų išėjo trys žiuljeniniai indeliai pašteto.
Aišku, paštetas ne tas produktas, kuriuo galima mėgautis kiekvieną dieną. Geriau po truputį, bet skaniai ir kokybiškai. Be to, mažoji M jį labai mėgsta. tik va neaišku, ar valgys naminį, nes jo skonis truputį ryškesnis, turtingesnis.

Vištos kepenėlių paštetas

500 g vištos kepenėlių
2 šalotiniai svogūnai
2-3 skiltelės česnako
50 ml grietinėlės
150 g sviesto
2 šaukštai brendžio
2 šaukštai raudono desertinio vyno (jei nėra, nebūtina, bet skonis truputį supaprastės)

2 š. alyvuogių aliejaus
grūsti pipirai
druska
truputis tarkuoto muskato riešuto
rozmarinas
raudonėlis
mairūnas
čiobrelis
Vietoj pastarųjų penkių prieskoninių žolelių galite dėti Provanso žolelių mišinį

Kaip dariau: 50 g sviesto palikau užpylimui. 25 gramuose sviesto ir alyvuogių aliejuje apkepiau kepenėles (būtinai nupjaustykite visas plėves ir išpjaukite tą vidurinę dalį) kažkur po 4–5 min. iš kiekvienos pusės). Likusiuose 75 g sviesto apkepiau svogūną, česnaką (kol suminkštėjo), žoleles, įpyliau brendžio, vyno, išgarinau alkoholį. Į virtuvinį kombainą sudėjau kepenėles, tirpintą sviestą su prieskoniais, druską, pipirus, muskatą, supyliau grietinėlę ir viską suplakiau iki vientisos masės. Sudėliojau į indelius, užpyliau lydytu sviestu ir pastačiau į šaldytuvą. Valgyti geriau kitą dieną, kai sustingsta.

Skanu, valgoma. Patiks tiems, kurie mėgsta ryškų kepenėlių skonį. Ypač su prancūzišku batonu ar duoniukais. Bet skaniausi man vis tiek prancūziški iš IKI... Ir dar. Rekomenduoju daryti iš pusės normos, nes viso nesuvalgysit, nebent kompanija didelė.

Šaltas žiemos vakaras ir 2010 metų topinis karšto šokolado receptas

Nėra nieko geriau už karštą šokoladą. Tikrai. Jis visada sušildo ir suteikia gyvenimui skonio.
Jis turi būti ne per saldus, ne per kartus, ne per lipnus, ne per tirštas, toks, kokį šiandien pasidariau. Jis - pats geriausias. Šiandien jis man padėjo nuraminti širdį po pirmos labai šaltos naujųjų metų darbo dienos :( Ir nesvarbu, kad visi sveikino su Naujaisiais metais. Kojoms vis tiek buvo labai šalta...

Bet vienas sveikinimas geras buvo: linkiu sveikatos, o visa kita vis tiek atims :)

Linkiu, kad iš jūsų neatimtų tų lengvų atsipalaidavimo akimirkų ir džiugesio dėl atlikto gero darbo, pasakyto ar išgirsto nuoširdaus žodžio... Būtų gerai, kad neatimtų svajonių ir vilties gyventi geriau. Nors ir taip visai dar neblogai laikomės. Gerai, kad turim kampelį, kuriame ramu ir gera vakarais. Kuriame kvepia mandarinais ir vanile. Kuriame gali pasikaitinti kojas, įmauti jas į vilnones kojines ir šmurkštelėti po anklode. Kuriame laukia tie, kuriems esi reikalingas. Луче быть нужным, чем свободным, это я знаю по себе :)

Paprastas ir stulbinantis karštas šokoladas

Nusižiūrėjau iš Davido Lebovitz. Receptas paprastas, o rezultatas - stulbinantis.

Du puodeliai pieno (geriau riebesnis, aš dariau su 2,5 proc.)
150 g gero juodojo šokolado (ne mažiau 70 proc. kakavos)
Žiupsnis jūros druskos
Vienas mažyyyyyytis čiliukas (jis nedėjo, bet man žiemą jo reikia, tad dėjau sugrūstą džiovintą, bet galima ir miltelių ant šaukštelio galo)

Kaip dariau: pieną ant vidutinio stiprumo ugnies pakaitinau, bet neužviriau, supyliau smulkintą šokoladą ir nuolat maišiau, kol ištirps. Kai ištirpo, įbėriau druskos ir pipiriukų, pakaitinau nuolat maišydama dar 3-4 min. ant silpnos ugnies, kad neužvirtų. Viskas sutirštėjo ir tada jau mėgavausi dievišku gėrimu. Beje, originale rekomenduoja dar rudojo cukriuko pora šaukštų suberti, bet, mano nuomone, jo nereikia, būtų per saldu.

Linkiu ir jums to paties gerumo širdyje. Dar vienas neblogas karšto šokolado receptas yra čia (jis tirštesnis, turtingesnis, bet darbo daugiau). Rekomenduoju abu.