Vanilė ir cinamonas

Grilio džiaugsmai

2011-07-05T01:32:00.000-07:00

Pernai vasarą šašlykinė sode dažniau sulaukdavo viešnios dešrelės, nei garbingojo svečio šašlyko.
Šiemet vieną kartą sumąsčiau, kad noriu šašlykų ir sumeistravau vienus. Paprasta kaip du kart du, o skonis - nerealus. Paragavę sakė, kad galiu biznį daryti. O aš turbūt laisvai :) Ir dešrelių jau nebenoriu :)

Nerealus šašlykas kitaip

1,5 kg kiaulienos sprandinės
šlakelis gero balzaminio acto (jei nėra gero, to tikrojo, nepilkit visai
pusė stiklinės alyvuogių aliejaus (galima ir šiek tiek mažiau, nuo mėsos priklauso)
1 citrinos sultys (jei didelė, užtenka pusės)
sauja džiovinto raudonėlio
sauja džiovinto čiobrelio
pusė saujos džiovinto rozmarino
grūstų pipirų (geriausia - mišinio)
maltų aštriųjų pipiriukų (aš pabarstau piri piri pipiriukais, gavau lauktuvių, super)
kokie 6 svogūnai, pjaustyti žedais ar pusžiedžiais)
1 česnako galvutė, stambiai sukapota (nulupta, aišku)

Druską griežtai draudžiu dėti marinuojant, leidžiama pasūdyti tik prieš pat kepant.

Kaip darau. Mėsą supjautau gana stambiais gabalais, sudedu visas žoleles, svogūnus, česnakus, visus skystus produktus (išskyrus balzaminį actą) ir tada pasiraitojusi rankoves minkau, kol mėsos gabalėliai pasidengia žolelėmis ir virtuvėje pasklinda svogūnų ir česnakų eterinių aliejų kvapas. Žodžiu, kokias 10 min. paminkau. Jei mėsa po šio kankinimo dar nepasidengusi žolelėmis, jų įdedu papildomai. Tada pabarstau pipirais vienais ir kitais, pašlakstau balzaminiu actu, vėl paminkau, tik dabar jau trumpai, ir statau į šaldytuvą.

Apie marinavimo laiką. Dariau jau kokius 4 kartus pagal šį receptą, labai skanūs ir po 5 val. marinavimo, nerealiai skanūs iškepti 3 dienas pasimarinavę.

Tiesa, prie šitų šašlykų net mano tėvukas nereikalauja ryžių ir marinuotų svogūnų. Valgo vienus.

Netikėtai cinamonu pakvipusi vasara

2011-06-27T04:04:00.000-07:00

Žinau, kad cinamonu geriau kvepėtų vėlyvas ruduo ir pirmas žiemos mėnuo nei birželis, pilnas čiobrelių, žemuogių ir šviežiai nupjautos žolės aromatų, bet turgelyje pamačiusi šviežias bulves iš Kipro (šį kartą nekreipiu dėmesio į visą local food filosofiją, jau treti metai birželio mėnesiais jas perku, nes labai skanios), prisiminiau vienoje laidoje apie Kipro virtuvę matytą vištienos su cinamonu receptą. Paprasta, greita ir skanu. Tinka įsidėti į iškylas į gamtą, nes šaltas patiekalas irgi skanus.

Žinoma, tinka ir lietuviškos šviežios bulvytės, kai tik jos pasirodo :)

Vištiena su cinamonu

1 supjaustytas viščiukas
5–6 didelės bulvės, supjaustytos ketvirčiais
alyvų aliejaus kepimui
3–4 cinamono lazdelės
butelis raudonojo vyno
druskos
pipirų

Kaip darau: vištienos gabalus apkepinu keptuvėje iki auksinės spalvos aliejuje, sudedu į troškintuvą, supilu butelį raudono vyno, įberiu druskos, pipirų, sumetu cinamono lazdeles ir troškinu. Bulves supjaustau į keturias dalis, apkepu keptuvėje iki gerai apskrus ir sudedu į besitroškinančią vištieną. Viską troškinu apie 35–45 minutes. Valgome užsigerdami atvėsintu raudonu vynu. Atvėsęs troškinys labai skanus su šviežiais agurkėliais.

Šaltinis: TV laida „My Cypriot Kitchen“ su Tonia Baxton

P.S. Gal man tik atrodo, o gal ir grįžau: gal pailsėjusi, o gal pavargusi, gal nenorinti, o gal negalinti, gal priverčianti save judėti, o gal laukianti įkvėpimo. Džiaugiuosi, kad nesu įsipareigojusi nei įpareigojanti, kad gyvenu sau, o ne kitiems, kad skaudžius dalykus keičia džiugūs, kad galiu ilsėtis visa siela, kad supratingi ir šilti, mylintys ir mylimi žmonės šalia.

Bus dar visko: ir sraigių (sezonas jau kaip ir baigėsi, bet ateis kiti metai), ir šokoladinis pyragas, ir nerealūs šašlykai, bet kol dar ne vėlu, ragaukite Netikėtas braškes. Pažadu, pajusite gyvenimo džiagsmą. Tik pasistenkite naudoti gerą balzaminį actą (Modenos, tirštą ir kvapnų, klampų (tik brangus jis...)

Artėjant pavasariui...

2011-02-02T00:46:00.000-08:00

Sakau, gal reikia susirūpinti, ateina pavasaris, vasara, reikės paltus nusivilkti... Bet pavartau savo recpetų saugyklą ir pagalvoju, kad du mėnesiai nieko neišgelbės. Jei jau keistis, tai ilgam... Arba po truputį... Ir vienąkart per savaitę kokį pyragą išsikepti ar kokį torčiuką sumeistrauti :) Gal nieko tokio :)

O dar lašinukai ir varškė iš kaimo šaldytuve akis bado. Na, kaipgi be jų...

Suprantu, kad agurkai ir pomidorai prekybos centruose na, švelniai tariant, mažai ko verti. Bet man kartais žiemą nooooooorisi va tokių spalvingų salotų.

Ir dar – geriausias vitamino C šaltinis lietuvio organizmui - rauginti kopūstai :) 100 g raugintų kopūstų yra beveik pusė paros normos vitamino C – apie 30–40 mg. Ir nekaloringi, ir skanu, ypač su svogūnu ir aliejumi. Mmmmmmm.

Mėlynojo sūrio pagardas

70-80 g pelėsinio sūrio
1 v. š. grietinės
1,5 v. š. grietinėlės
šviežiai grūstų pipirų
žiupsnelis druskos
šlakelis (0,5 v. š.) citrinos sulčių
keli lašai raudonojo vyno acto
1 v. š. kapotų laiškinio česnako laiškų (neturėjau, vieną kartą keičiau labai smulkiai pjaustytu šalotu, kitą kartą sukapojau česnako skiltelę. Turiu pastebėti, skanu visaip. Vasarą pabandysiu ir laiškinį česnaką)

Kaip darau: sūrį sutrupinu, įberiu druskos ir pipirų, suminkau šakute. Įdedu grietinės, supilu grietinėlę, suberiu svogūnus-česnakus-ar-ką-kitą-ką-turiu-iš-panašių-produktų, įpilu citrinos sulčių ir viską gerai sumaišau. Turi išeiti tokia vientisa masė. Tada paragauju, įlašinu kelis lašus raudonojo vyno acto, įberiu pipirų (nes, kaip taisyklė, pritrūksta), jei trūksta kremiškumo, ipilu dar grietinėles, išmaišau, ir dedu ant salotų. Tada dar daržoves pabarstau baziliku (džiovintu ar šviežiu kapotu) ir pašlakstau alyvuogių aliejumi. Skanu. Ir paprasta.

Recepto idėją pasigavau iš Davido, proporcijas pakeičiau pagal turimą sūrio kiekį. Pakeitus kiekius, pagardo užteko dviem porcijoms salotų. Žinoma, pataupius dar ir trečiam liktų.

Sezaminis gėris

2011-01-21T10:07:00.000-08:00

Kartais norisi greitai ir skaniai. Ir daug. Ir kad primintų tau tą ypatingą skonį. Man taip buvo su sezamo saldainiais. Tokiais su degintu cukrumi, peršviečiamu popierėliu. Labai skanūs. Iš stipendijos nusipirkdavau kokius 300 gramų ir taupydama valgydavau, nes nepigūs būdavo. Paskui jie kažkaip dingo iš mano akiračio, vėliau atsirado, bet nebebuvo tokie skanūs. Neliko to deginto cukraus skonio. Bet aš jį visada jutau burnoje. Ir... O netikėtume... Skaitinėdama vieną savo mėgstamų tinklaraščių The Wednesday Chef, radau kažką panašaus. Tik kepto ir sausainių formos. Žinokit, jie nerealūs. Iš karto dariau dvigubą normą :D Iškepiau keturias skardas po 16 sausainių. Iš viso 64 vnt. pasakiško skonio plokštelių, nes būtent taip jie atrodė. Ir vietoj šviesiai rudo cukraus dėjau demerara, nes to šviesiai rudo mūsų kaime nė su žiburiu nerasi.

Sezamiukai

3 š. sviesto (nelabai šalto, bet ir ne kambario temperatūros)
1,5 puodelio cukraus (recepte dvi stiklinės nurodytos, bet man pasirodė per daug, tai sumažinau, ir nieko nepraradau)
2 kiaušiniai
4 š. miltų
0,5 a. š. druskos
šlakelis vanilės ekstrakto
1 stiklinė sezamo sėklų (galima ir truputį daugiau, kaip ir padariau)

Kaip dariau: išsukau sviestą su cukrumi, įmušiau kiaušinius ir vėl gerai išsukau. Tada sudėjau miltus, druską, vanilę ir sezamą, gerai išmaišiau. Orkaitę įkaitinau iki 175°C, kepimo skardą išklojau popieriumi, jį patepiau aliejumi, dėjau po kiek daugiau nei pusę arbatinio šaukštelio masės, suplojau kiekvieną šaltu vandeniu suvilgytu peiliu ir kepiau kol paruduos, na, po kokias 5–8 minutes. Vieną skardą bandžiau nesuplojusi kepti, tai per vidurį jie tokie storesni išėjo. Išvada: geriau suploti, tada tolygiau iškepa. Ir į skardą reikia juos dėti paliekant tarp jų atstumą, nes beveik dvigubai išsiplečia kepdami.
Iškepusius greitai greitai su visu kepimo popieriumi ant grotelių padėjau, atvėsinau ir jau sukietėjusius gražiai į dėžutę surinkau.

Valgiau, dovanojau ir džiaugiausi pavykusiais. Ir dėkojau juos atradusiai. Neradau nuotraukos kompe, skubėjau žiūrėti filmą. Jei kai įdomu, kaip atrodys rezultatas, paspauskite nuorodą The Wednesday Chef. Kai rasiu, savo įdėsiu. (Jau radau savąją, viršuje :D)

Lipnus skanumas

2011-01-01T08:02:00.000-08:00

Už lango - pūga, į lauką besmegenio neišeisi pastatyti (mažoji M serga), tad sėdime namie, ir stebime kitus, kurie, tris kartus užklimpę, išvažiuoja iš kiemo. Arba bandome pastebėti zylutę, kuri vis atskrenda paknebenti pakabintų lašinukų. Ji tokia baikšti, kad nuskrenda vos mums sujudėjus, tad ją stebėdamos bandome net nekvėpuoti. Diena rami rami, tyliai sau viliuosi, kad ir visos likusios naujųjų metų dienos būtų tokios... Tik be ligų, žinoma :)

Kai nusipirkau šonkauliukų, dar galvojau, kad pirmąją naujųjų metų dieną kas nors pas mus pietauti ateis, tad paėmiau jų kiek daugiau nei reikia dviem suaugusiems žmonėms ir vienai mažai kruopai. Pasikeitus aplinkybėms, naujuosius šventėme ir sausio pirmąją pietavome dviese (plius mažoji M), bet šonkauliukus tai visus kepiau, suvalgysim ir šaltus.

Taigi, jei reikia pamaitinti didelį būrį žmonių ir kartu nesinori praleisti visą dieną virtuvėje, pabandykite pagaminti šiuos šonkauliukus. Garantuoju, kad jūsų draugai apsilaižys pirštus ir paprašys pakartoti.

Lipnūs ir fantastiški šonkauliukai

16 šonkauliukų
0,5 stiklinės trintos pomidorų tyrės (passata, bet jei nėra, nebūtina)
0,5 stiklinės pomidorų padažo (tokio senovinio, stiklainiuose, jei nėra passata, tai dėkite dvigubai)
4 v. š. medaus
2 v. š. rudojo cukraus
2 v. š. altojo vyno acto
6 š. tamsaus sojos padažo
2–3 v. š. mandarino arba apelsino sulčių
čili ar imbiero miltelių
šviežiai grūstų pipirų
žiupsnelis druskos
4–5 skiltelių česnako (sutrintų)

Kaip darau: visus marinato produktus sumaišau ir užverdu, kad ištirptų medus ir cukrus. Rezultatas – toks saldokai sūriai aštrus padažas. Šokauliukus apverdu (dedu į šaltą vandenį, verdant graibau putas, verdu kokį pusvalandį), apvirusius nupilu šaltu vandeniu, dedu į folija ištiestą kepimo skardą, aptepu padažu abi šonkauliukų puses, kepu iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kiekvieną pusę po 20 min. (reikia, kad šonkauliukai apskrustų, ir taptų lipnūs).

Valgome su orkaitėje keptomis bulvėmis ir raugintais kopūstais :) Jei nereikia krūvos šonkauliukų, padažo darykite mažiau, visko per pusę dėkite.
Iš kur gavau receptą? Ogi peržiūrėjau daugybę puslapių internete ir paimprovizavau sticky ribs tema ;)

Už lango ir širdyse - naujieji metai

2011-01-01T07:44:00.000-08:00

Nežinau, ar kada ateis ta diena, kai pasaulis nustos suktis, ar mes patys iš vidaus susprogsim, begalinio lėkimo jėgos veikiami...

Visi linkėjo gerų metų, o aš man norėjosi lėtų metų. Tokių lėtų, kai per dieną užtenka laiko ir sau, ir kitiems. Tokių lėtų, kai per dieną gali ramiai skaityti knygą ir negalvoti apie tavęs laukiančių darbų krūvą. Tokių lėtų, kai gali susigalvojęs pasiimti trijų dienų atostogas ir išvykti kur nors toliau, nejausdamas sąžinės graužimo dėl prarasto laiko...

Žodžiu, lėtų jums metų, mielieji :)

Diena, kai norisi nebūti

2010-11-09T22:26:00.000-08:00

Kartais būna tokių dienų, kai norisi tiesiog nebūti. Arba likti namie su tais, kurie iš ryto sumurkia: na, jubiliate :) Tiek ir užtenka, tiek ir yra pilnatvė. Ir lauki paprastumo iš žmonių. Ir šilumos bei gerumo. Šiandien tiek, nes norisi nebūti...

Paprastas kaip dvi kapeikos vaflinis gėris

1 pakelis sviesto (ėmiau 180 g)

1 indelis kondensuoto pieno

1 indelis rududu (dar geriau – pavirtas kondesuotas pienas)

1 pakelis apvalių vaflių lakštų „Klaipėda“ (galima ir kitokios formos, bet man šitie labiausiai patinka)

Sauja spanguolių (labai gerai paskutiniam kąsneliui, saldumui nuvaryti)

Kokoso drožlių papuošimui

Kaip darau: kambario temperatūros sviestą išsuku su kondensuotu pienu, atsidarau indelį rududu, o tada prasideda: vaflis–baltas pertepimas, vaflis–rudas pertepimas, ir taip toliau... Iki vafliai pasibaigia. Užbaigiu balta mase, pabarstau viršų kokoso drožlėmis ir šalia paberiu spanguolių. Mmmmmmmm.

Įkvėpė ir priminė Vygantas iš skaniai.lt. Neabejoju, kad šį gėrį visi esame išbandę :)

Ilgas rudens vakaras su kavos puodeliu

2010-10-05T11:03:00.000-07:00

Kai ateina spalis, man norisi jau septintą vakaro būti lovoje po antklode su šiltomis vilnonėmis kojinėmis ir mezginiu-siuviniu-knyga rankose. Arba planuoti visokius darbus, kuriuos dirbsiu pavasarį. Arba kepti kepinius orkaitėje, kad namai prisipildytų rudeninio jaukumo ir šilumos. Jie turi būti tokie rudeniški, šokoladiniai, riešutiniai, apelsininiai, kvapnūs... Va kaip šis graikinių riešutų pyragas, kurį ir tortu pavadinti ne gėda.

Vienos riešutinis

350–400 g graikinių riešutų
250 g sviesto
150 g cukraus
1 a. š. kepimo miltelių
50 g cukraus pudros
50 g miltų
žiupsnelis druskos

Pertepimui – stiklainiukas apelsinų uogienės

Glajui
200 g šokolado
100 g sviesto
šlakelis 35 proc. grietinėlės

Kaip darau: graikinius riešutus sumalu iki riešutinių miltų (na, jie tokie nebūna visai miltai, greičiau - labai smulkiai malti riešutai :), sumaišau juos su miltais, kepimo milteliais.
Minkštą sviestą išsuku su cukrumi ir palaipsniui po vieną visus penkis trynius į tą masę sudedu.
Baltymus išplaku iki baltų kalnų viršūnių su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos.
Riešutų-miltų-kepimo miltelių masę įmaišau į sviesto masę, tada supilu 1/3 plaktų baltymų ir gerai įmaišau. Supilu likusius baltymus ir pamažėle įmaišau juos.
Tešlą pilu į kepimo popieriumi išklotą tortinę formą (atsegamą) ir kepu apie 40 min. iki 180° C temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Ar iškepė, tikrinu dantų krapštuku.
Atvėsinu gautą pyragą ant grotelių, perpjaunu per pusę ir pertepu apelsinų uogiene. Tada užpilu glajumi ir pastatau į šaldytuvą.

Kaip darau glajų: garų vonelėje ištirpinu šokoladą su sviestu. Jei dar per tiršta masė būna, įpilu šlakelį kambario temperatūros grietinėlės.

