Prieššventinis šokas arba kaip aš kepiau varškės apkepą...

Jau turbūt pasibaigus šventėms galiu tokius dalykus rašyti...

O buvo taip...

Mažoji M kokias tris dienas zyzė išketi varškės apkepą su padažiuku :) Mamai, žinoma, tai varškės, tai kiaušinių, tai laiko pritrūksta... Na, susiruošiau vieną kartą, jau kepsiu, viską susimaišiau, pradėjau plakti kiaušinių baltymus ir pabandžiau įjungti orkaitę... O siaube! Neveikia! Ką daryti? Panika neeilinė :) Susipyliau į skardą visą masę ir pradėjau vojažą per kaimynus, gal kas susimils, užjaus ir paskolins orkaitę... O dar šventės priešaky, dar planuojami pyragai, sausainiai ir visokios kitokios mėsiškos-nemėsiškos gėrybės... Viskas nuplaukė :(

Kaimynų (tų, iš kurių galiu tikėtis užuojautos) nė vieno namie neradau, pas kitus specialiai nėjau, nes žinojau, kad prašymo nesupras... Parėjau namo, nevilties apimta paskambinau didžiajam V. Spėkit, ką jis man pasakė? Ogi naktį buvo dingusi elektra, numušė orkaitės laikroduką, o jis ir yra atsakingas už jos įsijungimą! Tereikia nustatyti laikroduką, ir viskas bus geraiiiiii, viskas bus geraiiii :) Pasiėmiau viryklės instrukciją ir pabandžiau nustatyti tą kartais į neviltį varantį laikrodį. Didžiam savo džiaugsmui, galų gale įsijungiau viryklę ir iškepiau išsvajotąjį varškės apkepą su padažiuku.

Beje, už receptą dėkinga Ramunės močiutei. Tikrai puikus. Paprastas, bet efektingas...

Varškės apkepas

pusė kg varškės
4 kiaušiniai
2-4 šaukštai sviesto
2-3 šaukštai cukraus
2-3 šaukštai manų kruopų
pusė stiklinės grietinėlės
žiupsnis druskos
vanilės esencijos

Kaip darau: manų kruopas užpilu grietinėle, jos išbrinksta, kol visa kita paruošiu. Kiaušinių trynius išplaku su cukrumi, sudedu varškę, mažais gabaliukais supjaustytą sviestą, manų kruopas, supilu kelis lašus vanilės esencijos ir viską labai gerai ištrinu. Į šitą masę įmaišau išpkaltus baltymus ir sukrečiu ją į sviestu ir džiūvėsėliais pabarstytą skardą. Kepu 25-30 min. 175 °C orkaitėje.

Valgau su uogiene, grietine arba padažiuku (sviestas, grietinė, šlakelis pieno ir cukrus pakaitinami keptuvėje iki vientisos masės, vanilė čia irgi nemaišo).

Senas, 100+1 kartų patikrintas receptas.

Šventinis valgiaraštis

Visus su šventėmis :) Su praėjusiomis ir ateinančiomis, jaukiomis ir triukšmingomis, apšviestomis slėpininga žvakių šviesa ir akinamu fejerverkų lietumi. Su pasidalyta šiluma, su ramybe širdyje ir stebuklo laukimu... Su naujais pažadais, su skubėjimu ir atokvėpio akimirkomis...

Per pasiruošimo šventėms šurmulį šiemet vos nepamečiau savęs... Kai susizgribau, supratau, kad nieko daug nereikia, tik sudėlioti chaotiškas mintis, pvz., ką čia skanaus iškepus, ką sudėti į gražius šventinius lauknešėlius, kaip dar kitaip nei įprastai pagaminti silkę, į lentynėles ir tiesiog mėgautis palaimintu laukimu... Nuvelti kokią smulkmenėlę draugui, supakuoti skanumynus gardumynus bendradarbiams, pabūti drauge su esančiais ir prisiminti išėjusiusiuosius... Padėkoti tiems, kurie visada yra šalia ir pasirūpina, kad ant stalo būtinai būtų 12 valgių :) Susitaikyti ir nesinervinti dėl niekų, nusišypsoti ir užmigti savo vaikystės lovoje...