Man skanesnis buvo antrą dieną, toks vientisesnis, skoniai pasiskirstę tolygiai. Ir dar. Pyragas ne vaikams. Jo toks intensyvus rudeniškas riešutinis-šokoladinis-apelsininis skonis... Vaikams patinka paprastesni :) Šaltinis – Julios Vysockajos laida „Edim doma“. Ieškojau recepto internete, neradau :((

Cukinijų bumas

2010-09-28T23:55:00.000-07:00

Kai rugpjūčio pabaigoje grįžau po visų atostoginių gastrolių, susiėmiau už galvos: cukinijos peraugo... Na, joms gi užtenka dienos ar dviejų, kad iš simpatiškos mažulės pavirstų didžiuliu kalnu. Nuskyniau jas visas ir jau rengiausi pašalinti jas iš daržo ir iš savo gyvenimo, bet kažkokia nematoma ranka sulaikė. Ir štai į sodą atvažiavo pusbrolis su žmona. Ji ir pasiūlė nemesti tų peraugėlių lauk, o pasidaryti iš jų saldžiarūgščio padažo. Visada labai skeptiškai į tokias košes makalošes žiūrėjau, bet šita pakeitė mano nuomonę. Tikrai gera. Ir, kas svarbiausia, galima atsikratyti daržo peraugėlių.

Saldžiarūgštis Uncle Ben‘s padažas

2,5 kg cukinijų, pjaustytų kubeliais

0,5 kg paprikų, pjaustytų šiaudeliais

0,5 l pomidorų padažo (paties paprasčiausio)

0,5 stiklinės acto

1 stiklinė cukraus

1 stiklinė aliejaus

Lauro lapai, pipirai, druska pagal skonį.

Galima dėti aitriosios paprikos.

Kaip darau: viską, išskyrus actą, sudedu į puodą ir po užvirimo verdu apie 30–35 min. Po to supilu actą, paverdu dar 5 min., išpilstau į stiklainius ir valgau žiemą. Skanu su kepta ir virta, troškinta vištiena, triušiena, žuvimi, galima dėti į troškinius ir valgyti su ryžiais. Galima kabliuoti ir vieną, jei labai norisi. Tiesa, dar galima į šį padažą dėti prinokusių pomidorų.

Galiu pasakyti, kad padažo likutis, netilpęs į stiklainius, su kepta višta suėjo na ura :)

Blankiai violetinė

2010-07-27T00:57:00.000-07:00

Kai vasara pačiame žydėjime, kai kaitra svilina galvą net per baltą kepurę, kai žemė alsuoja karščiu, laikas į mišką aviečiauti. Arba į sodą. Arba į turgelį pas bobutes. Vaikystėje su tėvais važiuodavome aviečiauti į jiems žinomas proskynas. Ant kaklų pasikabinę kaniukus varžydavomės, kas greičiau jį pilną pririnks. Ir gindavomės nuo uodų, sparvų visokių, ir kasydavomės uodų sukandžiotus ir virvės nutrintus kaklus. Grįždavome sukandžioti, bet pilnais kibirėliais. Tada virtuvėje ant stalo plonu sluoksniu papildavome avietes, namai iš karto pakvipdavo tokia neapsakoma saldybe... Mama iš karto maišydavo tešlą blynams, mes aplink stalą laukdavome pasirodant vabalų, kirmėliukų ir skruzdėlių visokių. Aviečiavimo vakarą visada iš dantų krapštydavome sėklytes, likusias nuo vakarienės – šviežiai išvirtos aviečių uogienės su blynais.

Jos man pačios pačiausios uogos. Valgau jas šaldytas, trintas, uogienė visada dingsta akimirksniu, nespėju net suprasti, ar stiklainis buvo atidarytas, ar ne :) Gaila, šiemet ne aviečių metai. Kai birželį lijo, jos labai žydėjo, paskui užmezgė gražiais dideles uogas. Pradėjo sirpti ir staiga karščiai... Susitraukė, susiraukšlėjo, pajuodo vargšės... Uogienei turbūt neužteks, tad gražesnių vis pasiskinam valgymui. Ir vakarienei su blynais, bet ne su uogiene, o aviečių kremu (curd).

Aviečių kremas (curd)

1,5 stiklinės aviečių
2 š. citrinų sulčių
0,5 puodelio sviesto
3 š. cukraus
4 dideli kiaušiniai

Kaip darau: smulkintuve sutrinu avietes su citrinų sultimis ir nukošiu per sietelį (arba per marlę). Taip reikia pririnkti pusę puodelio aviečių sulčių. Keptuvėje ant vidutinės ugnies ištirpinu sviestą, supilu aviečių sultis, cukrų ir išplaktus kiaušinius. Sumažinu ugnį ir nuolat maišau iki pradeda tirštėti. Kai sutiršėja, atvėsinu, uždengiu plėvele, ir į šaldytuvą. Į stiklainį sudėtą kremą šaldytuve galima laikyti savaitę. Valgau su blynais (lietiniais ir nebūtinai), naudoju pyragams, tortams pertepti, pyragėliams užpildyti.

Citrinas spaudžiant daugiau sulčių būna iš kambario temperatūros citrinų. Žievelė nusilupa geriau nuo atšaldytų :)

Receptą radau čia. Originale dar yra nurodyta 4 lašelius raudonos spalvos kulinarinių dažų įlašinti dėl spalvos, bet aš nedėjau. Neturiu, o ir jei turėčiau, turbūt nedėčiau. Be jų šio kremo spalva gal ir blankesnė, bet skonio tai nelemia.

Itališkai...

2010-07-14T14:38:00.001-07:00

Vakar pasikasiau šviežių bulvių ir šiandien eidama namo buvau tikra, kad išvirsiu jas su lupenomis, pasidarysiu kastinio (naminė grietinė šaldytuve laukia nesulaukia savo laimės valandos), pabarstysiu krapukais, dašiu ir skaniai suvalgysiu... Net skonį jutau ir bandžiau prisiminti, kuriame segtuve guli Rūtos mamos kastinio receptas, bet staiga į pašonę tarsi kas kumštelėjo: „Kai grįši, jau bus beveik naktis, kokios dar bulvės?..“ Tuomet prigriebiau gabaliuką mozzarella tipo sūrio ir parėjusi namo sumeistravau tikrą itališkos klasikos šedevrą. Tikri naminiai pomidoriukai iš šiltnamio, itališkas alyvuogių aliejus ir saule alsuojantys citrininio baziliko lapeliai iš savos prieskonių lysvės... Esu tikra, kad valgydama murkiau iš malonumo. Gerai, kad niekas niekas negirdėjo :)

Insalata Caprese, arba tricolore pagal Italijos vėliavos spalvas :)

Du nedideli pomidorai
Vienas rutuliukas mozzarella tipo sūrio (mažo vaiko kumščio dydžio)
Baziliko lapeliai
Jūros druska (stambi)
Šviežiai grūsti pipirai
Alyvuogių aliejus (ypač tyras, pats geriausias, kokį turit, tas, kuris neskirtas kepimui :)
Keli lašai balzaminio acto (geriau tikras itališkas, o jei tokio nėra, tada geriau visai nepilti, sugadinsit, bus per daug rūgštu)

Kaip darau: pomidorus ir mozzarella supjaustau griežinėliais, sudedu ant lėkštės pramaišiui, pabarstau druska, pipirais, užberiu baziliko lapelių, apšlakstau alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu. Valgau. Mmmmmmmmmmm...

Alyvuogių aliejus :) Kvepia žaluma, skonis turi obuolių, ką tik nupjautos žolės, drėgnos žemės po vasaros lietaus natų. Jo butelis su italais iš Lacio regiono (centrinės Italijos, jam priklauso ir Roma) išmainytas į lietuvišką skilandį vienoje tarptautinėje mugėje. Taupomas, vartojamas tik ypatingomis progomis :)

Vasaros gaiva

2010-07-13T00:06:00.000-07:00

Tas mano pavadinimas tai nei į tvorą nei į mietą, kai už lango termometras saulėkaitoje rodo 45 laipsnius Celsijaus. Mano virtuvėje viryklė nekaičiama net pieniškai makaronų sriubai, nes toje virtuvėje - 32 laipsniai karščio. Darbe - panašus pragaras: kabineto langai saulės atakuojami nuo 11 iki 15 val. Skersvėjo beveik jokio. Koks dar darbas tokiomis sąlygomis. Sekmadienį kefyro negalėjau gauti keturiose miesto parduotuvėse, kitose dviejose radau po vieną užsilikusį pakelį. Tauta bando gelbėtis valgydama šaltibarščius. Mano gelbėjimo ratas iš karščio jūros – vaisiniai ledai, arbūzai, vanduo. Visokio skonio vanduo. Nuo paprasčiausio su citrina iki dar neįprasto su agurkų griežinėliais.

Gaivusis vanduo

Keli variantai iš žurnalo „Virtuvės paslaptys“, kuriais pasinaudoju:

Mėtų lapeliai, citrina, cukriukas + vanduo
Arbūzo rutuliukai + vanduo
Meliono rutuliukai + vanduo
Braškės per pusę pjautos + vanduo
Serbentai + vanduo
Ananasas + vanduo
Apelsino, greifruto griežinėliai + vanduo.

Citrina tinka ir geltonoji, ir žalioji. Be mėtų, galima šalavijų, bazilikų, melisų lapelius dėti, tik visus juos reikia prieš dedant šiek tiek patrinti tarp pirštų.
Meliono ir arbūzo vanduo greitai pradeda rūgti, jei ne šaldytuve stovi.
Visą tą vandenį galima ir su ledukais, ir be ledukų gerti. Žinoma, kad labiau gaivina šaltesnis.

Va čia mano pamėgtas aštrokas ir gerai gaivinantis laimo sulčių gėrimas.

Beje, čia yra ir dar nebandytas aštrus gaivumos kokteilis su čiliukais. Reiks kada pabandyti.

Labai skanus tradicinis citrininis limonadas, kurio du litrai šiandien stovi šaldytuve.
Kaip aš jį darau:
viena citrina griežinėliais
2 l vandens
3-4 citrinų sultys
pusė stiklinė cukraus

Ir tas aqua de pepino labai geras turėtų būti, bet dar nebandžiau.

Ir dar džiovintas avietes, mėlynes ir braškes užpilu verdančiu vandeniu, tada atvėsinu ir į šaldytuvą.

Pamenu, dar seniau šaltą arbatą darydavau: juodą su vaisių gabaliukais užplikau, nukošiu, įdedu cukraus, citrinos (mėgstu daugiau), atvėsinu, ir į šaldytuvą.

O dabar tai geriausiai eina vanduo su citrinos griežinėliu. Ir greita, ir gaivina gerai. Pusę citrinos mažais gabaliukais supjaustau, į litro talpos butelį sumetu, užpilu vandeniu ir gurkšnoju darbe per visą dieną. Dar kartais truputį cukriuko įberiu, kad širdžiai saldžiau būtų.

Neiškepkit.

Kvepia čiobreliais ir žemuogėmis

2010-06-21T22:35:00.000-07:00

Tobulas birželio sekmadienis. Stebiu tingiai smilga ropojantį vabalą, baltas debesų pūkas dengia kraštelį saulės. Žiogai čirpia kaip pašėlę. Oras net virpa iš pasitenkinimo: tiek kvapų ir dūzgimo, gyvybės aplinkui. Sraigė lėtai kapanojasi iš duobės, šalia vandeny nuvinguriuoja žaltys. Visos mintys apie nebaigtus darbus, rūpesčius dingsta kartu su gandro kalenimu, širdį užvaldo tobula gamtos harmonija. Ir susilieju su žeme ir oru. Ir neberūpi niekas, tik būti pasaulio dalimi...

Čiobrelių arbata su žemuogėmis

gabalėlio natūralios pievos

žiupsnelio žydinčių čiobrelių

žemuogių ant smilgos

truputis saulės

nuoširdumo

dėkingmo

ramybės

Kaip darau: pirmiausia išbraidau pievą ir prisirenku čiobrelių, kuriuos pabučiavo saulė. Su širdžiai mielu žmogumi lauke atsisėdusi lauke geriu užplikytą jų arbatą ir kalbu niekus :). Į puodelį įberiu šlakelį ramybės, visą, kiek turiu nuoširdumą, beriu žiupsnį dėkingumo. Žemuoges atiduodu laimingam mažam savo vaikui :)

Susitaikymo karis

2010-05-31T10:41:00.000-07:00

Jau labai seniai rašiau... Visko per tą laiką buvo: mokiausi, dirbau, rašiau, tapiau, bėgau, klupau, stojausi ir vėl toliau ėjau, džiaugiausi ir verkiau... Šiandien pagaliau pabandžiau sustoti, bet kol kas nelabai pavyksta. Pagreitis įgautas, dabar judėjimas tik iš inercijos, liūdesio ženklu pažymėtas (mat atsisveikinau šiandien su savo žiurkyte Grizela, tegul būna jai lengva žemelė po slyva).
Atsiprašau, jei ką įskaudinau, nepastebėjau (bet ir man nelengva buvo) ir siūlau susitaikymo karį :)

Greitas vištienos karis

600 g vištienos filė
200 ml grietinėlės
1 didesnis svogūnas
4–5 česnako skiltelės
1 š. pomidorų pastos
1 čiliukas
pusė a. š. garam masalos
pusė a. š. malto kumino
pusė a. š. ciberžolės
pusė a. š. maltos kalendros
druskos pagal skonį
alyvų aliejaus kepimui

Kaip darau: įkaitintame aliejuje apkepu svogūną (kol pasidaro skaidrus), sudedu vištienos filė kubeliais ir apkepu, kol visa mėsytė pabaltuos. Suberiu česnaką ir susmulkintą čiliuką (nebijokite aštrumo, reikia tiesiog išimti sėklytes, taip net mažoji M valgo ir nejaučia pipiriukų). pakepusi viską kokias 2–4 min., suberiu visus prieskonius ir druską, išmaišau, įdedu šaukštą pomidorų pastos ir gerai išmaišau. supilu grietinėlę ir palieku troškintis iki sutirštės.

Valgome su basmati ryžiais. Man jie skaniausi, galiu be nieko valgyti juos. Verdu be druskos labai dideliame kiekyje vandens, taip jie labiau birūs būna (nors jie ir taip birūs, nes mažai krakmolo turi).

Šaltinis: videojug pamokėlės.

Amerikietiški blynai

2010-03-04T00:24:00.001-08:00

Dėkui valstybei už ilguosius savaitgalius :) Nesvarbu, kad po jų reikia dirbti šešias dienas iš eilės, nesvarbu, kad per juos neprisėdi rašyti magistrinio darbo, kad neaplankai visų draugų, kurių be galo pasiilgai. Dėkui už galimybę susitvarkyti savo lentynas tiek namuose, tiek galvoje, ką ir dariau per Kovo 11-osios laivų dienų maratoną.

Pagaliau susidėliojau savo palaidus-išmėtytus-atspausdintus-į visas pakampes iškaišiotus receptus pagal temas, potemes į atsirus aplankus. Betvarkydama atradau tiek gėrio, kad supratau, jog net iki gyvenimo galo visko nepagaminsiu :) (Beje, mažojoje knygų mugėje, vykusioje mano mažame mieste, nusipirkau Lietuvos virėją ir Metus už stalo, lyg mažai dar būtų. Na, bet pigiai atidavė, nes dvi pirkau.) :)

Taigi, betvarkydama atradau „Brigitos“ (Respublikos priedo) 2003 metais išleistą kalėdinį priedą „Brigitos receptai“. Jau seniai bebuvau jį išsitraukusi, tad su malonumu peržvelgiau iš naujo. Yra ten visko: pradedant Riaubiškytės užkandėle, baigiant Zuoko salotomis. Šokoladinį triufelių tortą kažkada nešiausi pas anytą stačiatikių Velykoms. Šiame žurnale radau neblogą Mojito receptą ir Twin Pykso vyšnių pyrago (toks amerikietiškas, su tešlos grotelėmis ant viršaus) receptus. Be to, šio žurnalo, tiksliau, blynų recepto jame dėka mano virtuvėje atsirado klevų sirupas. Blynai nerealūs: dideli, purūs, greitai iškepami.

Amerikietiški blynai

300 g miltų
1 a. š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
pora šaukštų cukraus
stiklinė kefyro (recepte - pasukos, bet jų nemėgstu)
150 ml vandens
3 dideli suplakti kiaušiniai

Kaip darau: dubenyje sumaišau sausus produktus (išskyrus cukrų). Kitame dubenyje išsuku kiaušinius su cukrumi, juo supilu į kefyrą, sumaišytą su vandeniu ir viską suplaku su miltais. Palieku kokioms 20 minučių, kad tešla pailsėtų. Keptuvėje įkaitinu aliejų ir kepu keptuvėje po vieną (ne lietiniai, bet ir ne mažiukai turi išeiti, tai pilu tešlą su tokiu dideliu šaukstu, kurio talpa - 50 ml. Iš to tešlos kiekio išeina 10–12 blynų, pavalgo trys žmonės.

Valgom su grietine, su klevų sirupu, bet labai dažnai – su vyšnių uogiene (šaldytos vyšnios-vanduo-cukrus-cinamonas-krakmolas, viską paverdi ir mėgaujiesi). Ta uogienė – elementarus Švarcvaldo (Juodojo miško) torto įdaras, pamačiau ją verdant kažkada seniai per Labą rytą :) Beje, žurnale dar parašyta, kad amerikiečiai mėgsta juos valgyti ir su paskrudinta šonine. Pabandykit, gal patiks, bet tada gal cukraus nereikia...

Gėrimas nervams apmalšinti

2010-02-23T02:06:00.001-08:00

Šią žiemą gera būti dideliu ir stipriu. Netgi galingu. Užklimpai, iššokai iš mašinikės, pasistūmei viena ranka, ir viskas... Dar gerai, jei tavo draugai – iš Nerealiųjų multiko arba supermenai. Užklimpai, atskrido, išnešė ant rankų, ir visi laimingi.

Šios žiemos realijos – kitos. Atvažiavai į kiemą (čia aš apie daugiabučių kiemus), užklimpai, išlipi, stumdai stumdai, gazuoji gazuoji, siūbuoji siūbuoji, pasikasi, ir vėl ta pati dainelė iš naujo. Bet kad nors kiek pajudėtų... O praeiviai žyguoja pro šalį ir net galvos nepasuka, dar kartais koks kaimynas pro langą į tavo kančias paspokso. Žodžiu, tikri lietuviai. Dar būna taip, kad atsikasi suplukęs kokias dvi vieteles, o į tas atsikastas makt ir kaimynas pasistato :) Va tada pikta, kad name gyvena tikra savanaudžių kompanija. Išeitų su kastuvais, pamojuotų pora valandų, ir viskas – kelias laisvas. Arba susimestų pinigėlių traktoriukui, nustumdytų, ir būtų gerai. Bet ne, geriau į kaimyno kančias pažiūrėsiu pro langą: ir smagiau, ir kam vargintis, juk seniūnija ar komunalinis atkas. Pripratę, kad kažkas kažkada ateidavo ir nukasdavo, nušluodavo, sutvarkydavo... O kas privačių namų savininkams atkasa? Gal seniūnas su kastuvu atbėga?

Ačiū Dievui, šie mano pamąstymai ne apie mus pačius – mašinytė saugiai garaže laukia geresnių kelių, o į darbą netoli. Taip ir brendam per pusnis, kartais kokią mašinytę iš sniego gniaužtų padėdami išvaduoti. O tiems, kurie per langą žiūri – sėkmės. Gal kada ir jūsų mašinytė užklimps ir kiti gerieji kaimynai į jus pačius žiūrės...

Va po tokių stumdymų ar po ilgos darbo dienos namie nervams nuraminti labai gerai lengvai papiknaudžiauti alkoholiu :)

Kruvinoji Merė

adaptuota iš Едим дома

Skiltelė česnako
Vienos žaliosios citrinos sultys

Vienos citrinos sultys

100 g degtinės
Trys dideli nulupti pomidorai (galima ir konservuotų savose sultyse, jie turbūt šiuo metų laiku tikresni)
Petražolių arba kalendros šakelė
Pusė čili pipiro (galima ir džiovinto)
Jūros druskos

Kaip darau: plakiklyje suplaku pomidorus, čili pipirą, česnaką ir petražoles. Supilu citrinų sultis, druskos dedu pagal skonį. Perkošiu viską per sietelį, kad sėklytės ir kiti tirščiai pasiliktų, supilu degtinę.

Kaip geriu: papuošiu petražolės šakele arba citrinos griežinėliu ir būtinai geriu su smulkintu ledu. Julia siūlo papuošti saliero šakele, bet aš nesu labai didelė jo mėgėja, tad iš recepto jį išmečiau. Tiesa, vietoj čili galima ir grūstų juodųjų pipirų ant viršaus pabarstyti.

Išgeri tokį vieną, ir smagu visai pasidaro. Bet padauginti nerizikuočiau. Tada gali ir pas tuos kaimynus, kurie pro langą žiūrėjo, nueiti pasiaiškinti :) Be to, atradusi šį kokteilį supratau, kur panaudosiu kartais namuose iš kažkur vis atsirandančią degtinę...

Daugiau variacijų Kruvinosios Merės tema rasite čia.

Užgavėnės be blynų

2010-02-16T00:28:00.000-08:00

Šiandien išgirdau reklamą per TV Lino Samėno laidos: „Blynai blynai blynai... Gal užteks tuos blynus kepinėti, išsivirkim šiupinį...“ ir prisiminiau, kad pati per užgavėnes labai retai kada blynus kepu, dažniau verdu sriubą, užgavėnių šiupinine ją vadinu. Kažkada seniai seniai bendro gyvenimo pradžioje net savo ir V tėvus per Užgavėnes buvau pasikvietusi jos valgyti.
Šiandien irgi virsiu, tik vėliau, po Vasario 16-osios minėjimo kultūrnamyje :). Nuotraukos nebus, labai jau nefotogeniška sriubytė :)

Beje, sužinojau apie ją visai atsitiktinai, vartydama kažkokią knygą apie lietuvių papročius. Sriuba labai mėsiška, prieš gavėnią pats tas. Labai panašią sriubą virdavo mano grupiokė iš Anykščių studentavimo metais.

Kažin, ar užtkes valios man kada nors visą gavėnią ar adventą pasninkauti?.. Ne dėl religinių įsitikinimų, jų tiesiog neturiu (turbūt dažnas mano kartos atstovų atvejis), bet dėl sveikatos. Juk kasdien mėsą valgant irgi numirti galima. Kažkur skaičiau, kad senovės Kinijoje ar Japonijoje kankinimo būdas būdavo toks: nuteistuosius kasdien maitindavo vien mėsa ir po kurio laiko jie tiesiog numirdavo dėl apsinuodijimo... Va tokios tokelės.

Užgavėnių šiupininė

100 g virtos jautienos (iš bėdos galima ir kiaulienos)
50 g rūkyto kumpio
dvi pieniškos dešrelės
5–6 (jei mažesni) rauginti agurkai
5–6 bulvės
2 svogūnai
50 g sviesto
50 g pomidorų pastos
1,5 l mėsos sultinio
druskos, pipirų, lauro lapų

Kaip darau: užverdu sultinį, sudedu susmulkintas sriubai bulves. Keptuvėje ant įkaitinto aliejaus patroškinu supjaustytus kubeliais agurkus, vėliau ant sviesto apkepu svogūnus ir įdedu į juos pomidorų pastos. Stebiu sultinį. Kai bulvėms lieka nedaug virti, sudedu į sriubą agurkus, svogūnus ir visą mėsą, supjaustytą kubeliais. .Nepamirštu ir druskos bei pipirų, lauro lapų ir kitokių mėgstamų prieskonių sriubai. Valgau be jokios grietinės, skanu ir taip.
Beje, kumpį galima pakeisti rūkyta dešrele, tik ją reikia pakepinti prieš dedant į sriubą.

Išsivirkite, nepasigailėsite. Ir šeimyną, neabejoju, pamaitinsite sočiai.

Duona labiau šventinė nei kasdieninė

2010-02-15T11:10:00.000-08:00

Žodžiu taip. Kas pasiryšite kepti šią duoną, paaukosite tam mažiausiai pusdienį. Penki kildinimai, bet rezultatas fantastiškas. Tie, kurie ragavo, sakė patys bandys kepti, bet vis recepto nesulaukia ir jau gali mane vadinti pažaduke. Na, bet kitaip negaliu. Šio recepto aprašymas reikalauja susikaupimo arba mažų mažiausiai laiko. Laiko dabar sąlyginai turiu, tai ir pradedu, kol manęs nepertrauks mano gražuolės pageidavimų koncertas.

Beje, kai pirmą kartą ją pati kepiau, pradėjau apie šeštą vakaro, baigiau pusę pirmos nakties. Dabar įgūdžiai procesą paspartino kokia valandžiuke. Receptą radau Julios Vysockajos laidoje „Едим дома“, dar jį galima rasti čia.

Duona su alyvuogėmis ir česnaku

Įdarui (jį reiks atvėsinti, todėl rekomenduoju jį pasiruošti per pirmą ar antrą tešlos kildinimą)
2 š. alyvų aliejaus
10 juodųjų alyvuogių (imu su kauliukais ir juos išimu, jos sultingesnės, mėsingesnės)
2–3 česnako galvutės
2 š. vandens
1 š. balzaminio acto
2–3 š. cukraus
geras žiupsnis (gal net du) rozmarino (galima ir šviežio, ir džiovinto)
žiupsnis grūstų juodųjų pipirų
1 a. š. jūros druskos

Kaip darau: sunkioje keptuvėje į įkaitintą alyvuogių aliejų sumetu nuluptą česnaką skiltelėmis, jų nesmulkinu, įpilu vandenį, balzaminį actą, cukrų, druską, pipirus, rozmariną ir alyvuoges (žinoma, be kauliukų). Pakepu viską ant mažos ugnies 5 minutes.

Tešlai
75 ml alyvuogių aliejaus
10 g druskos
100 g miltų (rupaus malimo)
75 ml šviežiai išspaustų apelsino sulčių
7 g sausų mielių
420 g miltų
300 ml šilto vandens (geriausia – negazuoto mineralinio)

Kaip minkau tešlą: dideliame pašildytame dubenyje sumaišau šiltą vandenį su 210g miltų ir supilu mieles, išmaišau ir palieku pusantros–dviem valandom šiltoje vietoje. Supilu dar 210 g miltų, apelsinų sultis, rupius miltus (dedu ruginius), druską ir išminkau. Supilu 25 ml alyvuogių aliejaus ir dar kartą išminkau. Kildinu 45 min. uždengusi maistine plėvele. Šį procesą kartoju dar du kartus (kol visą aliejų suminkau į tešlą): pilu po 25 ml aliejaus, išminkau ir pakildinu šiltoje vietoje po 45 min. Kildinant būtina uždengti. Iškočioju tešlą stačiakampiu ne storiau kaip 1–2 cm, sudedu ant jos atvėsusį įdarą ir sulankstau kaip voką. Uždengiu drėgnu rankšluosčiu ir palieku pusvalandžiui. Skardą pabarstau miltais ir ant jos padedu tą pakilusį kepalą.

Kaip kepu: 5 min. kepu orkaitėje, įkaitintoje iki 250 °С, pakui sumažinu iki 180 °С ir kepu dar 35—40 min., kol viršus paruduoja.

Pjaustau tik atvėsusią. Valgau vieną, labai jau tas įdaras skanus, todėl jo galite nepagailėti.

Prie jūros apie žuvį

2010-01-27T02:41:00.000-08:00

Jau beveik dvi savaitės, kai neturiu savo virtuvės. Ir dar vieną neturėsiu. Esu tokioje vietoje, kurioje mane ir mažąją M maitina. Ir dar visokias gydomąsias procedūras daro. Taigi... Sanatorijoje esam. Ir kasdien džiaugiamės šaltu žiemos oru, be galo ramia jūra, kartais pūga ir netoliese esančiu kalniuku. Gal kam ir pasirodysime ekstremalės, bet vis tiek pasipasakosiu. Kasdien beveik po dvi valandas praleidžiame lauke – ant kalno būtinai būtiniausiai, į parduotuvę pramogos dėlei ir reikalingų daiktų, prie jūros nueiname pasigrožėti užšalusiomis bangomis. Ir nesvarbu, kad lauke koks minus 16, svarbu tinkamai apsirengti ir veidą riebiu kremu patepti :)

Dabar trumpai apie maitinimą... Nežinau, kaip tie metro aštuoniasdešimties paaugliai čia pavalgo... Porcijos tokio dydžio, kad mano penkiametė nevalgioji pirmą savaitę ir tai tarpuose tarp pusryčių, pietų ir vakarienės užkąsti prašydavo... Tiesa, po įtartino apsinuodijimo jau nieko nebereikia. Gerai, kad Maxima netoli, nes gaminti tai nėra kur ir kaip... Ir iš kur tos porcijos bus didelės. Padavėja sakė, kad šeši litai per dieną vienam žmogui skiriami trims maitinimams... (Vienos dienos meniu: pusryčiams ryžių ar perlinių kruopų košė ir sumuštinis su sūriu, pietums šnicelis, kotletas ar blynai ir dviejų rūšių sriubos: pieniška ir bulvienė, vakarienei – burokėlių ir pupelių mišrainė ir mieliniai blynai ar kepsnys. Atrodo kaip ir nieko, bet kad dydžiai juokingi (šnicelis mažiukas mažiukas, bulvių košės – du šaukštai, marinuotų kopūstų – vienas šaukštas), o kokybė abejotina. Va tokios tos mūsų sanatorijos. Bet varganą maitinimą atperka malonus medikų bendravimas ir bendra atmosfera. O dabar, kai negaliu gaminti, belieka rašyti apie tai, ką gaminau namie iki išvažiuodama :)

Žuvienė

Žinau žinau, tikra žuvienė tik gamtoje, ant laužo ir iš ką tik pagautų žuvų... Ta, su dūmo kvapu ir šimtgramiu degtinės. Sutinku. Bet kai nedažnai tenka turistauti kartu su žvejais, tai mums gerai ir tokia, naminė :) Be to, ji labai skani :)

Sultiniui:

1–2 didelių žuvų, dažniausiai upėtakio ar lašišos, galva, uodega ir pelekai (nepamirškite išpjauti žiaunų)
sauja petražolių
česnako galva
svogūno galva
keli saliero lapkočiai
1–2 pomidorai
0,5 a. š. čiobrelių
0,5 a. š. kalendros sėklų
0,5 a. š. juodųjų pipirų
1 a. š. „Santa Maria“ „Fish and Seafood“ prieskonių mišinio (kai atradau, nieko daugiau nereikia)
keli lauro lapai
2–3 džiovinti arba švieži čiliukai
150 ml balto sauso vyno
1 l vandens
druskos

Kad nebūtų neapetitiškų putų verdant sultinį, visada pirmiausia darau taip (ne tik su žuvimi, bet ir su visokia kitokia mėsa): į šaltą vandenį dedu gerai nuplautą žuvį ir palaukiu, kol užvirs viskas, tada žuvį ar mėsą perplaunu, puodą išplaunu ir jau tada viską (išskyrus druską, ją dedu jau virdama sriubą) sudedu sultiniui ir užpilu šaltu vandeniu. Užverdu ir palieku virti ant silpnos ugnies 30–45 min. (vištienos sultiniui reikia daugiau laiko, na o jautienos tai visai jau daug). Putų paprastai nebebūna po anksčiau aprašytos procedūros, tad ramiai pasiruošiu produktus būsimai žuvienei.

Žuvienei

dvi morkos
kelios bulvės
svogūnas
alyvuogių aliejus
krapai
citrina

Kubeliais supjaustytas morkas ir svogūnus apkepinu aliejuje, bulves nedideliais gabaliukais susipjaustau. Kai sultinys išverda, perkošiu jį per sietelį ir dedu druskos, bulves, apkeptus svogūnus su morkomis ir palieku virti, kol bulvės bus gatavos :) Dar virtos žuvytės mėsytę sumetu. Stalan patiekiu su griežinėliu citrinos ir gausybe krapų. Skanu, skaidru, gaivu (jei su citrina), aštroka (jei nepagailėta čiliukų).

O tokį sultinį dar galima panaudoti gaminant risotto su žuvimi ar jūros gėrybėmis....

Ryškiai geltona

2010-01-20T03:34:00.000-08:00

Kažkada per Первый канал šeštadienio rytais rodydavo kulinarinę laidą Вкусно, kurios vedantysis buvo žiniukas (знаток) Borisas Burda. Kas yra знаток ir Borisas Burda, turbūt vyresnės kartos žiūrovai puikiai žino, o jaunesniems paaiškinsiu: tai toks intelektualų klubas, kurie žaidžia Kas? Kur? Kada? per tą patį Первый канал :). Bet dabar ne apie tai. Tiksliau – truputį apie tai. Toje Вкусно su Borisu Burda laidoje kartą viešėjo tadžikas ir jis pasakojo, kaip reikia virti tadžikišką plovą. Žinoma, mane dabar sudraskytų tikrojo plovo virimo meno žinovai, bet maniškis pagal tą tadžiko receptą irgi ne pats prasčiausias variantas. Juk ne lipni ryžių košė su kečupu... Be to, valgosi skaniai.
Tikram plovui reikia specialių ryžių. Tokių neturiu, dedu plikytus ilgagrūdžius, jie biresni, nesulimpa. Tiesa, ir puodo tikro plovui gaminti neturiu, imu storasienį troškintuvą su storu dugnu.
O dabar pasigirsiu: baigiantis viešnagei pas gimines Maskvoje, jų namų tvarkytoja tadžikė Malika pagamino plovą... Gaminimo principas beveik vienodas, recepto sudedamosios dalys vienodos, tik jos plovas buvo sausas ir sprangus. Turiu pasakyti, kad manasis variantas skanesnis :)

Auksinis plovas

600–700 g vištienos filė

4 svogūnai

5 nemažos morkos
400 g plikytų ryžių
kumino (galima ir kmynų)
kario
ciberžolės

šafrano

druskos

pipirų
nemažai (apie 50 ml) alyvuogių aliejaus

Filė - kubeliais, svogūnai – pusžiedžiais, morkos - šiaudeliais, ryžiai – nuplauti, česnakas – nuvalytas, bet nenuluptas nupjautomos šaknimis.

Kaip darau: aliejuje pačirškinu neluptą česnako galvą nupjautąja puse žemyn, kad visą savo aromatą paskleistų aliejuje, išimu, apkepu kubeliais supjaustytą vištieną, išimu, sudedu svogūnus, patroškinu iki skaidrumo, sudedu atgal vištieną ant svogūnų, suberiu morkas ir uždengusi dangtį patroškinu kokias 2-3 minutes. Tada įmontuoju į kurią nors vietą aukščiau minėtą česnaką, suberiu ryžius, užpilu vandeniu, kad viską apsemtų ir dar per pirštą virš būtų. Tada jau prieskoniai: karis + ciberžolė + kuminas (arba kmynai) + pipirai + druska + šafranas (2–3 siūlai). Visus prieskonius paviršiuje vandens paskleidžiu ir išmaišau šaukštu tik vandenį, kad tolygiai pasiskirstytų. Uždengiu dangtį ir palieku ant vidutinės ugnies viską troškintis. Šiukštu, nemaišau. Kai vanduo išgaruoja, ugnį išjungiu ir palieku uždengtu dangčiu dar kokioms 10–15 min. Jei vandens mažai ir ryžiai neišvirė, reikia pripilti, tik taip, kad jis neatvėsintų plovo. Pilti reikia palengva, padarius per vidurį daugiau skylučių.

Pavalgo 4–5 žmonės. Mes dviese valgom dvi dienas. Labai tinka įsidėti į darbą. Man skanu.

Variacijos su feta

2010-01-17T07:53:00.000-08:00

Jau seniai noriu apie šią užkandėlę parašyti. Man ji tobula. Ir iš viso, feta yra vienas iš tų sūrių, kuriems jaučiu pagarbą. Graikiško ragauju nedažnai, nepigus jis, bet vokiško dažnai nusiperku. Na, netikras jis, bet ką jau čia... Žodžiu, nedaugžodžiausiu.

Fetos sūrio užkandėlė

fetos sūris
maltų čili pipiriukų
extra virgin alyvuogių aliejaus
juodos duonos arba bagetės

Fetą supjaustau kubeliais, pabarstau čiliukais, pašlakstau negailėdama alyvuogių aliejumi. Patiekiu su duona ar bagetės riekelėmis, tepu ant jų ir mėgaujauosi. Paprasta ir žiauriai skanu. Dar to aliejaus ant užtepto sūrio užlašinu, tai visiška palaima gomuriui :) Skaniai valgosi tiek su vynu, tiek su alumi, tiek su kitais stipriaisiais gėrimais :) Beje, nieko ir vieni.

Beje, dar marinuoju fetą kartais. Gabalėliais supjaustytą sudedu į stiklainiuką, suberiu kapoto česnako, čili pipiriuko, grūstų juodųjų pipirų, pora lauro lapelių, džiovintų čiobrelių, raudonėlio, baziliko, rozmarino, kelias sukapotas juodas ir žalias alyvuoges, viską užpilu alyvuogių aliejumi ir į vėsią vietą pastatau parai. Kartais apverčiu, kad tolygiai susimarinuotų. Skanu į salotas arba su bagete, ant picos ir vienas. Aliejus panaudojamas užpilams, salotoms, makaronams, kitoms gėrybėms :) Tiesa, aliejus geriau graikiškas, nes feta - graikiškas sūris...