Ir nieko doro iš to mano kalėdinio valgiaraščio šiemet, tik šokoladinis pyragas pagal Nigellą (neišsigąskite, pyragas kepamas ne nuo pat filmuko pradžios, turėkite kantrybės palaukti arba tiesiog prasukite, jį dar aprašysiu čia), imbieriniai sausainiukai pagal Julią Vysockają (nuotraukoje - pagal Julią) ir Bri, keptas kalakutas pagal Arvi (ir nesijuokite, labai skanus ir ne namie keptas, svarbiausia, kad šeimininkė nenusivariusi nuo kojų, beje, puikus kepto kalakuto receptas yra čia), slyvos šokolade, šiluma, ramybė ir meilė artimui pagal mane pačią.

Slyvos šokolade

Didelis maišelis džiovintų slyvų (būna mažesni ir didesni, tai tas didesnis)
Gero konditerinio šokolado plytelė (250 g)

Kaip darau: šokoladą ištirpinu garų vonelėje (į puodą su vandeniu statau dubentšį su sulaužytu šokoladu ir jis labai gražiai sutirpsta. Svarbu, kad dubens dugną siektų tik garai, o ne verdantis vanduo). Slyvas nuplaunu, nusausinu ir pamerkiu į karštą šokoladą. Ištraukiu (tą geriausiai daryti su šaukšteliu), dėlioju ant kepimo popieriaus ir nešu į balkoną, kad sustingtų. Niekada nežavėjo pirktinės slyvos šokolade, bet tokios naminės – apsivalgymas.

Visiems - to paties paties didžiausio, labiausiai jūsų laukiamo stebuklo Naujaisiais metais :)

Spurgos iš vaikystės

„Ką tu dar šiandien darysi?“ – paklausė manęs didysis V, dėdamasis kuprinę naktinei pamainai. „Kepsi spurgas? Aš tai geriau pailsėčiau. Norėčiau kokias tris dienas nieko neveikti, kojas ištiesęs pagulėti...“ Ir išėjo dirbti tėvynės ir šeimos labui... Jis net neįsivaizdavo, kad pailsėsiu nerealiai... Visą vakarą kepsiu nepakartojamas vaikystės spurgas ir skaitysiu naują kulinarinę knygą, parašytą gerbiamos šaunuolės mamos, žmonos, žurnalistės, tinklaraštininkės ir tiesiog puikios virėjos Beatos.

O paskui abi su mažąja M nusiprausim, ji užmigs, o aš nauju įrašu papildysiu savo tinklaraštį, skaitysiu Laurą Sintiją Černiauskaitę, vis kokį mandariną sukrimsdama... Tiesiog rojus...

Varškės spurgos

pusė kg varškės
miltų kokie 10–12 šaukštų (tešla turi būti labai varškinė, minkšta)
3 kiaušiniai
keli šaukštai cukraus (kas mėgsta saldžiau – daugiau, kas ne – mažiau, man asmeniškai skaniau, kai pati spurga nesaldi, bet ant jos daug daug daug cukraus pudros)
1 a. š. kepimo miltelių (mama dėdavo rūgščia grietine ar kefyru nugesintos sodos, bet man patogesnis šis variantas)
saulėgrąžų aliejaus kepimui
cukraus pudros pabarstymui...
Anksčiau visada – šlakelis degtinės į tešlą, sako, padega spurgoms kepti, nepritraukia riebalo tada. Dabar vietoj to pilu savos gamybos vanilės esencijos.

Varškę patrinu su šakute, įmušu kiaušinius, supilu cukrų, dedu miltų ir kepimo miltelių, vanilės esencijos . Viską sumaišau, įkaitinu puode aliejų, šlapiomis rankomis formuoju nedidelius rutuliukus ir kepu, vis apversdama. Namai pilni vanilės kvapo, kaimynai būriuojasi prie durų, vaišinami netikėti svečiai, cukraus pudra dažoma iš lėkštės... Va taip...

Beje, spurgos ir visokie žagarėliai yra nedėkingi padarai...Kepi kepi, o parodyti nėra ką... Pas mamą namie virtuvė buvo su durimis, tai užsidarai, būdavo, ir neleidi visokiems prašalaičiams nebaigtų kepti žagarėlių vogti... Dabar nei pas mane, nei pas mamą virtuvėje durų nebėra, tai ir dingsta iškeptas gėris iš lėkštės, kol nauja partija aliejuje vartosi...

Supykusi ir norėdama nufotografuoti, paėmiau ir užmaišiau naują partiją tešlos :) Ir tik papildžiusi tinklaraštį atsiverčiau Beatos knygos psl. su spurgomis :) Mistika kažkokia...