Receptą kažkada pasiskolinau iš Davido Lebovitz. Beje, jis ten rašo, kad nelabai galima dėti česnako dėl jo keliamo botulizmo pavojaus, bet jei viską suvalgai per savaitę, tai, mano manymu, neturėtų pakenkti. Žodžiu, dedu aš tą česnaką ir vargo nematau, bet visada suvalgau greitai, ilgai nelaikau.

Išsvajotieji marinuoti kopūstai

2010-01-17T06:44:00.000-08:00

Kodėl išsavjotieji? Ogi todėl, kad niekaip nesuprasdavau, kaip jie tokius skanius visuomeninio maitinimo įstaigose padaro... Man labai skani ta rūgštelė ir traškūs kopūstėliai su lengvu česnako prieskoniu. Žinoma, niekada neklausiau recepto, bet kartą kolegė neiškentusi vienoje vietoje paklausė, tai pasakė tik tiek, kad karštu marinatu užpila... Žodžiu, atsirado bent užuomina. Ėmiausi paieškų ir po ilgų klaidžiojimo metų – eureka :) Man - topas. Beveik nulis pastangų, o rezultatas puikus.

Marinuoti kopūstai (ne žiemai)

3 kg kopūstų
500 g morkų
1 galvutė česnako
truputis kmynų

Marinatui:
2 stiklinės vandens
1 stiklinė cukraus
1,5 stiklinės obuolių acto
0,75 stiklinės aliejaus (neutralaus skonio)
3 valg. š. druskos
keli kvepiančiųjų pipirų žirneliai

Kaip darau: kopūstus, morkas sutarkuoju, česnaką sukapoju, viską sumaišau dideliame dubenyje, įberiu žiupsnį kmynų. Rekomenduoju paimti didelį dubenį, nes daug visko pasidaro. Aš darau visada iš pusės kiekio, bet ir tada imu didelį dubenį. Išverdu marinatą: viską supilu į puodą ir užverdu. Užpilu marinatu kopūstus, uždarau ir palieku marinuotis per naktį. Skanu.

Tokius kopūstus vežėmės prie jūros vasarą, puikiai penkias dienas išsilaikė be jokio šaldytuvo. O jau kaip prie dešrelių ar šašlykų skanu... Mmmmmm. Receptą radau čia.

Kepenėlių pašteto pinklėse

2010-01-12T11:50:00.001-08:00

Turiu bėdą. Nevalgau jokių subproduktų: širdelių, kepenėlių, skrandukų, jokiu būdu smegenėlių ir tų skaniųjų jaučio ar avino apatinių dalių... Būtent todėl vieną kartą paragavusi žemaičių blynų su tuo tikruoju įdaru iš virtų vidaus organų ilgai nė nebandžiau jų valgyti. Na, kartais dabar įdarą jiems iš virtos mėsytės pasidarau... Galbūt todėl nemėgstu lenkų virtuvės, kurioje nemažai patiekalų su subproduktais. Mano manymu, visas tas gėrybes, kaip ir skėrius, šunieną, lervas ir moliuskus visokius žmonės pradėjo valgyti iš bado :)

Vis dėlto vieno dalyko niekada neatsisakau: kepenų pašteto. Dažniausiai įsidedu jo į keliones. Perku jį parduotuvėje mažulyčiuose simpatiškuose stiklainiuose. Patogu – kelionėje jis nesugenda, atsisuki, užsitepi ant kokio trapučio, iš karto suvalgai visą (žinoma, su draugu pasidalini) ir nei tau likučių vežiotis, nei tau nepatogumų kokių patirti pjaustant... Valgyti namie seniau viename visiems gerai žinomame dideliame prekybos tinkle gaudavau fantastiško skonio prancūziško. Gaila, dabar jo nebeatveža, todėl dabar tenka pasitenkinti tomis vadinamomis dešrelėmis, o jų kokybė manęs netenkina. Daug visokių E ir apskritai kartais neaišku, iš ko jis pagamintas. Galų gale nusprendžiau pasigaminti paštetą pati. Juk žalios vištos kepenėlės yra tikrai labai pigios... Pusę kg šviežių nusipirkau už nepilnus du litus. Iš jų išėjo trys žiuljeniniai indeliai pašteto.
Aišku, paštetas ne tas produktas, kuriuo galima mėgautis kiekvieną dieną. Geriau po truputį, bet skaniai ir kokybiškai. Be to, mažoji M jį labai mėgsta. tik va neaišku, ar valgys naminį, nes jo skonis truputį ryškesnis, turtingesnis.

Vištos kepenėlių paštetas

500 g vištos kepenėlių
2 šalotiniai svogūnai
2-3 skiltelės česnako
50 ml grietinėlės
150 g sviesto
2 šaukštai brendžio
2 šaukštai raudono desertinio vyno (jei nėra, nebūtina, bet skonis truputį supaprastės)

2 š. alyvuogių aliejaus
grūsti pipirai
druska
truputis tarkuoto muskato riešuto
rozmarinas
raudonėlis
mairūnas
čiobrelis
Vietoj pastarųjų penkių prieskoninių žolelių galite dėti Provanso žolelių mišinį

Kaip dariau: 50 g sviesto palikau užpylimui. 25 gramuose sviesto ir alyvuogių aliejuje apkepiau kepenėles (būtinai nupjaustykite visas plėves ir išpjaukite tą vidurinę dalį) kažkur po 4–5 min. iš kiekvienos pusės). Likusiuose 75 g sviesto apkepiau svogūną, česnaką (kol suminkštėjo), žoleles, įpyliau brendžio, vyno, išgarinau alkoholį. Į virtuvinį kombainą sudėjau kepenėles, tirpintą sviestą su prieskoniais, druską, pipirus, muskatą, supyliau grietinėlę ir viską suplakiau iki vientisos masės. Sudėliojau į indelius, užpyliau lydytu sviestu ir pastačiau į šaldytuvą. Valgyti geriau kitą dieną, kai sustingsta.

Skanu, valgoma. Patiks tiems, kurie mėgsta ryškų kepenėlių skonį. Ypač su prancūzišku batonu ar duoniukais. Bet skaniausi man vis tiek prancūziški iš IKI... Ir dar. Rekomenduoju daryti iš pusės normos, nes viso nesuvalgysit, nebent kompanija didelė.

Šaltas žiemos vakaras ir 2010 metų topinis karšto šokolado receptas

2010-01-04T10:34:00.000-08:00

Nėra nieko geriau už karštą šokoladą. Tikrai. Jis visada sušildo ir suteikia gyvenimui skonio.
Jis turi būti ne per saldus, ne per kartus, ne per lipnus, ne per tirštas, toks, kokį šiandien pasidariau. Jis - pats geriausias. Šiandien jis man padėjo nuraminti širdį po pirmos labai šaltos naujųjų metų darbo dienos :( Ir nesvarbu, kad visi sveikino su Naujaisiais metais. Kojoms vis tiek buvo labai šalta...

Bet vienas sveikinimas geras buvo: linkiu sveikatos, o visa kita vis tiek atims :)

Linkiu, kad iš jūsų neatimtų tų lengvų atsipalaidavimo akimirkų ir džiugesio dėl atlikto gero darbo, pasakyto ar išgirsto nuoširdaus žodžio... Būtų gerai, kad neatimtų svajonių ir vilties gyventi geriau. Nors ir taip visai dar neblogai laikomės. Gerai, kad turim kampelį, kuriame ramu ir gera vakarais. Kuriame kvepia mandarinais ir vanile. Kuriame gali pasikaitinti kojas, įmauti jas į vilnones kojines ir šmurkštelėti po anklode. Kuriame laukia tie, kuriems esi reikalingas. Луче быть нужным, чем свободным, это я знаю по себе :)

Paprastas ir stulbinantis karštas šokoladas

Nusižiūrėjau iš Davido Lebovitz. Receptas paprastas, o rezultatas - stulbinantis.

Du puodeliai pieno (geriau riebesnis, aš dariau su 2,5 proc.)
150 g gero juodojo šokolado (ne mažiau 70 proc. kakavos)
Žiupsnis jūros druskos
Vienas mažyyyyyytis čiliukas (jis nedėjo, bet man žiemą jo reikia, tad dėjau sugrūstą džiovintą, bet galima ir miltelių ant šaukštelio galo)

Kaip dariau: pieną ant vidutinio stiprumo ugnies pakaitinau, bet neužviriau, supyliau smulkintą šokoladą ir nuolat maišiau, kol ištirps. Kai ištirpo, įbėriau druskos ir pipiriukų, pakaitinau nuolat maišydama dar 3-4 min. ant silpnos ugnies, kad neužvirtų. Viskas sutirštėjo ir tada jau mėgavausi dievišku gėrimu. Beje, originale rekomenduoja dar rudojo cukriuko pora šaukštų suberti, bet, mano nuomone, jo nereikia, būtų per saldu.

Linkiu ir jums to paties gerumo širdyje. Dar vienas neblogas karšto šokolado receptas yra čia (jis tirštesnis, turtingesnis, bet darbo daugiau). Rekomenduoju abu.

Prieššventinis šokas arba kaip aš kepiau varškės apkepą...

2009-12-28T13:24:00.001-08:00

Jau turbūt pasibaigus šventėms galiu tokius dalykus rašyti...

O buvo taip...

Mažoji M kokias tris dienas zyzė išketi varškės apkepą su padažiuku :) Mamai, žinoma, tai varškės, tai kiaušinių, tai laiko pritrūksta... Na, susiruošiau vieną kartą, jau kepsiu, viską susimaišiau, pradėjau plakti kiaušinių baltymus ir pabandžiau įjungti orkaitę... O siaube! Neveikia! Ką daryti? Panika neeilinė :) Susipyliau į skardą visą masę ir pradėjau vojažą per kaimynus, gal kas susimils, užjaus ir paskolins orkaitę... O dar šventės priešaky, dar planuojami pyragai, sausainiai ir visokios kitokios mėsiškos-nemėsiškos gėrybės... Viskas nuplaukė :(

Kaimynų (tų, iš kurių galiu tikėtis užuojautos) nė vieno namie neradau, pas kitus specialiai nėjau, nes žinojau, kad prašymo nesupras... Parėjau namo, nevilties apimta paskambinau didžiajam V. Spėkit, ką jis man pasakė? Ogi naktį buvo dingusi elektra, numušė orkaitės laikroduką, o jis ir yra atsakingas už jos įsijungimą! Tereikia nustatyti laikroduką, ir viskas bus geraiiiiii, viskas bus geraiiii :) Pasiėmiau viryklės instrukciją ir pabandžiau nustatyti tą kartais į neviltį varantį laikrodį. Didžiam savo džiaugsmui, galų gale įsijungiau viryklę ir iškepiau išsvajotąjį varškės apkepą su padažiuku.

Beje, už receptą dėkinga Ramunės močiutei. Tikrai puikus. Paprastas, bet efektingas...

Varškės apkepas

pusė kg varškės
4 kiaušiniai
2-4 šaukštai sviesto
2-3 šaukštai cukraus
2-3 šaukštai manų kruopų
pusė stiklinės grietinėlės
žiupsnis druskos
vanilės esencijos

Kaip darau: manų kruopas užpilu grietinėle, jos išbrinksta, kol visa kita paruošiu. Kiaušinių trynius išplaku su cukrumi, sudedu varškę, mažais gabaliukais supjaustytą sviestą, manų kruopas, supilu kelis lašus vanilės esencijos ir viską labai gerai ištrinu. Į šitą masę įmaišau išpkaltus baltymus ir sukrečiu ją į sviestu ir džiūvėsėliais pabarstytą skardą. Kepu 25-30 min. 175 °C orkaitėje.

Valgau su uogiene, grietine arba padažiuku (sviestas, grietinė, šlakelis pieno ir cukrus pakaitinami keptuvėje iki vientisos masės, vanilė čia irgi nemaišo).

Senas, 100+1 kartų patikrintas receptas.

Šventinis valgiaraštis

2009-12-28T13:04:00.000-08:00

Visus su šventėmis :) Su praėjusiomis ir ateinančiomis, jaukiomis ir triukšmingomis, apšviestomis slėpininga žvakių šviesa ir akinamu fejerverkų lietumi. Su pasidalyta šiluma, su ramybe širdyje ir stebuklo laukimu... Su naujais pažadais, su skubėjimu ir atokvėpio akimirkomis...

Per pasiruošimo šventėms šurmulį šiemet vos nepamečiau savęs... Kai susizgribau, supratau, kad nieko daug nereikia, tik sudėlioti chaotiškas mintis, pvz., ką čia skanaus iškepus, ką sudėti į gražius šventinius lauknešėlius, kaip dar kitaip nei įprastai pagaminti silkę, į lentynėles ir tiesiog mėgautis palaimintu laukimu... Nuvelti kokią smulkmenėlę draugui, supakuoti skanumynus gardumynus bendradarbiams, pabūti drauge su esančiais ir prisiminti išėjusiusiuosius... Padėkoti tiems, kurie visada yra šalia ir pasirūpina, kad ant stalo būtinai būtų 12 valgių :) Susitaikyti ir nesinervinti dėl niekų, nusišypsoti ir užmigti savo vaikystės lovoje...

Ir nieko doro iš to mano kalėdinio valgiaraščio šiemet, tik šokoladinis pyragas pagal Nigellą (neišsigąskite, pyragas kepamas ne nuo pat filmuko pradžios, turėkite kantrybės palaukti arba tiesiog prasukite, jį dar aprašysiu čia), imbieriniai sausainiukai pagal Julią Vysockają (nuotraukoje - pagal Julią) ir Bri, keptas kalakutas pagal Arvi (ir nesijuokite, labai skanus ir ne namie keptas, svarbiausia, kad šeimininkė nenusivariusi nuo kojų, beje, puikus kepto kalakuto receptas yra čia), slyvos šokolade, šiluma, ramybė ir meilė artimui pagal mane pačią.

Slyvos šokolade

Didelis maišelis džiovintų slyvų (būna mažesni ir didesni, tai tas didesnis)
Gero konditerinio šokolado plytelė (250 g)

Kaip darau: šokoladą ištirpinu garų vonelėje (į puodą su vandeniu statau dubentšį su sulaužytu šokoladu ir jis labai gražiai sutirpsta. Svarbu, kad dubens dugną siektų tik garai, o ne verdantis vanduo). Slyvas nuplaunu, nusausinu ir pamerkiu į karštą šokoladą. Ištraukiu (tą geriausiai daryti su šaukšteliu), dėlioju ant kepimo popieriaus ir nešu į balkoną, kad sustingtų. Niekada nežavėjo pirktinės slyvos šokolade, bet tokios naminės – apsivalgymas.

Visiems - to paties paties didžiausio, labiausiai jūsų laukiamo stebuklo Naujaisiais metais :)

Spurgos iš vaikystės

2009-12-11T10:56:00.000-08:00

„Ką tu dar šiandien darysi?“ – paklausė manęs didysis V, dėdamasis kuprinę naktinei pamainai. „Kepsi spurgas? Aš tai geriau pailsėčiau. Norėčiau kokias tris dienas nieko neveikti, kojas ištiesęs pagulėti...“ Ir išėjo dirbti tėvynės ir šeimos labui... Jis net neįsivaizdavo, kad pailsėsiu nerealiai... Visą vakarą kepsiu nepakartojamas vaikystės spurgas ir skaitysiu naują kulinarinę knygą, parašytą gerbiamos šaunuolės mamos, žmonos, žurnalistės, tinklaraštininkės ir tiesiog puikios virėjos Beatos.

O paskui abi su mažąja M nusiprausim, ji užmigs, o aš nauju įrašu papildysiu savo tinklaraštį, skaitysiu Laurą Sintiją Černiauskaitę, vis kokį mandariną sukrimsdama... Tiesiog rojus...

Varškės spurgos

pusė kg varškės
miltų kokie 10–12 šaukštų (tešla turi būti labai varškinė, minkšta)
3 kiaušiniai
keli šaukštai cukraus (kas mėgsta saldžiau – daugiau, kas ne – mažiau, man asmeniškai skaniau, kai pati spurga nesaldi, bet ant jos daug daug daug cukraus pudros)
1 a. š. kepimo miltelių (mama dėdavo rūgščia grietine ar kefyru nugesintos sodos, bet man patogesnis šis variantas)
saulėgrąžų aliejaus kepimui
cukraus pudros pabarstymui...
Anksčiau visada – šlakelis degtinės į tešlą, sako, padega spurgoms kepti, nepritraukia riebalo tada. Dabar vietoj to pilu savos gamybos vanilės esencijos.

Varškę patrinu su šakute, įmušu kiaušinius, supilu cukrų, dedu miltų ir kepimo miltelių, vanilės esencijos . Viską sumaišau, įkaitinu puode aliejų, šlapiomis rankomis formuoju nedidelius rutuliukus ir kepu, vis apversdama. Namai pilni vanilės kvapo, kaimynai būriuojasi prie durų, vaišinami netikėti svečiai, cukraus pudra dažoma iš lėkštės... Va taip...

Beje, spurgos ir visokie žagarėliai yra nedėkingi padarai...Kepi kepi, o parodyti nėra ką... Pas mamą namie virtuvė buvo su durimis, tai užsidarai, būdavo, ir neleidi visokiems prašalaičiams nebaigtų kepti žagarėlių vogti... Dabar nei pas mane, nei pas mamą virtuvėje durų nebėra, tai ir dingsta iškeptas gėris iš lėkštės, kol nauja partija aliejuje vartosi...

Supykusi ir norėdama nufotografuoti, paėmiau ir užmaišiau naują partiją tešlos :) Ir tik papildžiusi tinklaraštį atsiverčiau Beatos knygos psl. su spurgomis :) Mistika kažkokia...

Kas mano šaldytuve?

2009-11-26T01:02:00.001-08:00

Ir man smalsu, kaip kiti gyvena, ir man įdomu, ką veikia vakarais užsitraukę užuolaidas. Kažkada vaikystėje mano mama sakė, jog jai geriausios akimirkos būdavo tada, kai jaunystėje važiuodavo namo autobusu per miestą ir stebėdavo vakarėjantį miestą ir užsižiebiančius langus. Ypač tuos, kuriuose nespėta ar nenorėta užsitraukti užuolaidų... Šiandien pati gyvenu be užuolaidų (tik su roletais, kurie iki galo retai kada būna užtraukiami), todėl priešais eančio namo gyventojams kartais būname kaip ant delno. Galim netgi vyno taurėmis pasveikinti vieni kitus, jei tik noro yra.
Šiandien leisiu įkišti nosį į savo šaldytuvą. Prisidedu prie Vyganto iš skaniai.lt iniciatyvos...

Apačioje – daržovės: morkos, trys porai (vis laukia bulvių ir porų sriubos laiko), marinuoti agurkai (naujas pvykęs receptas), vienas mažas čiliukas, jau apipjaustyta ir dabar labai reikalinga imbiero šaknis (dvi citrinos, 300–400 g lupto imbiero ir 500 g medaus (viską sutrinti, sumaišyti, bus litras) – mano panacėja šiuo metu.

Durų lentynėlėse – pomidorų pasta, pienas ir degtinė (jau kokie treji metai stovi ir laukia, laukia :), kiaušiniai, mielės, kokosų aliejus, pora tuno aliejuje skardinių.

Kameroje: pusė naminės vištos, faršo kokie trys gabalėliai (nupirkti greitam gaminimui, o atsidūrę kameroje), naminės varškės gabalėliai (nesuvalgėm visos iš karto iš kaimo parsivežtos, tada paprotino mane užšaldyti, ir tikrai, puikiai elgiasi atšildyta), žuvies upėtakio kepsneliai, mišinio šaltibarščiams (krapai, svogūnai, agurkas) indeliai, šaldyti krapai, bazilikas, kiškio taukų indelis (gerai gydant plaučių uždegimą), du geruliai gabalai šaldyto naminio sultinio (skubioms sriuboms, risottui).

Lentynose – kasdieniai produktai. Be sviesto ir grietinėlės niekada neapseinu, to gėrio visada turiu. Kietojo sūrio gabalėlis, brie, lašinių gabalėlis, net du indeliai majonezo (nesusitarę nupirkom), atitirpusi braškių uogienė, virta braškių su pelėsiu (vis neprisiruošiu išmesti), pašteto indelis, džiovinti pomidorai, petražolės iš sodo, rauginti kopūstai. Oi, dar faršo gabalėlis sriubai su mėsos kukuliukais. Planuoju šiandien išvirti.

Žodžiu, jei ateitų vaiko teisių apsaugos specialistai ir patikrintų šaldytuvą – tai pas mane nėra ko valgyti :( Nes nėra nei vakarykščių kotletų, nei dvi dienas puode valgytojų laukiančios sriubos, nei virtų bulvių...

Geriausias ir greičiausias valgis dabar, mokslo sezono metu – galabėlis elnienos dešros, prie viryklės džiūvančios lėčiau nei ji suvalgoma, ir spaghetti su pesto arba pomidorų pastos padažu (alyvų aliejus, česnakas, pora šaukštų pomidorų pastos arba keli – konservuotų pomidorų, raudonėlis, pipirai, druska, viskas į keptuvę iš eilės ir ant makaronų, mmmm su tarkuotu sūriuku).

O kas pas jus?..

Šiltas savaitgalis ir comfort food

2009-11-16T02:18:00.000-08:00

Kažkas, primenantis vaikystę. Paprastas, naminis ir atsineštas iš tų dienų, kai tilpai po virtuviniu stalu. Man tai – su lupenomis virtos bulvės, užteptos sviestu ir pabarstytos druska, marinuota silkė su svogūnais, troškintais pomidorų padaže, kepta višta (ir dabar dar niekas taip skaniai neiškepa, kaip mama), burokėlių sriuba, bulviniai blynai, kugelis, cepelinai, bulvės su varške, naminis mėsos vyniotinis, troškinti kopūstai su bulvėmis, tradicinė bulvienė. Vasarą – šaltibarščiai kas antrą dieną, juodos duonos mekerys (dar vadinamas ubagiene) ir svogūnų laiškų salotos. Neturint laiko – namie rūkytos dešros ar kumpio gabaliukas su agurku, ant juodos duonos užteptas užkulo kąsnelis. Per šventes – mėsos gabalas, marinuotas mažiausiai parą ir keptas kartu su bulvėmis, kartais – kepta žąsis su obuoliais. Desertui – želė, žagarėliai, spurgos, kartais – meduolis arba kaimynės konditerės keptas tortas. Dar – indelis kondensuoto pieno, vogčiomis nugeriamas mažais gurkšneliais ir o, šventas naivume, tuščias slepiamas už šaldytuvo, kad šiukšlių dėžėje niekas nerastų... (deficitas juk buvo, iš Latvijos veždavo). Visi mes turim tokių prisiminimų. Kiekvienam savo. Mano vaikystės virtuvė toli nuo molekulinės virtuvės šedevrų. Savaitgalį paskyriau maistui, primenančiam vaikystę. Žinoma, jau su savo pakeitimais (visokiais alyvuogių aliejais, sojų padažais, citrinos žievelėmis :) Gerai kompanijai gaminau kiaulienos sprandinę su pievagrybių padažu ir orkaitėje keptomis bulvėmis. Desertui – naminis Napoleono tortas su vaniliniu kremu ir juodųjų serbentų uogiene. Orkaitėje keptų bulvių idėją pakuždėjo mano gerbiamas Oliveris. Sprandinės marinatas – mano fantazijos reikalas.

Kepta sprandinė su bulvėmis

2 kg sprandinei marinuoti reikės:
geros saujos grūstų juodųjų pipirų
daug kapoto česnako
rozmarino
čiobrelio
mairūno
raudonėlio
alyvų aliejaus
sojų padažo (geriau toks, kuriame mažiau druskos, naudoju Kikkoman, pirkau Maximoj, mačiau ir IKI)
druskos aštrumui – čili miltelių (aš barsčiau Piri Piri prieskonius iš Portugalijos, kuriuos parvežė lauktuvių ta pati gera kompanija, ten su jais, sakė, nuostabai aštrūs viščiukai kepami)

Kaip marinuoju: mėsą subadau, prikemšu į skylutes ir ne tik ten česnakų, įtrinu mėsą pipirais, visomis tomis žolelėmis (po gerą saują mairūno, raudonėlio, kiek mažiau – čiobrelio, rozmarino), pabarstau magiškais Piri Piri dėl aštrumo, sumaišau aliejų su sojų padažu (dvi dalys aliejaus, dvi dalys sojų padažo) ir ištrinu šiuo marinatu mėsytę. Įdedu į kepimo rankovę, užrišu ir palieku marinuotis per naktį. Druska pabarstau tik prie kepimą. Kepu 200 °C orkaitėje 1,5 val., prieš kepimo pabaigą atidarau maišą ir apskrudinu.

Bulvėms pagal Oliverį reikės

bulvių
mažų morkyčių (originale – dar ir petražolių šaknies)
česnako
rozmarino
grūstų pipirų
citrinos žievelės
alyvų aliejaus (pagal originalą – paukštienos taukų)
druskos

Kaip gaminu: apverdu bulves ir morkas, keptuvėje alyvų aliejuje apkepu česnaką ir rozmariną, supilu aliejų su česnakais ir rozmarinais į skardą, sukrečiu apverstas bulves ir morkas, išmaišau, kad aliejumi ir rozmarinais pasidengtų, pabarstau druska, pipirais, užtarkuoju citrinos žievelės ir pašaunu į orkaitę kokiam pusvalandžiui, kad gerai apskrustų (kepdama dar pašlakstau kepamos mėsytės sultimis). Originalą pernai buvau radusi youtube tą laidos Jamie at Home ištrauką Roasted Garlic Potatoes, dabar nerandu. Jei rasit, neišsigąskit, ten iš pradžių ilgokai kalba apie žąsis ir kalakutus Kalėdų stalui.

Ilgokas įrašas išėjo, bet pasitreniruoti prieš Kalėdas kepti šį gėrį apsimoka. Beje, kepsnys skanus ir šaltas.

Miltų ir mielių terapija

2009-11-11T00:08:00.000-08:00

Netikėtumai grūdina. Išmoksti prisitaikyti prie situacijos. Sugebi reaguoti tinkamai. Imi viską vertinti iš šalies ir nebebijai, kad netikėta situacija išves iš pusiausvyros. Puikiai išmoksti pasislėpti.

Keistas jausmas, kai žmogus atiduoda dalį savęs. Dar keistesnis, kai tos dalies negali priimti taip, kaip jis to norėtų. Tada atleidi sau už mintis, kurios sukasi tavo galvoje, ir eini tolyn, stengdamasi, kad tavęs nepastebėtų. Pabandai užsimaskuoti rudeninių lapų krūvoje. Arba už miltų debesies virtuvėje. Tada, kai man keista širdyje, mano virtuvėje visada sninga. Ir kvepia mielėmis.

Grissini (duonos lazdelės)

623 g miltų
397 g vandens
6,5 g (2 t.) sausų mielių
9 g (1,5 t.) druskos
2 v. š. alyvų aliejaus
Pabarstymui – juodgrūdės, rupi jūros druska ir grūsti pipirai.

Kaip dariau: miltus, mieles, druską sumaišau viename dubenyje, vandenį ir alyvų aliejų – kitame. Vientisa srovele pyliau skystį į sumaišytus birius ir minkiau. Šį kartą bandžiau taip :) Minkiau tol, kol tešla nebelipo prie rankų, pasidarė glotni, elastinga. Pavyko puikiai. Palikau uždengtą šiltoje vietoje, kad pakiltų dvigubai. Apie dvi valandas vonioje ant rankšluosčių pastovėjo. Patikrintas metodas – skersvėjų nėra, rankšluosčiai ant gyvatuko šilti – tikras rojus mielinei tešlai. Kai pakilo, padalijau į keturias lygias dalis ir formavau lazdeles.

Formavimas: iš kiekvienos dalies iškočiojau po didelį ploną blyną, supjausčiau juostelėmis, tada juostelę perlenkiau per pusę ir susukau kaip virvelę. Ilgis – kaip skardos išilgai, gali užsilenkti. Kepant truputį gali sutrumpėti, tai bus kaip tik. Man asmeniškai – kuo ilgesni, tuo skaniau. Pabarsčiau kiekvieną prieš sukdama pabarstukais (tik druskos nepadauginkite, nes tešla ir taip sūroka), aptepiau kiekvieną lazdelę alyvų aliejumi ir – į orkaitę.
Kepiau 170–180 °C orkaitėje įjungusi ventiliatorių ant kepimo popieriaus 25–30 min. Galima ir be, bet taip įpratusi esu. Atvėsinau ant grotelių.

Išeina 4 didelės skardos lazdukių. Po 16 kiekvienoje.
Laiko užima daug. Gali daug ką apmąstyti. Netgi pusę savo gyvenimo. Galima pusę porcijos kepti, jei peno mąstymui mažiau...

Už receptą dėkoju Laukinėms mielėms.

Kibinai su kaimyniška gaidele

2009-11-08T23:28:00.000-08:00

Mane stebina žmonių susvetimėjimas... Vakare neprisibelsi į kaimyno duris (ypač jei laiptinėje nedega šviesa), pagalbos iš praeivio gatvėje vargu ar beverta tikėtis. Dar skaudžiau, kai dėl kažkieno ambicijų, pavydo, nesusikalbėjimo pradeda trūkinėti ilgus metus puoselėti giminystės saitai... Baugu pasidaro tuomet, kai kaimynas nebepažįsta kaimyno, kai geriausia, ką gali padaryti žmogus žmogui, belieka tik gerklės perkandimo vienas kitam atvejai.

Mielieji, bet būna ir kitaip. Žinau, nes pati stengiuosi gyventi kitaip. Kiekvieną rytą išeinu iš namų pasakiusi sau, kad nors vieną gerą darbą padarysiu, kad nors vieną gerą žodį pasakysiu, kad nors vieną gerą akimirką parsinešiu su savimi namo. Tam reikia tiek nedaug, tik vieno vienintelio – noro. Jei visi taip galvotų, pasaulis būtų gražesnis...

Kibinai

Tešlai
1 kg miltų
450g margarino kepimui Eve
3 kiaušiniai ir 1 baltymas
200 g grietinės
žiupsnis druskos

Įdarui
500 g liesesnės kiaulienos faršo
500 g jautienos faršo
50 g margarino
3 didesni svogūnai
druskos
pipirų
čiobrelio
raudonėlio
daug mairūno

Patepimui – trynio ir šlakelio pieno plakinys

Kaip dariau: nusižiūrėjau iš jutubės :) Tik mėsos nekapojau, nes laiko neturėjau.
Tešla: į miltus su žiupsniu druskos sutarkavau margariną, supyliau išplaktus su grietine kiaušinius, išminkiau tešlą ir, suvyniojusi ją į maistinę plėvelę, įdėjau porai valandų į šaldytuvą.
Kol tešla šalo, pasidariau įdarą ir dar spėjau suslėgti tinginį :)

Įdaras: sumaišiau faršus, įdėjau margariną, subėriau sukapotus svogūnus, druską, grūstus pipirus, žoleles. Primygtinai rekomenduoju mairūną. Tik jokiu būdu ne Vegetą, kaip tame recepte... Beje, galie mėsą ir kapoti, tada bus arčiau originalo.

Procesas: iškočiojau blyniukus, dėjau įdarą ir užlanksčiau kaip virtinukus. Patepiau kiaušinio plakiniu ir palei lenkimo liniją pradūriau po dvi skylutes kiekviename kibine, kad kepant susikaupę garai išeitų. Kepiau 25 min. 200 °C orkaitėje įjungusi konvekcinį režimą.

Iš šito kiekio man išėjo 39 kibinai (kam reikia tiksliai, vienam kibinui buvo skirta 50 g tešlos ir 39 g mėsos). Kitą sykį kepsiu ant kepimo popieriaus, nes skardą grandyti – menkas malonumas.

Šiais pavaišinau kaimynus, dalyvavusius rudeninėje lapų grėbimo talkoje. Buvo smagu žiūrėti į išplėstas jų akis... Pasirodo, būna ir taip. Tą vakarą, valgydami kibiną, jie sudalyvavo slaptame bendrystės su kaimynais rituale :) Ačiū jiems...

Šokoladinis pyragas vs Šaltibarščiai ir Julie & Julia

2009-10-28T14:29:00.000-07:00

Šiandien Eglės dėka radau savo svajonių šokoladinį pyragą. Ir pasakiau sau ir kitiems, palikdama kometarą prie jos įrašo – Eina sau... 1 000 metų ieškojau kažko panašaus... Tokio šokoladinio, kad net širdis apsąla. Ir dar pažadėjau kepti šiandien. Ir visai nesvarbu, kad grįšiu vėlai, kad rytoj ryte nekęsiu žadintuvo, kad nemigusiom akim ir galva imituosiu darbą. Bet mano namai ir širdis kvepės nuo Eglės šokoladinio pyrago... Vos ne prisiekiau sau, kad iškepsiu jį šiandien vakare. Bet... Gyvenimas yra gyvenimas...

Išvažiavom šiandien žiūrėti Julie & Julia. Širdis džiaugėsi – gerietiškas filmas apie maistą, jo gaminimą, tinklaraščio rašymą ir žmonių tarpusavio supratimą-nesupratimą. Meryl Streep – nepakartojama. Nuotaika – prancūziška. Tik eikit žiūrėti pavalgę, nes laaaaaaaaaaaaaabai norėsis ko nors užkrimsti (aš prieš valgymą ir visokių pakelių traškinimą kino tetruose).

Taigi, grįžau namo 20.45 val. ir kepiau ne išsvajotąjį šokoladinį pyragą, o pasidariau šaltibarščių su karštomis bulvėmis. Dėkoju mamai ir sau, kad buvom protingos ir vasarą užsišaldėme agurkų-krapų-svogūnų laiškų mišinį šaltibarščiams :)

Pavalgiau ir nuėjau miegoti laiminga. O pyragą kepsiu tada, kai man brangus žmogus atvažiuos...

Mieliniai blynai arba vaivorykštė mano širdyje

2009-10-28T06:55:00.000-07:00

Neįtikėtina, bet šiandien mačiau vaivorykštę. Ir persmelkė noras tuoj pat viską mesti ir bėgti ieškoti jos pradžios, kai seniau, vaikystėje. Žinot, tada galvodavom, kad vaivorykštės pradžia už to, tolimiausio kalniuko, bet užlipus ant jo tekdavo bėgti iki dar tolimesnio... Ir tikėdavomės rasti mistinę šnypščiančią vietą drėgnoje žemėje, iš kurios veržiasi septynių spalvų juosta... Tada nepavyko, bet gal šiandien pavyktų?.. Tiesa, nėra šalia tų, su kuriais ieškodavom paslapties. Bet yra kiti, su kuria taip smagu ja pasidalyti. Tik niekam nesakyk, kad vaivorykštės pradžia yra mano širdyje...

Mieliniai blynai

0,5 l pieno

25 g šviežių mielių

pusė vanilės lazdelės

cukraus pagal skonį

miltų grietinės tirštumo tešlai
aliejaus kepimui

Mano mama visada gamina iš akies. Ypač geros jos mielinės variacijos. O man mielinė tešla – sunkiai įkandamas riešutas, bet po truputį, po truputį, žingsnis po žingnio...

mieles ištirpinau šiltame (jokiu būdu ne karštame, numarinsit jas) piene, įbėriau cukrų, vanilės grūdelius, įsijojau miltus (jų reikia tiek, kad tešla būtų riebios grietinės tirštumo). uždengiau ranšluosčiu ir palikau 15 min. pakilti. Dėjau šaukštu į keptuvę ir kepiau. Valgėme su grietinės ir aviečių uogienės padažu.

Čia būtent tas receptas, kuriam tikslios proporcijos nereikalingos. Vienintelis matas – valgančiųjų kiekis. Iš aukščiau pateiktų produktų kiekių blynų prikepiau tris keptuves po 6–7, valgėme trise, nė vieno neliko.

Pomidorų sriubos magija

2009-09-29T04:11:00.000-07:00

Pomidorų sriubų būna įvairių: nuo ispaniškų šaltų iki lenkiškų su makaronais... Nuo pastarųjų ir prasidėjo mano pažintis su pomidorienėmis... Prisimenu pirmąją – skystą skystą, joje plaukioja trys mažyyyyčiai makaroniukai, tokią beveik be skonio (kad ir kaip bebūtų liūdna, ją valgiau gūdžiais 1996 metais ilgos kelionės per Lenkiją metu pakelės kavinėje). Nuo jos kaip diena ir nakties skyrėsi ta, kurią valgiau praėjusią savaitę keturių žvaigždučių viešbučio kavinėje Gniezne - su naminiais makaronais, sodraus pomidorų skonio. Taigi, nuo pirmosios ir paskutiniosios pomidorienės mano gyvenime nemažai ko įvyko, bet pomidorienė pagal nežinia kur rastą receptą (beje, ne lenkišką, neįsivaizduoju, kokios virtuvės jis galėtų būti, panašiausia į itališką) gaminama kiekvienais metais pradėjus raudonuoti šiltnamiui :)
ir dar: pomidorienių populiarumą mūsų šeimoje lėmė tai, kad šiltnamyje visada užauga pomidorų daugiau nei būtina bei daugiau nei jų suvalgome termiškai neapdorotų. Jų nekonservuojame (nes neskanu), kol kas nedžioviname (reikia prisiruošti), kartais verdame pomidorų padažą ir visada verdame picajolą picos padui bei darome pomidorienes...

Pomidorienė

6 dideli arba 12 mažų nuluptų pomidorų
1 l vištienos arba daržovių sultinio
100 g lašinukų arba šoninės
svogūnas
česnakas
raudonėlis
bazilikas
čili pipirai
druska
alyvų aliejus

Kaip aš tai darau: paspirginu susmulkinusi lašinukus iki tol, kol apskrus, supilu juos į dubenėlį ir leidžiu atvėsti. Svogūnus ir česnaką apkepu giliame puode alyvų aliejuje, sudedu kubeliais supjaustytus ir sutrintus su grūstuve pomidorus (el. trintuvė netinka, per smulkiai sumala), patroškinu, užpilu sultiniu tiek, kad sriuba būtų tirštoka, suberiu prieskonius (turiu pastebėti, kad ši sriuba – aštrių įspūdžių mėgėjams, mat be gero žiupsnio čili man ji neskani) ir verdu. Baigiant sriubai virti, sudedu spirgučius ir įpilu kelis šaukštus riebaliuko nuo spirgučių. Uždengiu dangčiu ir kokias 10–15 min. leidžiu sriubai subręsti. Man skanu kuo aštresnė. Prieš patiekiant galima parmezanu ar kapotomis petražolėmis pabarstyti. Valgau su bruschetta (apkepta itališkos duonelės riekele, patrinta česnaku, apšlakstyta alyų aliejumi, apibarstyta druska ir pipirais (aš dar patrinu pomidoro pusele). Mmmmmmmmm...

Ši pomidorienė verdama tik iš naminių pomidorų. Geriausia – tų milžiniškų, jaučio širdimis vadinamų, arba tokių pailgų, vidutinio dydžio... Bet iš principo tinka visi, bet būtinai naminiai :)
Ir kaip ji tinka kitą rytą po švenčių, kad jūs žinotumėt :)

Šašlyk Mašlyk

2009-09-09T09:47:00.000-07:00

Kol dar nesibaigė kepimo ant žarijų sezonas ir grilis dar nepaslėptas sodo nameliuose, balkonuose, palėpėse ar garažuose, skubėkite ir naudokitės jo teikiamais malonumais. Vienoje kažkokioje knygoje radau kažkada receptą šašlykų, marinuotų su alumi. Keista buvo, bet kadangi šaldytuve neturėjau majonezo ir kitokių produktų, reikalingų tradiciniam šašlykų marinavimui, o buvo kelios skardinės daniško alaus (dėkui Vidmantui), tai išbandžiau šį būdą. Beje, kai kartojau, receptą jau buvau pametusi, tai dariau iš akies ir atminties.

Šašlykai su alumi

mėsytės šašlykui (pasiskaičiuoti kiekį pagal žmonių skaičių)
skardinė ar butelis alaus (geriau stipresnio, bet ne kokio tornado ar teisybės, užteks kokių 5,2 proc.)

raudonėlio (daug)
čiobrelių (daug)
svogūnų (daug)
druskos

Mėsytę supjaustyti tinkamo dydžio gabalais, sukapoti čiobrelį, raudonėlį, sudėti į mėsytę ir gerą pusvalandį pasiraitojus rankoves gerai ištrinti, išminkyti mėsą su žolelėmis (šviežiomis). Tada į gilų puodą dėti sluoksnį mėsytės, sluoksnį žiedais pjaustytų svogūnų, vėl mėsytės, vėl svogūnų ir taip sluoksniuoti. Paskutinis sluoksnis turi būti svogūnų. Užpilti viską alumi ir palikti nakčiai. Prieš kepant ištrinti mėsytę alyvų aliejumi ir pabarstyti druska.

Tiesiog įdomesnis būdas paruošti šašlykus.

Slyvos, slyvos, slyvos...

2009-09-09T09:09:00.000-07:00

Slyvų medžių sode keturi. Mėlynosios, sultingos... Dviejų medžių šakos nulūžo, tiek slyvų nesugebėjo išlaikyti... Žiauriai jas mėgstu, valgau vienas, kepu pyragus, troškinu vyne, mėgaujuosi sezonu

Parsivežiau kibirą, kepiau pyragą ir viriau uogienę.

Slyvos su cinamonu

800 g slyvų
800 g cukraus
du rūgštesni obuoliai
du šaukšteliai cinamono

Slyvas perpjoviau per pusę, supjausčiau obuolius skiltelėmis, užpyliau cukrumi ir cinamonu, sumaišiau ir per naktį palaikiau. Rytą paviriau pusvalandį, nugraibiau putas ir supilsčiau į stiklainius.

Originaliame Nele recepte pasirodė per daug cukraus, tai sumažinau. Smagu, nes slyvos nesuvirė.

Cukinijos su fantazija

2009-09-09T07:30:00.000-07:00

Šiemet mama persistengė: nupirkau du pakelius cukinijų skirtingų rūšių sėklų ir paprašiau pasėti kokias keturias, po dvi kiekvienos rūšies. Ji paėmė ir sudaigino visas. Pasodinti visų buvo neįmanoma, vietos sode neužteko, išdalijo kaimynams, bet liko gal 12 daigų dar. Pasodino visas, užaugo gražiausios. Bėda ta, kad jas valgau dar jaunas, o peraugusios manęs nedomina. Dar didesnė bėda ta, kad jaunų ilgai neišlaikysi, jos greitai genda... Žinoma, visų nuskinti laiku nespėjau, tad dabar turiu ir didžiulių, iš jų virsiu uogienę su citrinomis.

Jaunos cukinijos buvo paruoštos visokiais būdais, apkeptos, sriubose, troškiniuose, salotose, įdarytos... Jūsų teismui – įdarytos.

Įdarytos cukinijos

trys nedidelės cukinijos
pusė kg jautienos faršo
du nulupti pomidorai
kelios skiltelės česnako
du svogūnai
pipirai
druska
bazilikas
raudonėlis
čiobrelis
provanso žolelių mišinys
parmezanas
mozarela
alyvų aliejus

Įdaras: alyvų aliejuje apkepinau svogūnus ir česnakus, sudėjau faršą, kubeliais supjaustytus pomidorus, įbėriau pipirų, kitų prieskoninių žolelių (kol turiu, dedu šviežias), troškinau, kol išgaravo skystis. Druską dėjau pačiame gale.
Kaip įdariau: cukinijas perpjoviau išilgai, pabarsčiau pipirais, provanso žolelių mišiniu, druska ir pridėjau į jas įdaro. Pabarsčiau viską sūriu ir pašoviau į 180 laipsnių orkaitę dvidešimčiai minučių.
Valgoma, netgi visai skanu, jei turite daug cukinijų, verta išbandyti.

2009-09-08T00:42:00.000-07:00

Skubėkite visi, kieno soduose sirpsta rudeninės avietės, kybo vis dar nenuskinti ir pasmerkti sušalti serbentai, iš po kelmelių nedrąsiai galveles kaišo naminės žemuogės ar kaimyno darže vilioja didžiulės gervuogės... Parsineškite saują uogų, pasisukiokite virtuvėje ir mėgaukitės tikru Italijos skoniu. Ši desertą galima pasidaryti su bet kokiomis uogomis, sąrašą dar papildo braškės, šilauogės, mėlynės... Tiesa, žali kiaušinių tryniai gal ne visus vilioja, todėl mažiems vaikams ir besilaukiančioms nerekomenduojama. Ir rinkitės tik pačius šviežiausius kiaušinius, kokius tik galite gauti....

Maskarponės sūrio kremas su avietėmis

trys kiaušinių tryniai
500 g maskarponės sūrio (vienas didelis indelis)
100 g cukraus pudros
medinis šaukštas, plastmasinis arba keramikinis dubuo
uogų

Kaip tai darau: išsuku trynius su cukraus pudra (ją persijoju, kad neliktų susikristalizavusių gabalėlių), sudedu sūrį, išsuku, kad neliktų jo gumuliukų, sudedu į desertinius indelius ir pastatau 40 min. į šaldytuvą, kad kremas sutvirtėtų. Truputėlis kantrybės, sauja uogų prieš pat patiekiant į stalą ir skanumas neišpasakytas :)

Spaghetti al tonna

2009-09-01T01:16:00.000-07:00

Džiaugiuosi, kad turiu pomėgių. Tokių, kurie neleidžia nuobodžiauti ilgais rudens vakarais, drėgną ir nemalonią žiemą, kurie skatina greičiau baigti visus darbus ir atsijungti nuo rutinos...

Džiaugiuosi, kad mane lydi įdomūs žmonės, suteikiantys naujų idėjų ir kartais būnantys įkvėpimo šaltiniu. Kad ir šio patiekalo įkvėpėja ir idėjos autorė Jolanta. Nesudėtingas energijos visai dienai užtaisas, paruošiamas per dešimt minučių, galintis būti puikia dienos pradžia tiems, kuriems tądien nešviečia anei sotūs pietūs, anei lengva vakarienė. Kaip man šiandien...

Spaghetti al tonna

Proporcijos – dviem asmenims

pusė pakelio kokybiškų spaghetti
trys dideli nulupti pomidorai
trys skiltelės česnako
pusė skardinės konservuoto tuno (savo sultyse ar aliejuje – nesvarbu)
du ančiuviai (mano patobulinimas)
bazilikas
raudonėlis
žiupsnis grūstų juodų pipirų
truputis čili pipiriuko
druska
extra vergine alyvų aliejaus
truputis parmigiano tipo sūrio

Procesas paprastas – kol verda spaghetti, patariama pasiruošti padažą. Alyvų aliejuje apkepti česnaką, sudėti kubeliais pjaustytus pomidorus, patroškinti, sudėti tuną su sultimis, ančiuvius, pamaišyti, patroškinti, suberti prieskonines žoleles ir pipiriukus, galiausiai – druską. Makaronai išvirė, dedame juos į lėkštę, ant jų sūriuko patarkuojame, puošiame baziliko lapeliais ir alyvuogėmis arba apsieiname be papuošimų ir valgome pasimėgaudami. Galima su baltu atvėsintu vynu. Skanu, neginčytina.

O mūsų šešių pleneras Pašvitinyje buvo nepakartojamas. Tiek kompanijos, tiek tapybos, tiek kulinarijos paslapčių prasme.

Netikėtos braškės

2009-07-16T01:58:00.000-07:00

Ilgai nieko nerašiau, nes atostogavau ir valgiau braškes. Nepameluosiu, jei pasakysiu, kad beveik keturias savaites sode maitinausi uogomis. Ir likusį vasaros mėnesį taip pat bus, nes dabar prinoko avietės, juodieji serbentai, tuoj reiks skinti ir raudonuosius. Dar laukia agrastai. Nepakartojamas uogų skonis tiesiai nuo krūmo ar lysvės... Dievinu vasarą, kai basomis kojomis rytą gali braukti rasą, pasislėpti už aviečių ir serbentų, prapulti braškių lysvėje. Kaskart, įkvėpdama po naktinio lietaus atsigavusios žemės kvapą, prisimenu vaikystės vasaras, praleistas stovykloje tarp pušų ir upės...

Šis receptas mano namuose buvo trejus metus. Niekaip nesiryžau. O kai pasiryžau, sulaukiau maždaug tokių komentarų: „Kąąąąąąąąąą? Nu nu, braškės su actu... Ooooooooo, dar ir pipirai... Nu nuuuuuuuu...“ O pagaminusi išgirdau štai ką: „Mmmmmm, visai nieko, ale skanu“, „Padarė makalynę braškes su pipirais ir actu, nu bet tikrai skanu buvo...“
Taigi, jei dar liko braškių, pabandykite ir jūs, nesigailėsite. Aš jau galiuosi, kad taip ilgai laukiau ir nebandžiau, nes jau braškės kaip ir baigiasi...

Netikėtos braškės

2–3 geros saujos braškių
2 š. balzaminio acto (kuo geresnės kokybės)
2 š. cukraus
Geras žiupsnis grūstų pipirų
Vanilinių ledų

O dariau aš juos šitaip, pagal ši receptą, gal tik proporcijas pagal save surašiau...
Braškes perpjoviau per pusę, didesnes – į keturias dalis, užpyliau cukrumi (vieną kartą dėjau paprastą, kitus kartus – demerara, labiau patiko su šiuo), balzaminiu actu, išmaišiau, kad pradėtų gamintis nepakartojamo skonio padažas (va šiuo momentu būtina ragauti, ir žiūrėti, ko trūksta ir, jei trūksta, papildyti) ir palikau penkiolikai minučių. Ledus išėmiau iš kameros, kad truputį suminkštėtų, bet nepavirstų į košę (maniškiame, kai dariau pirmą kartą, ledai beveik į košę pavirto, tai man labiau patiko kitas kartas, kai ledai nebuvo taip suminkštėję). Tada sluoksniais į desertinį indelį dėjau braškes su padažu ir ledus. Braškių sluoksnį būtina pabarstyti grūstais pipirais. Puošiau mėtos šakele ir braškėmis. Galima pamaitinti 4–5 žmones. Skonis – neaprašomas, bet pabandyti verta. Aš užsikabinau.

Rabarbarų pyragas

2009-05-19T01:40:00.000-07:00

Gerai jau gerai :) Kažkada galvojau, kad jie tinka tik kisieliui... Vėliau išdrįsau išsivirti džemą, bet labai jau saldus buvo. Esu gavusi stiklainį jų uogienės su kiviais. Skanu. Prisiskynusi sode parsivežiau jų namo manydama, kad virsiu kisielių, bet, pažvelgusi i šį reikalą kūrybiškai, iškepiau pyragą.

Lietuvoje neįprasti, o atšiauresnio klimato kraštuose, pvz. Šiaurės Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV rytinėje pakrantėje jie labai populiarūs ir vertinami, jūsų dėmesiui – rabarbarai :) Pasirodo, iš jų sorbė, ledus, pyragus ir pyragaičius daro... Padažai ir salotos iš rabarbarų tinka ir prie saldžių, ir prie aštrių patiekalų. Pyraguose jis gerai groja su braškėmis, obuoliais, apelsinais, kriaušėmis. O jei trokštate labiau egzotikos, prašome rabarbarą derinti su imbieru, vanile, cinamonu, apelsinu, žaliąja citrina, mėta.

Rabarbarų pyragas

600 g luptų ir gabaliukais supjaustytų rabarbarų, apvoliotų 1–2 valg. šaukštuose krakmolo
1–2 valg. šaukštai krakmolo
150 g minkšto sviesto
150 g rudojo „Demerara“ cukraus
1 mažas pakelis vanilinio cukraus (16 g) arba šlakelis vanilės ekstrakto
3 kiaušinių tryniai
1 kiaušinis
225 g miltų
2 šaukšteliai kepimo miltelių

Baltymų kremui (pyrago viršui):

3 kiaušinių baltymai
175 g cukraus pudros
žiupsnelis druskos

Ilgiausiai užtrunkanti dalis – nulupti ir supjaustyti rabarbarus, todėl kantrybės. Kartą dėjau tikrai daugiau nei 600 g, irgi tiko. Rabarbarus nulupti, supjaustyti rodomojo piršto narelio dydžio gabaliukais ir sumaišyti su krakmolu. Sviestą, cukrų ir vanilinį cukrų ar ekstraktą gerai išsukti, po vieną įmaišyti trynius ir kiaušinį, suberti persijotus miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Tortinės formos dugną iškloti kepimo popieriumi, paruoštą tešlą išskirstyti ant formos dugno ir ant viršaus suberti rabarbarus. Kepti apie 25 min. 180° C įkaitintoje orkaitėje. Pyragui kepant, išplakti kiaušinių baltymus su cukraus pudra ir žiupsneliu druskos, sukrėsti ant jau pakepusio pyrago viršaus ir baigti kepti dar apie 20 min., kol viršus lengvai paruduos. Formos diametras (pasitaisau – skersmuo) – 26 cm.

Rudąjį cukrų galima keisti paprastu, sviestą – margarinu o rabarbarus – rūgštesniais obuoliais (bet tada jau bus obuolių pyragas).

Recepto originalą atsitiktinai užtikau čia

Kas neturi kur dėti rabarbarų, paskaitykite čia

Mano londonietei draugei (ir visiems kitiems, mėgstantiems sodrią žalumą lėkštėje)

2009-05-05T09:07:00.000-07:00

Špinatai yra gėris. Neįprastas mūsų, bulvių mėgėjų, krašte. Pilnas geležies, kitų tram pam pam vitaminų ir mineralų :) (Kažkur skaičiau, kad tos geležies nėra tiek, kiek kažkada galvota, bet...) Pirmas daržo žalumynas pavasarį, kol dar nėra ridikėlių, salotų. Skaniausi – savo sode užauginti, laistyti. Auginam juos ir vargo nematom, net sėti nebereikia, patys iš pernykščių sėklų puikiai auga. Dar džiugina tai, kad savo augintais galima mėgautis ne tik pavasarį, bet ir visą vasarą, netgi rudenį, tik reikia nepamiršti vėliau pasėti. Žodžiu, nemėgstu tų supakuotų į plastikinius maišelius, puviniu jie man atsiduoda... Beje, kad geležį organizmas pasisavintų, juos reikia valgyti su daug vitamino C turinčiais vaisiais, pvz., aš valgau juos pašlakstytus citrinos (kartais ir žaliosios) sultimis ir trupučiu alyvų aliejaus. Mažiems vaikams žalių neįkiši (karti patirtis), bet sriuboje, lietinių blynų įdaruose eina visiems :) Man skaniausi – žali. Tiek apie šipnatus. Dabar – apie Nigellą. Benaršydama interneto platybėse, neseniai susipažinau su šia nepakartojama asmenybe. Ką aš galiu pasakyti... Tikra moteris. Jausminga, kartais sentimentali, alsuojanti moteriškumu. Kartais kompleksuojanti dėl papilnėjusios figūros, kartais – besididžiuojanti savimi. Žodžiu, man patiko. Tiek apie Nigellą. Dabar – apie Nigellą ir špinatus kartu.

Nigellos Lawson špinatų, moliūgų sėklų ir lašišos salotos

Šitos salotos – nerealios. Man labai patiko. Turėsiu kuo pavaišinti draugus, kurie mėsos nevalgo. Ir svogūnų ten nėra, tad tiks ir jų nemėgėjams.

Trys geros saujos špinatų lapų (jaunesnių, mažesnių, smulkesnių)
Keli rūkytos lašišos gabalėliai (viena pakuotė)
Pakepintos moliūgų sėklos (aišku, gliaudytos)
Avokadas

Užpilui
Pusės žaliosios citrinos sultys ir smulkiai tarkuota žievelė
Geras žiupsnis jūros druskos
Originale – vienas šaukštas moliūgų aliejaus ir du – žemės riešutų.
Mano variante – vienas extra vergine olive oil ir vienas grūdų ir vaisių aliejaus (Carapelli Olys) Na neturiu moliūgų aliejaus, gal reiks kada įsigyti...
Viską gerai sumaišome.

Špinatus gerai nuplaunu (turi savybę kaupti smėlį), nusausinu (dėkoju Tupperware, Vaidai ir savo darbdaviui už galimybę įsigyti stebuklą, vadinamą kombainu daržovėms nusausinti, psl. 29 ), supilu gerą saują moliūgų sėklų, šaukšteliu išgrandau vieną avokadą, užpilu visa, kas aukščiau išvardyta, išmaišau, sudedu į lėkštę, šalia padėlioju lašišą, ją gausiai pabarstau grūstais pipirais ir pašlakstau trupučiu žaliosios citrinos sulčių. Skanu su balta duona.

Diiiiiiiiiiiiiiiiiiiidelė lėkštė gėrio = dėkingos valgančiųjų akys. Verta. Proporcijas galima atitinkamai didinti, mažinti neverta. Mano varianto užtenka dviems pavalgyti mėgstantiems asmenims. Tik bėda – mėsaėdžiams kiek vėliau norisi kumpio arba dešros :)

Reecepto originalas čia

Fantazija ožkų pieno sūrio tema

2009-04-16T20:50:00.000-07:00

Salotos toks dalykas, kuriame fantaziją gali paleisti ten, kur ji nori. Jų yra galybė variantų, jos gali būti kiekvieną kartą vis kitokios. O svarbiausia gaminat salotas yra kuo šviežesni ir kuo tikresni produktai. Tikresni tai tie, kurie užaugę savo sode. Plastmasiniai pomidorai ir kitos gėrybės iš prekybos centrų pateisinamos tik žiemą ir pavasarį, kol dar savo nėra...
Vakar, grįžusi iš dailės, pafantazavau ožkų pieno sūrio tema, nes šaldytuve gulėjo pakelis, kurį reikėjo skubiai realizuoti :)

Fantazija ožkos pieno sūrio tema

Keli griežinėliai ožkų pieno sūrio
Du gabaliukai saulėje džiovintų konservuotų pomidorų
Salotų lapų (aš dėjau aisberg, bet galima visokių)
Nedidelė svogūno galvutė
Pomidoras
Užpilui: ypač tyras alyvuogių aliejus, keli žaliosios citrinos lašai, bazilikas (tinka ir džiovintas, ir šviežias, du a. š. aliejaus, kuriame konservuoti pomidorai, druskytės)

Salotų lapus suplėšiau, ant jų pusiau griežinėliais supjausčiau svogūną (gaila, neturėjau mėlynojo, būtų labiau tikęs), subėriau suplėšytą sūrį, supjaustytą džiovintą pomidorą. Pusmėnuliais pjaustytą pomidorą išdeliojau ratu aplink lėkštės turinį ir viską užpyliau užpilu, kurio negaminau atskirai, o pyliau ir barsčiau po vieną komponentą tiesiai ant salotų.
Būtų nepamaišę dar kelios juodosios alyvuogės...

Skanu su skrudinta balta duona, kuri pagardinta šlakeliu alyvuogių aliejaus ir patrinta česnaku.

Kai paragavau, buvau labiau negu patenkinta rezultatu :) Merginos ir vaikinai, gaminkite salotas namie dažniau, leiskite pasireikšti fantazijai.

Sniego jausmas arba nekeptas varškės torčiukas

2009-04-15T09:59:00.000-07:00

Per keturias dienas jį dariau dukart. Pirmą kartą Velykoms, antrą – kad pasidalyčiau džiaugsmu...

Sniego jausmas

500 g varškės (arba „Mūsų švelnioji“, arba kuo riebesnė, aš imu Rokiškio 18 proc.)
6 tryniai (kuo šviežesnių kiaušinių, tuo geriau, nes jie bus termiškai neapdoroti)
stiklinė cukraus
400 ml grietinėlės (35 proc.)
pusė stiklinės kokosų
dvi citrinos
želatinos tiek, kiek reikia 1 l vandens
papuošimui: galima grietinėlės kalnelius daryti, galima pabarstais visokiais puošti, galima ir cukruje virtais apelsinais ir citrinomis... Pastarieji yra gėris, sueina ir vieni, be pyrago :) (receptas žemiau)

Trynius išsuku su puse stiklinės cukraus iki baltumo, varškę išsuku iki kreminės būsenos virtiviniame kombaine (nesižudau ir netrinu per sietelį). Grietinėlę su likusiu cukrumi išplaku.
Į trintą varškę supilu trynių masę, suplaku, tada įmaišau grietinėlę (kuo atsargiau, geriau mediniu šaukštu), suberiu kokosą, tarkuotą dviejų citrinų žievelę, supilu vienos citrinos sultis ir išmaišau.
Želatiną išbrinkinu nedideliame kiekyje vandens ir pakaitinu ant ugnies, kad ištirptų (saugokite, kad neužvirtų) ir truputį atvėsinu. Paskui su ja, kad nesispyriotų ir pyragą sustingdintų vientisai, dirbu taip: į atvėsintą želatiną gerai įmaišau šaukštą varškės masės, tada du šaukštus, o tada visą želatininę varškės masę supilu į likusią varškės masę. Būtina išmaišyti labai gerai, kad sustingtų vientisai.
Mažą torto formą (21 cm) iškloju folija, supilu į ją skanumą ir dedu į šaldytuvą, kad sustingtų. Palieku per naktį. Puošiu prieš patiekdama.
Jei norite šį gėrį transportuoti, nepamirškite, kad jis – želė. Jei karšta, ištirps :)

Jei kas nelabai mėgsta kokosus, ramiai gali apsieiti be jų. Dariau abiem variantais, tai man irgi skaniau be jų, nes tada valgant nereikia jų kramtyti, ir tortas tiesiog tirpsta burnoje. Galima pamažinti cukraus ir įpilti šiek tiek daugiau citrinos sulčių. Tada torčiukas gaivesnis, labiau tinka popietinei arbatėlei sode vasarą.
Tortas mano desertų aplanke atsirado iš reklaminės „Mūsų švelniosios“ varškės knygutės, kuri buvo dalijama kartu su varške :)

Tiesa, besilaukiančioms ir mažuliukams vaikiukams nerekomenduoju dėl žalių kiaušinių trynių.

Citrusinis gėris (išmokau iš Glacee)

Dvi citrinos, du apelsinai, pusė stiklinės cukraus, šakelis vandens (kad vos vos cukrų apsemtų).
Cukrų užpilu vandeniu ir užvirinu, vaisius supjaustau griežinėliais, išimu sėklas, sumetu į cukraus sirupą ir verdu, kol vaisiai pasidaro permatomi. Išimu juos, atvėsinu ir puošiu. Arba valgau :)

Sūrio (labiau varškės) pyragas

2009-04-09T23:00:00.000-07:00

Prisipažinsiu – labai mėgstu kepinius, kuriuose daug varškės. Varškės apkepas, įvairūs sūrio pyragai – mano svajonė. Dabar yra visagalis internetas, taigi, kadangi darbe beveik pažadėjau, kad įdėsiu ką nors skanaus ir didelio Velykoms, supažindinu jus su sūrio pyragu, kuriuo forume edimdoma.ru pasidalijo Vokietijoje gyvenanti mergina Stet. Už šį receptą būsiu jai dėkinga iki grabo lentos.

Sūrio (labiau varškės) pyragas

Tešla

200 g miltų
a. š. kepimo miltelių
75 g cukraus
vanilinio cukraus arba keli lašai ekstrakto
1 kiaušinis
100 g minkšto (atšildyto) sviesto

Iš viso šito gėrio užmaišau tešlą (eilės tvarka specialiai vienai kolegei: sviestą ištrinu su cukrumi, įmušu kiaušinį, supilu per sietelį nusijotus miltus, įberiu kepimo miltelius ir įlašinu kelis lašiukus vanilės), formą iškloju kepimo popieriumi (ir kraštus padengiu), ištepu sviestu, tada iš gautos tešlos formuoju pyrago dugną ir šonus. Neišsigąskite, tešlos konsistencija tokia, kad ji nekočiojama, o lipdoma, tad pasiraitokite rankoves ir prie darbo... Išlipdykite visą dugną ir kraštus (3 cm į viršų), kad išeitų panašus į tešlos dubenį kūrinys. Formai, kurios skersmuo yra 26 cm, tešlos tik tik užtenka, tad pataupykite, nedarykite storo dugno. Beje, šis receptas ir yra tokio dydžio formai. Jei norite mažesnio, keiskite tiek produktų kiekius, tiek kepimo laiką. Patariu kepti didelį, nes mažas dings taip greitai, kad net neprisiminsite, kad tokį kepėte.

Varškės masė

4 kiaušiniai

150 g cukraus
750 g varškės (kuo riebesnės)
1 pakelis vanilinio cukraus arba keli lašai ekstrakto
1 valg. š. citrinos sulčių
50 ml pieno
2 valg. š. krakmolo

Kiaušinių baltymus išplaku su 50 g cukraus iki baltų kalnų viršūnių, prieš pat plakimo pabaigą įdedu krakmolą.
Likusius produktus sumaišau kombaine iki vientisos masės, kad neliktų jokių gumuliukų. Aš darau taip: varškę išsuku, o tada jau visus kitus produktus supilu ir išsuku iki vientisos masės. Visą šį procesą galima atlikti ir mikseriu. Žodžiu, masė turi būti kaip kremas, todėl siūlau pirkti kuo riebesnę varškę (aš perku arba Mū 15 proc., arba Rokiškio 18 proc.).
Į varškės masę supilu išplaktus baltymus, atsargiai išmaišau ir išpilu į išlipdytą formą.
Kepu 1 val.: pirmą pusvalandį 180 °C, kitą pusvalandį – 150 °C, įjungusi konvekcinį režimą (ventiliaciją).
Pyragas valgomas atvėsęs. Beje, vėsinti irgi geriau taip: išjungti orkaitę, ją atidaryti, palaukti, kol pyragas nors truputį pripras prie kambario temperatūros, o tik tada iškelti ir padėti ant grotelių su visa forma atvėsti. Jei ištrauksite iš orkaitės greitai, gali labai nusėsti. Jei taip atsitiks, labai neišsigąskite. Kartą man nusėdo dvigubai, bet skonis – pasaka. Iš formos išimti tada, kai atvės.
Geriausia kepti 26 cm formoje, tada tolygiausiai iškepa ir nesudega. Beje, galima į tešlą dėti razinų, abrikosų, kitokio gėrio, bet aš negadinu.

Karštas šokoladas (tikrai ne kakava)

2009-04-05T08:26:00.000-07:00

Seniai ieškojau karšto šokolado recepto. Tokio tikro, tiršto, kad net suliptų viskas iš malonumo geriant. Radau. Ačiū Dautartei, blogo Šaukštu ir šakute šeimininkei, kad išpildė mano svajonę...

Karštas tikras šokoladas

150 g šokolado (geriau konditerinio, o jei tokio nėra, tada tokio, kuriame kuo daugiau kakavos)
1 valg. š. rudojo cukraus
1 valg. š. sviesto
2 valg. š. kakavos miltelių (ne tirpios, o tos tikrosios)
mažytis žiupsnelio druskos
Riebesnio pieno arba grietinėlės

(Jei geriu rudenį ir žiemą, dedu čili pipiriuką, jei geriu pavasarį ar vasarą, dedu vanilės arba apelsinų esencijos).

Gilesnėje keptuvėje ištirpdžiau sviestą, supyliau cukrų, kakavą, sudėjau sutrupintą šokoladą ir kaitinau ant labai mažos ugnies iki vientisos masės. Šioje vietoje man nepasisekė išgauti vientisos masės, viskas sušoko į vientisą gabalą, bet neišsigandau, po truputį į puodą pyliau grietinėlę ir tirpdžiau tą gabalą. Betirpdydama įbėriau druską, įlašinau kelis lašus apelsinų esencijos. Toliau pyliau grietinėlės tiek, kol gavau norimo tirštumo gėrimą. Svarbu nuolat maišyti, kad neliktų gumuliukų. Po kiekvienos skysčio dozės gerai išmaišyti. Kas kurį laiką paragauti, jei ko trūksta pridėti. Kai pasiekiau savo tobulumo viršūnę, nuėmiau nuo ugnies, įsipyliau į puodelį ir mėgavausi. Mmmmmmmmm.

Liko nemažai. Kiek gi jo išgersi per vieną kartą. Kitą rytą pakaitinau likusį, atskiedžiau pienu, pakaitinau, supyliau į termosą ir nunešiau į darbą, kad kitiems padalyčiau džiaugsmo akimirkų.

Seniau kaštą šokoladą be šokolado virdavau, tik su kakava, cukrumi „Demerara“, čili ir 10 proc. grietinėle, tik receptas kažkur nusimetė. Kiek atsimenu, tris šaukštus kakavos ir tris šaukštus „Demerara“ cukraus sumaišydavau gilesnėje keptuvėje, supildavau grietinėlę (pusę litro) ir kaitindavau maišydama, kad masė vientisa pasidarytų. Įmesdavau dar čili. Neblogas variantas, kai karšto šokolado norisi, o namie nėra juodojo šokolado plytelės. Tik prieš geriant nereikia pamiršti nukošti, kad čili pasiliktų sietelyje.

Kvepia vanile...

2009-04-05T01:51:00.000-07:00

Vanilė – prieskonių karalienė. Kaip šafranas – karalius. Bet šį kartą ne apie pasakas, princus ir pilis, o apie vanilę...
Kai trečią kartą užėjusi į „Rūtą“ (čia konditerijos fabrikas, jeigu ką, ir jų firminė parduotuvė, kurioje galima gauti šokolado laužo ir kitokių reikalingų dalykų) neradau vanilės ekstrakto, supykau ir ant jų, ir ant savęs. Labiau ant savęs, žinoma, už tinginystę. Juk namie spintelėje ilsisi net septynios vanilės lazdelės, iš kurių galima pasidaryti puikų gaminį, tereikia tik degtinės. O to gero pas mane tikrai yra, nes niekos jos negeria, o vis kas nors atsineša :)

Vanilės esencija (arba kaip suvartoti degtinę, jei jos negeri)

Stiklinė degtinės
Trys vanilės lazdelės (perpjautos per pusę, bet ne iki pat galo)
Gražus buteliukas (tokios talpos, kiek degtinės)

Taigi. Perpjauname išilgai vanilės lazdeles (reikia palikti paskutinį centimetrą neperpjautą), sudedame jas į gražų buteliuką (čia kad estetinį pasigėrėjimą kaskart paėmus jaustumėme) ir užpilame degtine, kad apsemtų. Užsukame, paplakame 30 sekundžių ir pastatome tamsion vieton, kad pritrauktų. Laikome tiek, kiek galime (nuo trijų iki aštuonių savaičių), nepamirštame vis suplakti. Kuo ekstraktas tamsesnis, tuo stipresnis. Kažkur girdėjau trijų taisyklę (laikyti tris savaites, kas tris dienas po trisdesdešimt sekundžių plakti). Bandykite, aš tai nepažadu, nes galiu kokį trejetą praleisti. :) Naudokite kepiniams, desertams visokiems. Gerti vienos nepatariu :)
Vanilės ekstrakto gaminimo procesas su paveikslėliais ne mano, bet jį rasite čia.

Tiesa, degtinė pas mus kaip pereinamasis prizas – kažkada mums atnešta, gali netyčia atsidurti ir ant jūsų stalo :) Labai nepykite, jei taip atsitiks :)

Pollo alla cacciatora

2009-03-09T12:14:00.000-07:00

Kažkada seniai, kai namie dar neturėjau interneto ir tik tik buvau pradėjusi domėtis Italijos virtuve, radau neblogą puslapį. Likdavau po darbo, kad galėčiau jame panaršyti, o tada paleisdavau savo vaizduotės galias ir plaukdavau Viduržiemio jūros pakrantėmis, kilau į Šiaurės Italijos kalnus, klajojau vidurio Italijos peizažuose, kepiau kaitrioje Pietų Italijos saulėje. Įsivaizdavau kiekvieno Italijos regiono kvapą. Tai va, labai neblogas puslapiukas visiems, susidomėjusiems Italijos virtuve, kuri tokia pat įvairi ir be pabaigos, kaip ir jos žmonės... Vieną receptą iš ten nusižiūrėjau, ir jis tapo vienu mėgstamiausių ir greičiausių patiekalų, kai norisi vištienos, bet tingisi ją kepti orkaitėje :)

Pollo alla cacciatora (medžiotojų viščiukas)

1 kg viščiuko, 4 šaukštai alyvų aliejaus,
1 maža morka, 1 trumpas saliero stiebas, 1 svogūnas, vienas didesnis pomidoras (nuluptas, be sėklų, pjaustytas labai mažais kubeliais), 1 lauro lapas, 2–3 kadagio uogos, žiupsnis rozmarino, žiupsnis šalavijo (galima šviežio, galima džiovinto), 1 stiklinė balto sauso vyno, keli išmirkyti džiovinti grybai (dėl intensyvesnio miško skonio), 4–5 česnako skiltelės, naminio vištienos sultinio arba vandens (troškinimui), druska, pipirai

Nuplaunu ir nusausinu vištienos dalis (man skaniausia blauzdelės ir krūtinėlė), jas pasūdau. Salierą, morką supjaustau smulkiais šiaudeliais, svogūną į keturias dalis, česnakus suspaudžiu peiliu, sumetu į įkaitusį alyvų aliejų. Kai daržovės suminkštėja, bet ne apskrunda, dedu suspaustas peiliu kadagio uogas, rozmariną, šalaviją, lauro lapą, pipirų, gerai druska pabarstytus vištos gabaliukus ir apskrudinu juos iš abiejų pusių ant stipresnės ugnies. Tada supilu stiklinę vyno, o kai vynas išgaruoja, sudedu grybukus, pomidoro gabaliukus ir troškinu gerą pusvalandį ant vidutinės ugnies, po truputį pilu sultinį arba vandenį. Baigiant gaminti skysčio neturi būti likę, tik tirštas padažiukas.

Šį kartą dariau be pomidoro, nes neturėjau... Išėjo skaniai. Patariu negadinti šio patiekalo jokiais ryžiais, makaronais, bulvėmis ir kitais garnyrais. Skaniausias jis su šviesia itališka duona, geriausia – kepta namie :) Recepto originalas.

Mano vaikystės kiaušinienė

2009-03-01T11:22:00.000-08:00

Kartais sekmadienio rytais pasilepinu vaikystės kiaušiniene. Labai panašia į tą, kurią kepdavo mano močiutė, tik pagal Gordoną Ramsay :) Nes močiutės variantu kepant laaaabai prikepa indas, kuriame ją gaminu, juk be jokio riebaliuko kepdavo, tik su pienu... Virtuvės virtuozas Ramsay deda sviesto ir jokio pieno, bet galutinis rezultatas – beveik vienodas, tik puodų nereikia gramdyti. Bet svarbiausia – primenantis močiutę Liusę. Beje, močiutė kiaušinienę kepdavo už mane jaunesnei pusseserei, o aš stovėdavau šalia ir laukdavau savo porcijos :)

Močiutės Liusės (labiau nostalgija) ir Gordono Ramsay (labiau realybė) kiaušinienė

50 g sviesto
2 kiaušiniai
1 šaukštas grietinės
Galima dar svogūnų (tų labai smulkių)

Sviestą supjaustau mažais gabaliukais, įmetu į šaltą keptuvę, įmušu du kiaušinius, tada dedu ant vidutinės ugnies ir nenueinu: maišau, maišau, kol sviestas ištirpsta, vėl maišau, kol traukti kiaušinį pradeda, tada nukeliu nuo ugnies, bet vis maišau, vėl užkeliu, maišau (šį kiulnojimo ir maišymo procesą galima kartoti du–tris kartus). Kai kiaušinis jau beveik visai sutrauktas, nuimu nuo ugnies, įdedu šaukštą grietinės, gerai išmaišau, kad ji tolygiai pasiskirstytų, pabarstau pipirais ir druska. Druską berkite tik pagaminę, nes jei anksčiau įbersite, vandens atsiras, o tai skonio nepagerina. (Va dabar galima ir svogūnų laiškus dėti, jei norite.) Valgau su skrudinta duona, salotomis ir visokiomis kitokiomis gėrybėmis.

P.S. Močiutė išplakdavo kiaušinį su pienu ir tą masę kaitindavo ant garų vonelės... Neatsimenu, ar dėdavo sviesto... Gal kokią kruopelytę, bet tai būdavo skaniausia močiutės kiaušinienė. Niam.

Penkių lietinių receptas

2009-02-23T10:24:00.000-08:00

Blynus nelabai mėgstu, bet turiu vieną receptą, kuris mane gelbėja (ir, beje, labai skanūs blynai būna) sekmadienio rytais, kai tėtis žaidžia krepšinį, mergina reikalauja valgyti, o aš noriu pasimėgauti tomis ramiomis sekmadienio ryto akimirkomis su puodeliu arbatos... Be to, rytoj juk Užgavėnės, tikriausiai irgi kepsiu... Receptas geras tuo, kad visada žinai, kokį kiekį blynų pavyks iškepti. Norma – 5–6 blynai, kurie dingsta iš karto, nė vieno nelieka rytojui :)

Penkių lietinių receptas

100 g miltų
300 ml pieno
50 g sviesto
1 kiaušinis
1 trynys
Žiupsnelis druskos
2 a. š. cukraus (galima ir vanilinio), jei norite saldžius kepti (tokius aš dažniausiai kepu)

Sviestą ištirpinu, atvėsinu. Į persijotus su druska miltus (visada sijoju, bet ką darydama), įpilu išplaktą kiaušinį ir trynį, paplaku, įpilu tirpintą sviestą, vėl paplaku, po truputį pilu pieną, kol supilu visą. Tada visą mišinį gerai išplaku ir palieku pusvalandžiui, kad prisirptų. Tiesa, jei kepu saldžius blynus, nepamirštu cukraus įpilti. Tik nepilkite karšto sviesto, gali kiaušinį sutraukti, tada teks viską lauk išpilti... Buvo kartą man taip, nepalaukiau, kol atvės.
Iš šios normos išeina 5–6 lietiniai, nelygu keptuvė. Mergina suraito tris iš karto, ypač tada, kai jie patiekiami su trinta šaldytų braškių uogiene. Ir aš valgau, nes labai skanūs :) Rytoj ir nuotrauką saldžių įmesiu, nes turiu tik su pelėsiniu sūriu...

Balta ir raudona (panna cotta)

2009-02-18T22:25:00.000-08:00

Kažkada galvojau, kad panna cotta – neįgyvendinama svajonė. Šis pieno spalvos desertas varė mane iš proto kavinėse, nes labai jau skanus. Dabar tik juokas ima. Sunkiausia proceso dalis – sustingusį išimti iš formelių, todėl kartais darau desertiniuose indeliuose ir valgau tiesiai iš jų :) O geriausia šį desertą šaldyti silikoninėje keksiukų (mafinų) kepimo formoje, iš jų geriau išsiima, ypač jei dugną palaikai karštame vandenyje. Tik paklausykite patarimo – jei masę pilsite į silikoninę formą, geriau ją padėkite ant padėklo, kuris tilptų į šaldytuvą, nes kitaip nenunešite nuo stalo iki šaldymo vietos :). Beje, panna cotta lietuviškai – virta grietinėlė.

Panna cota

120 ml pieno
10 g. želatinos
200 ml grietinėlės (32 proc.)
3 a. š. cukraus
1 a. š. vanilinio cukraus
Žiupsnelis cinamono
Tarkuota citrinos žievelė

Piene išbrinkinu želatiną, į puodą supilu grietinėlę, cukrų (ir paprastą, ir vanilinį), cinamoną ir tarkuotą citrinos žievelę. užvirinu ir leidžiu pairti kokias 5 min. supilu piene brinkintą želatiną ir pakaitinu, kol ištirps.

Dabar liūdniausia vieta – reikia tą masę plakant atvėsinti. Aš darau taip: supilu tą masę į metalinį dubenį, įstatau jį į kriauklę, pripiltą šalto vandens, ir plaku, keičiu vandenį šaltesniu ir vėl plaku, vėl keičiu vandenį šaltesniu ir vėl plaku (na, kokius 5 kartus tą patį pakartoju). Plakti reikia tol, kol pradės tirštėti. Manau, to reikia, kad sustingusi masė vientisesnė būtų. Pradėusią tirštėti masę supilstau į formeles ir pastatau šaltai, kol sustings (apytiksliai tai trunka 4–5 val., bet dažniausia palieku per naktį).
Panna cottos recepto šaltinis – žurnalas „Virtuvės paslaptys“ (2008 m., Nr. 3)

Padažas – dar viena paslaptinga panna cottos dalis. Jį glima daryti iš bet kokių uogų, net šokolado, bet tada bus labai saldu. Jis turi būti tirštas, panašus į kisielių. Siūlau gana tradicinį vyšnių padažą, kurį kartais padarau prie blynų. Jo receptą labai seniai pamačiau per TV laidą
„Labas rytas“, ten jį vadino „Juodojo miško blynų“ padažu, bet proporcijas užmiršusi darydavau iš akies. Šį laaaaabai skanų padažą man priminė ir iki tobulumo detaliai aprašė Šeimininkė iš didžiosios raidės Irina iš Edimdoma.ru forumo. Beje, šį padažą ji kaip pertepimą deda į tortą „Schwartzwald“ (liet. juodasis miškas).

Juodojo miško padažas

1 pakuotė šaldytų vyšnių
2 a. š. krakmolo
Cinamono lazdelė
Cukraus pagal skonį (dedu 2–3 v. š.)
Vanduo

Šaldytas vyšnias atšildau, sultis nupilu. Jei sulčių nėra 250 ml, įpilu vandens (tiek, kiek reikia iki 250 ml). Sultis, vyšnias, cukrų ir cinamono lazdelę sudedu į nedidelį puodą, užverdu, įpilu krakmolą, išmaišytą su 2 v. š. vandens, paverdu nuolat maišydama 1 minutę. Atvėsinu, išimu cinamono lazdelę ir valgau su panna cotta. Arba su blynais. Arba vieną. :)

Paprastų paprasčiausias obuolių pyragas

2009-02-18T11:44:00.000-08:00

Šiandien namie tikrai kvepia vanile ir cinamonu... Kepiau obuolių pyragą, apie kurį vienu metu priminė ir bendradarbė, ir Pragaro virtuvės šeimininkė :) Mano nuomone, bendradarbei nepavyko (nepilną receptą gavo iš kaimynės), todėl pažadėjau jai iškepti savąjį, beje, nelabai kuo besiskiriantį nuo Pragaro virtuvės šeimininkės varianto.

Obuolių pyragas „Paprasčiau nebūna“

Receptas – dvigubai normai ir didesnei skardai aukštais kraštais (maniškė - 37*29*5 cm)

Dvi stiklinės miltų
Dvi stiklinės cukraus (jei saldūs obuoliai, užtenka vienos)
Dvi stiklinės manų kruopų
Beveik 250 g sviesto
Du nubraukti a. š. kepimo miltelių (galima ir be jų)
9 didesni obuoliai (geriau - rūgštesni ir sultingesni)
Cinamono, vanilinio cukraus

Miltus, cukrų, manų kruopas ir kepimo miltelius sumaišau, obuolius nulupu ir supjaustau griežinėliais. Kepimo skardą iškloju kepimo popieriumi, ją patepu sviestu, nepagailiu. To reikia, kad pyrago apačia paskrustų. Pilu į skardą dvi stiklines birios masės, dedu pusę pjaustytų obuolių, juos pabarstau vaniliniu cukrumi ir cinamonu, tada vėl pilu dvi stiklines birios masės, sudedu likusius obuolius ir vėl pabarstau vaniliniu cukrumi ir cinamonu. Viską baigiu paskutinėmis dviem stiklinėm birios masės, ant jos užtarkuoju beveik visą pakelį sviesto (jo reikia tiek, kad padengtų visą to kūrinio paviršių. Kepu apie 45 min. iki 200 laipsnių C įkaitintoje orkaitėje. Valgau vieną, su plakta grietinėle arba su vaniliniais ledais. Paprastumas ir skanumas neišpasakytas.

Eligijos čili

2008-12-07T13:55:00.000-08:00

Žinot, čili sriubos virimas – tikras menas, virėjai net rungiasi, kas išvirs tikrą čili sriubą, o aš ją verdu savaip, iš akies J. Tiesą sakant, manau, kad verdu pagreitintą čili, nes naudoju konservuotus pomidorus savose sultyse. Beje, reikia pirkti tuos, kurie be odelių. Tai būna parašyta ant skardinės. Dar pati neverdu pupelių, nes jos čili sriubai naudojamos raudonos, o tokių neturiu, tad irgi perku skardinėse. Visada naudoju alyvų aliejų (extra virgin, žinoma), jis labiau tinka. Dar dedu kiaulienos faršo, nors to tikroj čili sriuboj turbūt nėra. Dedu jo, nes man truputį skaniau, bet galima apsieti ir be jo, pakeisti jį tokiu pat kiekiu jautienos faršo.

Taigi, Eligijos čili receptas (bandysiu surašyti keturiems žmonėms).

300 g maltos virtos jautienos
150 g jautienos faršo
150 g kiaulienos faršo
5 skiltelės česnako
2 vidutinių svogūnų galvos
čili pipiriukai (geriau džiovinti, bet jei neturi, tiks ir čili milteliai)
1 l skardinė konservuotų pomidorų savose sultyse (be odelių)
maža skardinė raudonųjų pupelių
70 g pomidorų pastos (galima pakeisti pomidorų padažu, bet be jokių egzotinių skonių)
druska, juodieji pipirai (geriau grūdeliais ir labai mažai, nes jie tik dėl skonio, o aštrumui reikia čili pipirų)
3 lauro lapeliai
žiupsnelis džiovinto mairūno, raudonėlio, baziliko

Išverdu jautieną su lauro lapeliais, čili pipirais, juodaisiais pipirais, mairūnu ir druska. Sultinys turi būti aštrus, nes nuo jo priklauso, ar sriuba bus aštri. Mėsą sumalu (ne visi mėsą mala, pjausto gabaliukais, bet man neskanu), o sultinį nukošiu, kad neliktų jokių pipirų ir lauro lapų.

Dideliame puode, kuriame virsiu sriubą, įkaitinu aliejų, suberiu smulkiai kapotą česnaką ir svogūnus, trumpai pakepinu (žiūrėkit, kad nesudegtų česnakai, nes paskui gali būti kartoka) ir sudedu kiaulienos ir jautienos faršą. Įberiu truputį druskos, čili miltelių ir apkepu, kad nebūtų žalias.

Pomidorus supjaustau mažais gabaliukais ir su visomis sultimis iš skardinės supilu į faršą, truputį patroškinu, tada suberiu konservuotas pupeles (be skysčio), sudedu pomidorų pastą, suberiu maltą jautieną ir pilu sultinį. Jo reikia tiek, kad sriuba būtų tiršta (jei kartais lieka, užsišaldau, o jei pritrūksta, įpilu karšto vandens). Tada uždengiu puodą ir troškinu, kartais pamaišau ir žiūriu, kad sriuba būtų vientisa, kad neliktų didesnių pomidorų ar faršo gabaliukų. To galima išvengti, jei pakankamai smulkiai supjaustai pomidorus, o faršą kepdama vis susmulkini su mentele. Gaminimo procesui besibaigiant, įberiu raudonėlio, baziliko.

Prieš patiekiant sriubą į stalą, reikia ją pabarstyti sūriu. Tam tinka parmezanas arba kitoks kietas sūris („Džiugas“, „Gojus“), nes jis ištirpęs taip smarkiai nesitąso kaip kitoks sūris. Valgome ją su balta duona (labai tinka itališka duona (jei patys nekepate, galite nusipirkti parduotuvėje) arba prancūziškas batonas), nes juodos duonos rūgštumas „užmuša“ sriubos skonį.

Tai tokia ta mano čili sriuba.

Naktiniai morengai

2008-11-05T06:10:00.000-08:00

Na va, burnoje jau tirpsta morengai. Su riešutais ir be jų, truputį parudę, bet labai skanūs.
Beje, kepti morengus - pats geriausias būdas sunaikinti užsilikusius nuo kitų kulinarinių šedevrų kiaušinių baltymus :) Taigi, kai šaldytuve pradėjo akis badyti nuo kiaušinių kremo gaminimo proceso likę baltymai, užėjo nepakeliamas noras išsikepti skanumo, kuris primintų seniau labai mėgtą tortą „Jaunystė“ (jo pagrindas buvo morengas su riešutais, dar ir dabar atsimenu tą burnoje tirpstantį skonį), be kurio neapsiedavo nė viena šeimos šventė. Na, dar būdavo „Medutis“, jį kepdavo kaimynė, bet jis vertas atskiros temos, gal kada kaimynė sutiks pasidalyti paslaptimi.

Taigi, morengai

6 didelių kiaušinių baltymai
125 g smulkaus cukraus
100 g cukraus pudros
1 citrinos smulkiai tarkuota žievelė
2 arb. š. citrinos sulčių

Pirma, ką reikia padaryti prieš plakant baltymus – įsitikinti, kad jie, ištraukti iš šaldytuvo, jau pastovėję virtuvėje ant stalo. Profesionalūs konditeriai pataria juos plakti kambario temperatūros, o ir aš pati palaukiu truputį, jei buvau juos šaldytuve palikusi.

Antra, indas, kuriame plaksite baltymus, turi būti idealiai švarus: jokių maisto likučių, vandens lašelių ir t. t., kitaip baltymų neišplaksit. (Būtent dėl šio punkto įpratau indus valyti popieriniais rankšluosčiais.)

Trečia, prieš plakant rekomenduoju į baltymus įberti žiupsnelį smulkios druskos – tai padės pasiekti kalnų viršūnių (taip gerai išplaktus baltymus vadina vieno kulinarinio šou vedančioji) efektą.

Ketvirta, siūlau šiam reikalui naudoti mikserį, nes ranka plakti kiaušinių baltymus prilygsta savižudybei. :)

Žodžiu, plakti baltymus su žiupsneliu smulkios druskos rekomenduoju švariame inde tol, kol baltymai pavirs į gana gražius baltus debesėlius. Kai dugne nebeliks neišplakto baltymo, po truputį plakant reikia supilti cukrų ir plakti tol, kol baltymai pradės blizgėti. Tada po truputį maišant (jau ranka) supilti persijotą cukraus pudrą. Kodėl persijotą? Ogi todėl, kad cukraus pudra sušoka į kamuoliukus, kuriuos paskui gali būti labai sudėtinga ištirpdyti jau išplaktuose baltymuose.

Morengai skanūs ir paprasti, bet man jie dar skanesni su riešutais: lazdyno ar graikiniais.

Ant kepimo skardos, išklotos kepimo popieriumi, išdėliojau riešutukus, ant jų su konditeriniu švirkštu išspaudžiau mažus plaktų baltymų debesėlius ir pasiruošiau laukti, kol morengai išdžius. Taip taip, tas procesas labiau džiovinimu nei kepimu vadinamas. Orkaitė įkaitinta iki 110 ^oC, aš būtinai dar įjungiu ventiliatorių ir pamirštu apie juos 2–2,5 valandoms. Pastatrąjį kartą kai kepiau, po tų ilgų valandų išjungiau ir palikau orkaitėje per naktį, tik ryte ištraukiau.

Tai tokie mano naktiniai morengai :)

Kaip tai prasidėjo...

2008-11-04T09:23:00.000-08:00

Sergu, guliu lovoje...
Grėsmingai artėja terminas, kai reikės į kitų rankas atiduoti referatus apie auditą ir informacinių sistemų pritaikymą viešajame sektoriuje, o aš planuoju kepti morengus :) Šaldytuve laukia šešių kiaušinių baltymai, likę nuo nelabai skanaus kulinarinio bandymo iškepti kiaušinių kremą. Bandymas pavyko, iškepė gražiai, bet skonis nepatiko, todėl tikiuosi kompensuoti skonio trūkumą morengais.